Praėjo lygiai mėnuo nuo tada, kai į mūsų rankas pateko žaidimas, kuris jau įrašytas į istorija. Jis pasižymėjo ne tik kaip geriausiai parduodamas, bet ir kaip geriausiai atspindintis žaidėjų norus ir viltis. Taip, jis tikrai išpildė visas į jį dėtas viltis, galbūt net daug labiau, nei visi norėjo. Taigi po mėnesio, praleisto su Blizzard šedevru kyla visai kitos mintys, bet džiugu jog jausmai išlieka tie patys. Jausmai kurie užpuolė pirmąsias žaidimo valandas, laikant WoW dėžutę savo rankose, neapleidžia ir dabar.

Žaidimas toks neeilinis, jog į galvą tiesiog nelenda mintys, kaip būtų galima įamžinti žaidimą. Paprastos recenzijos jam tikrai neužtenka. Tiesiog nėra žodžių jį apibūdinti įprastai. Todėl, WoW vieno mėnesio gimtadienio proga, visiems Games.lt skaitytojams naujas dalykas, apsakymas World of Warcraft motyvais “Tūkstančio pėdų Aukštyje”. Beje ir patys žaidėjai įrodo jog WoW yra nuostabus žaidimas. Šiuo metu jis yra Nr.1 visoje Europoje pagal pardavimus, kaip praneša Blizzard Europe. Taipogi, šiuo metu JAV San Fraciske vyksta Game Developer Conference, kurioje yra žadama ir jau paskelbta gan daug pikantišku žaidimų naujienu, visa trumpa šios parodos apžvalga (t.y. jos dalis, kuri liečia žaidimus) Games.lt jau pirmadienį.


“Tūkstančio Pėdų Aukštyje”


“The Barrens” pasaulyje išaušo skaistus, gražus rytas. Daug gražesnis ir švelnesnis, nei, kad buvo “Durator”, mano ankstesniojoje gimtinėje. Taigi, pirmieji žingsniai mano naujojoje žemėje, buvo palydėti žvilgančių saulės spindulių. Geras ženklas. Hmm, turbūt pagalvosite jog esu tikras migrantas, keičiantis gimtines labai dažnai, bet ne. Čia visi taip daro, judam ne del to, jog mums taip norisi. Tiesiog tarnauti Ordai, yra pagrindinis mūsų tikslas, o jos šimtametė išmintis sako “Kiekvienas doras, sąžiningas orkas, privalo nuolat tobulėti”, o norint tobulėti, reikia keliauti ir ieškotis naujų žemių, su naujais iššūkiais, o ne virti savose sultyse, kaip, kad sakydavo mano senelis. Na jis visada norėjo keliauti, jį traukė tas nepakartojamas naujų žemių kvapas, ir jis keliaudavo, bent jau iki tol, kol atsiradau aš. Tevai anksti žuvo kovoje, būtent dėl to, jam teko visa mano auklėjimo našta. Ir galiu pasakyti, jis išauklėjo iš manes tikrą, dorą Ordos kareivį, pasiryžusį atiduoti savo gyvybę už šventus įsitikinimus. Kasdien reikalaudamas visko, ko tik galėjo ir turėjo. Siųsdavo mane į medžiokles, duodamas tik labai tikslius nurodymus ir aiškiai pasakydamas, “negrįžk mano sūnau, be grobio, antraip pajusi ką reiškia išduoti Ordą”. Dabar galvoju, jog jis tikrai persistengė, su palyginimais, bet esu tikras, tik tai man padėjo tapti, stipriu ir žvitriu medžiotoju, galinčiu lengvai nugalėti už save stipresnius. Jau senai išmokau prisijaukinti pagalbininką, pirmasis mano gyvūnėlis pabėgo ga greit, užtat antrojo tikrai nesiruošiu paleisti. Tai tigras Pūkelis, be kurio, jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Kiek kartų jis man išgelbėjo gyvybę, jau ir nesuskaičiuosi. Be jo, nė žingsnio nežengiu į nūrias džiungles, tamsias olas ar tuščiuosius laukus.

Taip man bemastant apie savo esamą ir būsimą likimą, priėjau pagrindinį “The Barrens” miestą-tvirtovę “Crossroads”, žinoma jį lyginti su didžiąją orkų sostine Orgrimaru būtų daugiau nei šventvagiška, bet tarp neaprėpiamų laukų ir mažų fermų, šis miestelis buvo gan žavus, ir beveik visada jis traukė nemažą būrį įvairių Ordos kareivių, kovojančių šiose žemėse. Čia lengvai galėjai išvysti ir pačius silpniausius, dar tik pradėjusius eiti pirmuosius kario žingsnius, iki jau meistrų lygį pasiekusių, mačiusių pusę pasaulio, kareivių. Ta, jų visa maišalynė, darė nepakartojamą įspūdį. Taip bespoksodamas į žvilgančius šarvus, vieno iš labai toli atkeliavusio kareivio, nepastebėjau kaip prie manes prisiartino senas Ordos kareivis, ir tyliai paklausė:
-Tu naujokas ?
-Taip, – nedrąsiai prasitariau, nenorėdamas atrodyti išsišokėliu.
-Patyręs, – toliau klausė jis tiesiai ir be jokių užuolankų.
-Na nežinau, mokų jau sumedžioti ne vieną stambų gyvulį.
-Ne, tu blogai mane supratai, klausiau ar jau kovojai prieš žmones, esi nukovęs mastančių padarų? – jau garsiau ir energingiau prakalbo jis.
-Ne, nors prisimenu, buvau užsukęs į kažkokių jūreivių pilį, bet nieko nenukoviau, – susigėdęs atsakiau.
-Hmmm, – susimastė jis, norėjau tave siųsti į šiaurę, kad padėtum Ordai kovoje su miško elfais, bet matau esi dar nepakankamai patyręs.
-Bet aš moku kautis tikrai gerai, – nenorėjau būti visiškai nuvertintas aš.
-Na, galiu pasiūlyti kelionę į “Stonetalon Mountains”, tai uolieti kalnai esantys toli vakaruose. Bet atsimink, ten pavojinga.
-Sutinku, – sušukau aš garsiai, – jokios užduotis man nėra baisios, kai tikiu Orda.
-Geras šūkis, – maloniai nusišypsojo jis, – bet nepamiršk, sveika nuovoka irgi nepaprastai svarbu, o pirmoji užduotis bus tau, nunešti šią žinią, apie elfų kovinius veiksmus į “Sun Rock Retreat”, miestą esantį vidurį kalnų.

Taigi, pasiėmęs savo pirmąją rimtą užduotį, vos atkeliavęs, vėl pradėjau ruoštis kelionei. Užsukau pas kalvį dėl šarvų pataisymo, kadangi tik jie spėjo truputi nusinešioti, per šią tolimą kelionę. Norėjau tik trumpai pasitaisyti, bet tas kalvis pasirodė esąs tikras sukčius. Man atnešūs šarvus, jis puolė įtikinėti jog negali susigadinti tik jie vieni. Po to pradėjo vapėti apie mano lanką ir kirvį, atseit bloga jų priežiūra gali nulemti greitą mano galą. Netikėjau. Bet kai tau 20-30 min. kalvis ir jo padėjėjes kalą tau į galvą jog taip nėra, ir man iš tiesų reikia pasitaisyti, patikėjau. PLËŠIKAI, vos už kelis nenunešiotų ginklų ir šarvų pataisymus kalvis pasiimė du sidabrinius, ne veltui jie taip įkalbinėjo, na bent išmokau iš pradžių klausti kainos. Bet vistiek nesuprantu aš čia šitų, už tokius pinigus aš naujus ginklus nusipirkti galėčiau, o ne pasitaisyti senus. Juk taip sunkiai yra uždirbami tie du sidabriniai. Džiugu bent tai, kad vizitas pas maisto pardavėją nebuvo toks skaudus. Jis pasirodė išties draugiškas, pirkau penkias šernų išpjovas, o jis dar nemokamai pridėjo stručių šonkaulių mano Pūkeliui. Pardavėjo vaišingumas tiesiog ištrynė mano prisiminimus apie kalvį ir jau visai pralinksmėjęs patraukiau į vakarus, saulė jau spėjo persiristi per zenitą, kas reiškė – iki vakaro liko jau nebedaug.

Pradėjo temti, nejučia paspartinau žingsnius, norėdamas iki tamsos pasiekti pasienį, kur tikėjausi rasti bent jau nakvynės namus, kur galėčiau ramiai apsistoti. Kur tau, išvargęs, vos bepavelkantis kojas atėjau į pasienį, kur budėjo keli sargybiniai, saugodami mūsų brangųjį pasaulį, o išvydau tik stebėjimo postą, nieko daugiau. Nejučia užvaldė pyktis sumišęs su neviltimi, aš toks pavargęs, o čia nieko nėra, tikrai nepasieksiu “Sun Rock Retreat”, aš jau nejaučiu kojų, o iki šio miesto dar tik pasiaukelė. Tačiau, vis dėlto būčiau bandęs pasiekti “Stonetalon Mountains” sostinę, jei ne baimė būti užpultam, tokią niūrią naktį, kaip ši. Nežinia kas gali tykoti už kiekvieno kampo, o toks išvargęs, net pasipriešinti nepajėgčiau. O čia, tikrai žinau būsiąs apgintąs sargybinių. Po trumpo pokalbio noras likti čia, dar sustiprėjo, nes sargybinis pasakė jog iki “Sun Rock Retreat” dar du trečdaliai kelio, jei eini nuo Crossroad’u. Truputi užjautęs, storašarvis orkas pasiūlė pasislėpti bent jau saugos poste, kur yra netgi šiok toks guolis ir stogas virš galvos, nors lija čia tikrai retai. Nulipau į patį viršų, kur pamačiau net kelis guolius, turbūt čia nakvodavo ir patys sargybiniai, kai jų pamaina užtrukdavo, deja šįkart nebuvo taip, nesimatė nė gyvos dvasios, stebėjimo bokšto viršuje, todėl nieko nelaukęs kritau, į mano manymu patį geriausią patalą, kokį tik gali rasti vienišas orkas. Gerai įsirangiau, ir apšildęs jį, pradėjau snusti. Jutau, kaip dingsta visos dienos mintys, o kūnas ramiai nugrimzta į tokią būseną, kai nesinori nieko, dar kelios minutės ir mano pavargęs kūnas, po šitiek kelionių, pagaliau atsipalaidavo ir nugrimzdo į saldų miegą.

Atsikėliau dar prieš aušrą. Mane gaivino šaltas rytmečio oras. Taip nesinorėjo keltis, bet jutau, kad manęs laukia didi diena, per kurią teks nuveikti tikrai ne vieną žygdarbį dėl Ordos. Susitvardžiau ir besirąžydamas atsikėliau. Išsitraukiau iš kelionės krepšio mieste pirktos mėsos ir su tyru šaltinio vandeniu užsigerdamas viską sudorojau. Pasmaližiavęs, dar kelias minutes tykiai pasedėjau, apmąstydamas savo tolesnius darbus. Pirmieji darbai, kuriuos butinai padarysiu, tai laiško nunešimas į miestą, o tada jau žiurėsiu, gal kas vietoje pasiūlys kokį darbelį už Ordą. Po trumpo pašnekesio su sargybiniais apie dienos orus, susikraunu kuprinę ir iškeliauju. Kelios valandos kelionės, ir štai, aš jau prie kalnų. Gaivus oras padvelkė man į veidą. Staiga išgirau lyg ir rauda, atrodė, kad kažkas kažką nuskriaudė. Mano samonėje suveikė instinktas, taip uoliai išugdytas senelio. Pasileidau bėgti. Už kelių minučių pamačiau tauren’ę. Ji stovėjo ir verkė. Tyliai, nenorėdamas atkreipti jos dėmesio prisiartinau, ir paklausiau:
-Kas atsitiko ponia ?
-Uff,ahh, mano brangieji, jie žudomi, – pro ašaras tarė ji.
-Kas tokie, jūsų vaikai ? – nelabai suprasdamas paklausiau aš.
-Ne, mano kalnai, mielieji “Stonetalon” kalnai. Jie žudomi. Jų gyvybė naikinama. Brangus karį, ar gali sustabdyti šito nusikaltimo autorius?
-Žinoma, jei išduosite kas jie ?
-Tai kažkokia prekybinė kompanija, ji “Windshear Crag” slėnyje kerta medžius, ten jų, jau neliko beveik, išgelbėk karį, bent likusius, užmušk tuos prekybininkus, prašau, dėl manęs ir dėl kalnų, – prašė ji.
-Gerai, aš įrodysiu, už kalnus, už taurenus, už Ordą, – sušukau aš.

Taip įsidrąsinęs save, sukūręs ganėtinai gerai skambantį šūkį, nusprendžiau įrodyti ko esu vertas. Dvidešimt darbuotojų, ar tai daug ? Ar jie stiprus ? Į šiuos klausimus, atsakymus rasiu jau greit, ir jaučiu jie nebus labai malonūs.Tačiau, dėl Ordos padarysiu viską. Taigi gavęs jauną užduotį iškeliavau toliau, jaučiau jog kelionė ne artima, todėl nusprendžiau paspartinti žingsnius, mano lūpose nejučia išsprūdo žodžiai “Gepardo Žvilgsnis”, ir staigiai įgavęs daugiau greičio, pajudėjau.

Nežinau kurioje tiksliai vietoj buvau, kai pajutau, mane seka. Kas ? Nežinau. Kaip ? Nežinau. Tik mano medžiotojo nuojauta sakė, jis netoli, jis manes nemato, bet jaučia, kaip, kad aš. Kas jis ? Gyvūnas, žmogus? Draugas ar priešas ? Į visuos šiuo klausimus buvo tik vienas atsakymas, kurį tuo žinosiu. Staigiai nusukau į šoną, ir pasislėpiau už artimiausios uolos. Šios kelios minutės, pasirodė kaip visa amžinybė. Sulaikiau kvėpavimą. Mano akyse pasirodė keistas padaras, žmogus su ilgom ausim, ir kažkokia mėlyna oda. Mintyse perverčiau visas matytas būtybes. Kelios sekundės, ir štai jau mano galvoje atsakymas – elfas. Šiuos žodžius ištariau su panieka, žodis elfas senai Ordoj tapo tikru keiksmažodžiu. Suveikė instinktas, įtempiau lanką, liepiau savo augintiniui pasiruošti. Jaučiau kaip pyktis alsavo mano galvoje, aš įsitempiau ir paleidau strėlę, ne bet kokia o užnuodyta, specialiu mano senelio receptu. Jis sakydavo jog šie nuodai yra vieninteliai labai gerai veikiantys prieš elfus, nes pagaminti iš jų pačių ingridientų. Tuo pat metu daviau Pukeliui įsakymą pulti. Jis garsiai sustaugė irpuolė grobį. Mačiau jog elfas nebuvo pasiruošęs, ta strėlė jam įlindo išties giliai, jo veidas persikreipė iš skausmo, kūnas pradėjo neklausyti. Nuodai veikia. Po to Pūkelio ataka. Jis su savo aštriomis iltimis įsikabino į elfo koją, tas dar garsiau sustaugė. Galvojau viskas. Bet klydau, elfai ištvermingi, o netgi labai. Jis staigiai numetė Pūkelį ištaręs kažkokius žodžius įpainiojo mane į dideles šaknis. Velnias, ta prakeikta miškų magija jau man įgryso, vemt ji verčia. O elfas puolė prie mano Pūkelio, bet jis jam pasirodė jau per stiprus, Pūkelis buvo stipresnis, ir elfas nusprendė bėgti. Lamei aš išsipainiojau iš šių šaknų, ir pradėjau vytis jį. Tuo tarpu Pūkelis įrodė esąs tikras mano pagalbininkas, jis pargriovė elfą. Viskas jam galas, sušukau aš orkų kalba ir iškelęs savo kirvį pribėgau ir kirtau tiesiai į elfą. Jis nusibaigė iškart.

Priėjau “Windshear Crag”, nyki vietelė. Pirmi dalykai patraukę mano akis, buvo milžiniški vorai, buvau juos matęs anksčiau, bet dabar jie atrodė baisiau, daug baisiau. Nenorėjau jų sutikti ir pamatyti iš arčiau. Netikėtai pamačiau karį nemirėlį, na nors jie ir buvo Ordoje, bet manęs nedžiugindavo. Jų puikybė ir noras būti pasaulio bamba vertė mane jų nekesti, nors ir reikėjo būti draugais. Jie jautėsi svarbiausi Ordoje, nors taip tikrai nebuvo, mūsų Orkų vaidmuo, Ordoje be abejo buvo stipriausias, mes kovojam su visais ir su elfais, ir su nykštukais, ir su gnomais, ir su žmonėmis, bei visokiais išdavikais, kaip, kad kentaurai The Barrens pasaulyje ar išdavikai Echo salose. Visur kovojam tik mes. Net pas nemirėlius siunčia mūsų kovotojus, atseit jiems sunku vieniems. Netikiu aš tais paistalais. Jie silpni, tiesiog ir viskas, daugiau nieko. Taigi, jis bėgo į mane, ir jį vijosi tas voras, jaučiau jei ne padėsiu, jis tikrai nepabėgs. Galvojau ką daryti, ar pasitarnauti Ordai ar pasikliauti savo vidinėm nuostatom ir pažiūrėti kaip jis miršta. Spręsti nebuvo kada. Orda. Įtempiau lanką, ir paleidau strėlę. Po to dar vieną ir dar vieną. Voras krito negyvas, o leisgyvis nemirėlis atslinko prie manęs, vos spėjo padėkoti man ir nulūžo. Nusprendžiau nepalikti jo čia, antraip iš nemirėlio virstu numirėlis.

Po kelių valandų poilsio, jis atsigavo. Daviau jam užvaldyti. Ir jis prakalbo, darkyta, bet vis dar suprantama orkų kalba:
-Ačiū tau.
-Ner už ką, visada esu už Ordą, – išdidžiai pasakiau jam.
-Na dažniausiai mūsų, orkai nelabai mėgsta.
-O tu pagalvok kodėl? – pasiūliau jam,- gal kažką darot blogai.
-Tai vis per mūsų išdavikus, jie vaidina pasaulio bambas, o kenčiam mes visi, – graudžiai išlemeno nemirėlis.
-Hmm, įdomi istorija, bet siūlau tau įrodyti savo ištikimybę ordai ir įvykdyti vieną svarbią misiją, dėl jos, – pasiūliau jam.
-Sutinku, – garsiai sušuko jis, – ištaisysiu savo gentį jūsų akyse.

Daviau jam paskaityti iš Taurenės gautą užduotį, nereikėjo jam skaityti ilgai, iškart suprato kur tai vyksta. “Einam toliau, pamatysi ką jie pridarė”, – pasiūlė jis man. Po keletos žingsnių man piestų pasistojo visi plaukai buvę ant mano kūno. Tragiška. Iš nuostabaus slėnio virto tik kelmų pievą, daugiau nieko, ašaros išlindo iš mano akių. Garsiai sušukau NEEEE. Nemirėlis ramiai, bet liūdnai stovėjo šalia manęs, ir laukė kol aš išliesiu savo įtūžį į žemę, bedaužydamas ją. Tada tyliai pratarė “ar taip ir verksi čia, gal geriau atkeršykim tiems šunsnukiams”. “Taip”, – išrėkiau aš. Ir mes pasileidomo bėgti į priekį. Pirmieji smūgiai, ir keli darbuotojai krito negyvi. Dar vienas bandė bėgti, tačiau nesėkmingai, mano paleista strėlė smigo tiesiai į jo širdį, ir dejuodamas jis nukrito tolėliau. Taip jau neliko trijų darbuotojų. Pyktis aptemdė mane, nepastebėjau kaip visi aplinkui darbuotojai liko negyvi. Užmušėm virš trisdešimt. O aš vis puoliau ir puoliau, nepastebėjau kaip prieš akis išdygo milžiniška mašina, kodiniu pavadinimu “XT:4”. Ji su savo žnyplėm sugriebė mane, ir pakelė į viršų. Pūkelis bandė ginti savo šeimininką, tačiau beviltiškai, geležinė mašina buvo jam neįkandama. Ji su savo žnyplėm pradėjo mane spausti. Dusau. Jaučiau kaip po truputi apleidžia jėgos, dingsta, jutau jog gyventi liko nedaug. Niekas manęs neišgelbės. Tuo tarpu nemirėlis kovėse kitoje pusėje, ir staiga pamatė jog manęs čia nėra. Apsižvalgė, ir aiškiai suprato – pakliuvau į bėdą. Jis pradėjo bėgti, bebėkdamas murmėjo burtažodį, į kurį sukaupė visas savo jėgas. Jis bėgo ir bėgo. O tas negailestingas laikas darė savo – dusino mane. Paskutinis atodūsis, ir mintis į galvą – bent šiek tiek pasitarnavau dėl Ordos. Bet štai netikėtai, atbėgo nemirėlis, paleido taip ilgai kauptą burtažodį, ir su milžiniška jėga smogė mašinai. Nuo smūgio ji parkrito, ir pribėgęs numirėlis, nieko nelaukęs su savo žvitriuoju kardu nukirto mašinai galvą, kurioje sėdėjo ir jos valdytojas.


Nemirėlis išvilko mane iš “Windshear Crag”, ir rodė kelią į “Sun Rock Retreat”. Lėtai ir sunkiai mes vilkomės tenai, sunkiai, bet vis dėl to vilkomės. Ir štai įėjimas jau prieš mus. Pagaliau, pagalvojau mintyse, pagaliau mes saugūs. Pirminis mano tikslas – užeiga, ir žiauriai patogus krėslas, šios dienos nuotykių man jau pakanka. Nemirėlis išbėgo į miestą sutvarkyti reikalų, palikęs mane atgauti savo jėgų. Taigi antrosios dienos vakare aš jau buvau savo paskirimo vietoje “Sun Rock Retreat” mieste, kiek girdėjau iš vietinių, čia labai dažnos elfų atakos, ir šiaip šiuos kalnus pamėgęs Aljansas. Taigi, pajaučiau jog tikrieji nuotykiai dar tik prasideda.