Kartais reikia apleisti tą postamentą, nuo kurio grūmojame į „Pasakos“ ir „Skalvijos“ pusę, ir pažiūrėti filmą be lazerių, orkų ar kyborgų. Pavyzdžiui, klasiką, kurios nežinoti gėda net ir didžiausiam skaitmeniniui būrui. Galų gale, juk ir kai kurios iš tų meniškų istorijų yra geros (kaip visiems sakau, „Winter‘s Bone“). Todėl patariu vos sausio 4 d. atnešus šį filmą į Lietuvos ekranus pažiūrėti „Les Miserables“, jau ne vieną kartą statytą, ypač teatre, pagal to paties pavadinimo Viktoro Hugo kūrinį.




Šitas filmas mėgsta rodyti veikėjus stambiu planu – beveik taip pat stipriai, kaip prancūzai nekenčia varguolių.

Laimei ar ne, aš jo neskaičiau, tai negaliu komentuoti apie nukrypimus nuo pradinės medžiagos. Bet visa „Vargdienių“ (kažkaip nelimpa verst) istorija prasideda nuo to, kad Žanas Valžonas (Hugh Jackman, labiau žinomas kaip Wolverine)  grįžta iš katorgos, kurioje pratupėjo 19 metų: 5 už duonos vagystę (mirštančiam sesers vaikui pamaitint), likę – už bandymą pabėgti. Žandaras Žaveras (Russell Crowe, vaidines Robiną Hudą, Gladiatorių ir keletą mažiau kruvinų vaidmenų) netiki, kad jis gali pasitaisyti. Deja, su tuo sutinka ir neperseniausiai revoliuciją pergyvenusi Prancūzijos vyriausybė, kuri Valžoną laiko pavojingu žmogumi. Turėdamas tai liudijantį popierių buvęs katorgininkas galiausiai neturi kito kelio – pabėgti ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Iš anksto galiu pasakyti, kad verta pažiūrėti filmo reklamą, o ir vėliau nueiti į jį. Labai patartina nusivesti moteriškos lyties kompanioną, nes, bent mano atveju, jos yra geriau pajėgios įvertinti filmo emocinį krūvį. Vertinant labiau paviršutiniškai – ar yra geresnis būdas už šį – „Les Miserables“ yra įspūdingas miuziklas, pasižymintis, kiek galiu tai vertintini, puikia scenografija. Dainos yra tikrai galingos, užgriebiančios širdies stygą ir įstringančios atmintyje, o tokio tipo filmui tai yra turbūt pagrindinis reikalavimas. Laukiu nesulaukiu, kol pačios geriausios vietos – o dėl tokio titulo gali varžytis nemaža juostos dalis – bus sukeltos į „YouTube“, kad galėčiau jų paklausyti iškilus poreikiui vyrišką ašarą išspaust. Ką ir beveik darau rašydamas šią recenziją troleibuse.



 Ji meldžias už viešajame transporte šalančius recenzentų pirštus. 

Atmetus muziką – kuri, kaip minėjau, yra nuostabi – vis tiek turime labai gerą filmą. Kaip atiduodant duoklę teatrinei kūrinio prigimčiai, kai kurios scenos atrodo kaip, na, teatro scenos ir aplinkos pasižymi tuo neišvengiamu dekoracijų dirbtinumu. Kita vertus, „Les Miserables“ nepamirštama, kad tai yra filmas, todėl pasinaudojama galimybėmis tiksliau ir realistiškiau atkurti vaizdingesnius peizažus. Tad nors mane asmeniškai teatrinės aplinkos gali kiek išblaškyti, tiems, kurie labiau įsijaučia į žiūrimą kūrinį, tokių problemų nebus. Tiesiog lengvas plaukimas per metų metus kartojamą ir, daugiau mažiau, aktualumo neprarandančią istoriją.

Galų gale, tik visiškai pasauliu nesidomintis ar jaunatviškos 9gagiškos arogancijos apakintas žmogus pasakytų, kad mes išsprendėme nusikaltėlių ir kaltės atpirkimo problemą. Kiek, galų gale, iš mūsų į buvusį kalinį iš karto, ne po ilgesnės pažinties, žiūrėtų kaip į pasitaisiusį visuomenės narį, kuriam reikia pagalbos grįžtant į mūsų tarpą? Tuo tarpu masių sambrūzdžio ir revoliucijos gaisai niekad neapleidžia mūsų realybės, net arabų pavasariui ir „Occupy Something Already“  likus viešosios nuomonės užnugaryje. Ai, dar ir tokie dalykai, kaip tėviška meilė, jaunatviškas susižavėjimas ar pasiaukojanti vienpusė vėlgi meilė. Ir, kitaip nei visokiuose populiariuose filmuose, tai perteikiama ne per pretenzingų Amerikos dvidešimtmečių ar skandinavų narkomanų prizmę. Smagu matyti idealistišką jaunimą, keliantį revoliuciją tais laikais, kai dar ne ant visų Ričardo Šarpo aukų kapų užaugo žolė.



 Jaunimas kažkaip pamiršta, kad praeitas bandymas atnešti „laisvę, lygybė, brolybęƒƒ“ baigėsi teroru, giljotinomis ir mažutėliu susistumdymu, žinomu kaip Napoleono karai. 

Tiesa, ir pačiam geriausiam siužetui ar istorijai peršautų koją prastas režisierius ar nevykę, atgrubnagiai aktoriai iš pelnytai sudegusio teatro. Laimei, Hugh Jackman nėra toks – jis gyvulių varovų Australijoje ir mutantų yra vaidinęs ir Brodvėjuje. Sakoma, kad jis vaidinti nesustojo net ir tuo momentu, kai scenoje suviduriavo. Kitaip sakant, žmogus, ragavęs tiek kino, tiek teatro scenos, jis yra labai tinkamas Valžono, norinčio tiesiog grįžti prie sąžiningo ir padoraus gyvenimo žmogaus, vaidmeniui. Kaip ir ponas Russell Crowe, kurio Žaverui, nepaisant nepailstančio persekiojimo ir nuomonės, kad žmogus negali pasikeisti, negali jausti neapykantos. Tiesa pasakius, šis herojus irgi turi simpatijos, toks tragiškas XIX a. teisėjas Dredas. Sunku būtų apžvelgti visus gerai savo darbą atlikusius aktorius (visi, ypač filmukuose dažnai šmėžuojanti Kate Hathaway), tad pažymėsiu porą punktų. Keista matyti Sasha Baron Cohen rimtame filme, bet jam tenka pakankamai komiškas vaidmuo. Bet to nepalyginsi su Helena Boham Carter, kuri VËL vaidina gotišką, išblyškusią moteriškę susitaršiusiais plaukais… ir tą patį darys „Didžiuosiuose lūkesčiuose“.

Galų gale, „Les Miserables“ yra puikus būdas susipažinti su šia klasika jei tingi paskaityti pačią knygą. Tos pustrečios valandos neprailgsta. O ir pačiam vyriškai galima pasižiūrėti į emocijų kupiną filmą, gryną įrodymą, kad nereikia visko suspausti į „Lifetime Special“ lygio šūdą apie nepaklusnias dukras ir vėžį. Ir net jei nosis užrietę kritikai jį ir supeiks, „Les Miserables“ yra puikus tiltas tarp paprastai būriškos „Expendables 2“ publikos (manęs) ir istorijų, kurias tikrai turėtume patirti. Daug tikiuosi iš jau minėtų „Didžiųjų lūkesčių“ ir „Anos Kareninos“. 

O dabar atsiprašysiu, einu vėl pažiūrėti antrąjį reklaminį filmuką.  

„Vargdieniai“ mūsų kino teatrus ir paklodę kaimo „kulturkės“ sandeliuke pasieks sausio 4 d.