Gerą savaitę gavau pasižaisti su naujuoju „Samsung“ flagmanu — „Galaxy S4“. Telefoną gavau ne vienintelis, todėl nutariau, kad labai giliai į jo specifikacijas nelysiu. Nematau tam prasmės, kai būrys kitų apžvalgininkų, priklausomai nuo savo preferencijų, nersis iš kailio siekdami pagirti ar pašiepti kiekvieną naują jo savybę. Kurių, beje, nėra tiek jau daug. Tiesą sakant jų palieka visai mažai, kai žmogus atjungi viską, ko tikrai nenaudosi.


Pradėkim nuo pirmo įspūdžio. Pirmas ir reikšmingiausias „Galaxy S4“ skirtumas nuo ankstesnių modelių — metalinis, kiek iphone‘iškas rėmelis. Tiesą sakant tai vienintelis bruožas leidžiantis akimirksniu atskirti šį įrenginį, nuo pernykščio S3 ir aš jį vertinu labai teigiamai. Išmanusis atrodo rimčiau, kiečiau ir tvirčiau. Telefono nugarėlė uždengta plastikiniu, „carbon“ stiliuje dažytu dangteliu, kuris be abejo yra pati didžiausia dizaino klaida kokią tik galėjo padaryti „Samsung“. Pats dangtelis atrodo visai patraukliai, spalva gal kiek pretenzinga, tačiau smulkūs kvadratėliai puikiai sugeria ir paslepia smulkius įbrėžimus, kurie atsiranda jau pirmomis įrenginio naudojimo dienomis. Nusivylimas atsiranda tik tada, kai sugalvojate įdėti SIM kortelę, apžiūrėti akumuliatorių ar dėl kitų priežasčių esate priversti tą dangtelį nuimti. Lupant „Galaxy S4“ nugarėlę, susižavėjimas atnaujintu dizainu blėsta, rankose lieka pigus, pigaus plastiko dangtelis. Kaip ten sakoma — „What has been seen, cannot be unseen“. Tas pigios „plastmastkės“ įspūdis liko su manimi iki pat akimirkos kai jau atsisveikinau su S4.

 

Kaip ten bebūtų, vartant telefoną rankose įspūdis geresnis nei pirmtako. Nepaisant to, kad savo forma ir matmenimis S4 ir S3 skiriasi minimaliai, tų skirtumų pakanka, kad S4 „gulėtų“ rankose geriau. Tiesa aš su S3 aš žaidęs gan mažai, tačiau kiekvienas susidūrimas su tuo telefonu man primindavo vaikystę, kai delnuose laikydavau varlę. Žinot tas keistas jausmas, kai negrabiai spaudi baloje pagautą gyvį, kad jis nepaspruktų, bet tuo pat metu ir bijai jį sutraiškyti. Su S3 man buvo lygiai taip pat, o štai S4 atrodo atgulė į delną kaip ten buvęs. Žinoma jis tebėra didelis ir kerėpliškas, mano asmeniniu požiūriu jam trūksta svorio (štai kaip rimtesnis dangtelis galėjo spręsti dvi problemas vienu metu!). Aišku, tai skonio ir įpročio reikalas, bet čia pat turiu pripažinti, kad dauguma mano dabartinių favoritų, nors ir sveria gerai, nors ir yra pagaminti iš šaunių medžiagų, bet neturi įspūdingo 5 colių Full HD ekrano.



Žinoma, netyla diskusijos dėl to, ar tokio dydžio ekranai išvis reikalingi išmaniesiems telefonams, bet mano nuomone atsakymas čia vienareikšmiškas. Taip — jei telefoną naudoją išmanus žmogus arba žaidėjas. Esmė tame, kad pasirinkus išmanųjį telefoną dėl jo išmanumo, automatiškai gyvenime pradedame naudotis jo privalumais, padedančiais kasdienėje buityje, darbe ar pramogaujant. Skeptikai sako, kad geriau jau turėti planšetę, nei tarpinį variantą, bet iš tiesų tai planšetės man vis dar atrodo kaip įrenginys su daugiau nežinomųjų, nei išmanusis telefonas. Turiu galvoje tai, kad išmanusis telefonas, net ir su 5 colių ekranu, išlieka mobiliu įrenginiu. Jį vis dar patogų nešiotis (net ir kišenėje), juo patogu kalbėti ir jį patogu visada turėti šalia, tuo pat metu įprasminant visas jo atliekamas funkcijas. Planšetę irgi gali visur tampytis ir turėti po ranka, tačiau neišvengiamai greta bus ir telefonas. Žodžiu aš 5 colius vertinu labai teigiamai, ypač po to kai pabandžiau žaisti, skaityti ar net žiūrėti video. Filmų peržiūroms išmanusis žinoma netinka (bet jei atvirai, tam netinka nei planšetė, nei 21 colio kompiuterių ekranai, nebent žiūrit prastą kiną), bet pažiūrėti žinias ar spontaniškai draugų mėtomas „YouTube“ nuorodas, galima labai net komfortiškai. Tiesa prieš tai nepamirškite atjungti visų „Samsung“ naujovių, kurios jūsų rankoms ir akims suteikia daugiau laisvių, nei norite.

Nors nuo pat pirmų akimirkų buvau pasiryžęs bandyti „Galaxy S4“ kaip žaidimų įrenginį, vien jį įjungęs suvoki, kad neišdegs, tradiciškai tenka susitvarkyti „Google“ paskyrą, tad įrenginyje automatiškai aktyvuojasi ir spiečius jau naudojamų paslaugų. Peržiūrėjęs savo naujienų srautus tiek per vis dar veikiantį „Google Reader“, tiek per „Feedly“ dar sykį supratau, kad vienintelis dalykas, kuriam tikrai jaučiu simpatiją yra – ekranas. Taip pat ištestavau kamera, kuri dabar pagal nutylėjimą sumeta nuotraukas į „Dropbox“ paskyrą, tai neturėtų erzinti, nes aktyvuojant telefoną, jo savininkui suteikiamas 48 gigabaitų planas porai metų. Trumpai pastebėsiu, kad S4 kamera nors ir fotografuoja/filmuoja Full HD režimu, nuotraukos nėra įspūdingos, nebent fotografuojate idealiomis sąlygomis. Tiesa galinga S4 geležis leido integruoti į kamerą kalnus filtrų ir žaisliukų, suteikianti telefonui banalius „Photoshop“ triukus, veikiančius realiu laiku t.y. sepia, filtrus, kontrastą ir t.t. galite reguliuoti fotografavimo metu.

 

Teigiamai įvertinau ir kairėje atsiradusią įrankių juostą, leidžiančią žaibiškai greitai pasiekti ir atverti dažniausiai naudojamas programas. Bėda tame, kad toji įrankių juosta neketino nešdintis iš ekrano ir tada kai aš žaidžiau, žiūrėjau video ar tiesiog naršiau internete. Atsitiktinis prisilietimas prie nežymaus ir neerzinančio įrankių juostos skirtuko, automatiškai iškviečią pačią įrankių juosta, kuri nejuokais užknisa, ypač žaidžiant tokius žaidimus kaip „Lunar Eclipse“, kur gyvybės ir mirties klausimai sprendžiasi akimirksniu. Žodžiu tai patogus priedas, bet tik tuo atveju, jei išmanųjį naudojate išskirtinai tik darbo reikalais, nors… Bet kuris toks išmaniojo naudotojas, mano galva turėtų tiesiog išmėtyti visus masyvius, gamintojo paliktus „widget‘us“ ir susidėti sau reikalingas programas pradiniame puslapyje ar greta jo. Žodžiu įrankių juostos skirtuku džiaugiausi net trumpiau, nei sugaišau ieškodamas būdo, kaip jį išjungti.

Matote? Praktiškai kiekvienoje pastraipoje paminėjau ekraną. Sunku jo neminėti, tad tai darysiu ir toliau. 

5“ Full HD, Super AMOLED vaizdelis talpina 441 tašką į colį ir tiesiog pavergia dėmesį. Nesvarbu apie ką kalbam. Ekrano užrakto paveikslėlis, el. paštas, žaidmai ar „YouTube“ vaizdeliai… Viskas šitam ekrane atrodo nerealiai gerai. Ir tiesą sakant išskirtinumą vaizdui sukelia ne nuodėmingai ryškus (kartais net dirbtinai per saldus, bet tai reguliuojama per nustatymus) vaizdas, o pats ekrano dydis. Iš esmės „Samsung Galaxy S4“ yra visavertė nešiojama konsolė, kurios ekrane žaidimai atrodo nuostabiai, o telefono surinkimas ir dydis ištaiso ir kai kurias „S2“ savininkus kamuojančias bėdas. Pavyzdžiui kaitimo klausimas nėra toks jautrus, per visą laiką kol drožiau telefoną žaidimams, su kaitimo problemomis nesusidūriau, šiluma pasiskirsto gan tolygiai, tad ir po valandos kitos, telefonui jau pakankamai įkaitus, kažkokio diskomforto žaidžiant nėra. Tarkim S2 atveju, karštis jau po valandos tampa nemalonus delnams, o pažaidus dar pusvalandį užkaista ir ekranas tad atsiranda problemų su valdymu. Žaisdamas su S4 nepastebėjau nieko panašaus.



Savo žaidimus pradėjau nuo „Futuremark“ sintetikos. „3DMark“ testų atsiradimas mobiliems įrenginiams, primena senus gerus laikus, kai ant prieštvaninių kompiuterių būtinai turėdavom paleisti „3DMark“ ir neslėpdami susižavėjimo stebėti 5fps vos išspaudžiančius testus. Tiesa „Ice Storm Extreme“ testas su „Galaxy S4“ atrodo gan įspūdingai. Nepaisant to, kad vaizdelis ekrane pastebimai trukčiojo, telefonas visų testų metu siūlė ne mažesnę nei 20 kadrų per sekundę kadrų kaitą. Vykdant testą normaliais nustatymais, kadrų kaitos greitis sukosi apie 50-60fps. Bendroje įskaitoje „Galaxy S4“ surinko 10859 balus ir testo metu buvo antras sparčiausias išmanusis pasaulyje (nusileidžiantis tik kažkam pavadinimu Xiaomi Mi-2s). Apmaudu nebent tik tai, kad tokių testų prasmė išmaniuosiuose telefonuose kol kas bevertė, žaidimų iš ties apkraunančių „geležį“ vis dar mažai. Antra vertus „Android“ turgelio ypatybės lemia, kad jame yra kalnai šiaip neblogų, bet tragiškai optimizuotų žaidimų, tad papildomi raumenys tikrai nekenkia.



Kalbant apie pačius žaidimus, daugiausiai testavau lietuvių darbus, bet išbandžiau ir keletą reiklių arba tiesiog gražių žaidimų. Mano meniu sudarė „Temple Run 2“, „CSR Racing“, „Real Racing 3“, „Shadowgun“, „Dead Trigger“,   „GTA Vice City“ ir žinoma „Candy Crush Saga“. Tarkim „Temple Run 2“ nors ir nėra labai reiklus, bet dažnas išmanusis mėgsta eigoje nė iš šio, nė iš to truktelėti vaizdą, ypač kai pasiekiamas didesnis bėgimo greitis, tai yra būtent tuo momentu, kai tų trūkčiojimų norisi mažiausiai. „Galaxy S4“ be abejo susidorojo su užduotimi be didesnio vargo ir siūlė tik sklandų vaizdelį. Tuo tarpu tokie žaidimai kaip „CSR Racing“ ar „Candy Crush Saga“ nors ir neišnaudoja įrenginio geležies, bet tikrai priverčia dar kartą paminėti įspūdingą ekraną. Bendras žaismo komfortas tiesiog šauna per lubas. Ryškios spalvos, nepriekaištingas detalumas ir galybė vietos pirštams.

Žaisdamas „Shadowgun“ priėjau išvados, kad šio žaidimo atveju geležis turi dramatiškos įtakos rezultatams. Matote, aš jaučiu alergiją visiems išmaniųjų telefonų žaidimams, kurių valdymas paremtas klasikinio pultelio principu. Mano galva tai tolygu pornografijai blogąja to žodžio prasme, tad paprastai tokių žaidimų nežaidžiu. Nenuostabu, kad testo metu išokęs į daugelio žaidėjų kautynes, pasijutau kaip katė ant ledo. Nepaisant to… Vis tik turėjau padorų bendrą rezultatą, nes į patalpą sulėkus keliems veikėjams iš jos paprastai tik aš išeidavau gyvas. Kadangi kiti žaidėjai nesėdėjo šalia, aš galiu tik spėti, kad jiems nepasisekdavo dėl geležies ir dramatiškai smunkančio kadrų kaitos greičio. Aišku lieka tikimybė, kad jie buvo dar didesni maušos nei aš, bet faktas tas, kas 1 vs. 1 susirėmimuose aš visada mirdavau pirmas.

 

„Real Racing 3“ sukosi kaip ledas, tačiau tai neturėtų stebinti. Lenktynių trasos ir protingi greičiai yra draugiški geležiai, tad vaizdas ekrane sklandus, o žaismas — grynas malonumas. Vis dar ne „Gran Turismo Mobile“, bet vairavimo žanre akivaizdžiai link to einama. Žinoma, kol kas kalbu tik apie vizualią reikalo pusę.

Galiausiai „GTA Vice City“. Visi maksimalūs nustatymai ir tikrai įspūdinga žaidimo eiga. Tiesą sakant, visos asmeninių kompiuterių savininkams žinomos ligos persikėlė ir į mobilią platformą. Kadrų kaitos greitis kinta priklausomai nuo paros meto, galiniai fonai pablukę, objektai, net ir turint maksimalius nustatymus iššoka iš niekur, bet… Bet turiu pripažinti, kad turint galvoje visus dinamiškus apšvietimo efektus ir tikrą, gyvą 3D pasaulį „Vice City“ su „Galaxy S4“ žaidžiasi labai padoriai. Tiesą sakant tiek padoriai, kad patyrusiam ir su GTA ligos istorija susipažinusiam žaidėjui, esami trūkumai neturėtų kelti nei klausimų, nei kažkokio nepasitenkinimo. 

„Galaxy S4“ baterija leidžia visą darbo dieną naudotis kasdienėje buityje reikalingomis išmaniosiomis telefono funkcijomis, o vakare dar lieka syvų 3-4 valandų žaidimo sesijai. Tiesa S4 akumuliatorius kraunasi neprotingai ir neproporcingai ilgai, tačiau jei baterija laiko visą dieną, vadinasi krauni ją naktį, o kol miegi valandą ilgesnis krovimo laikas neturi jokios reikšmės. 

 

Įvertinęs visą su žaidimais praleistą laiką galiu tik užduoti klausimą — kodėl „Samsung“ iki šiol neturi vidinės žaidimų kūrimo studijos, kuri keptų išskirtinius produktus „Samsung“ klientams ir taip suteiktų papildomą emocinį pranašumą? Todėl, kad išmanusis telefonas ne žaidimų konsolė? Heh… Kam tada visa ta geležis ir beprotiška 2 gabalų kaina? Dėl išmaniųjų funkcijų? Filtrų kamerai ir kitų blizgučių? Na, anekdotus pasakokit bobutėms, o aš savo S2 nekeičiu du metai ir neketinu keisti dar metus, nes kaip išmanusis jis vis dar naudoja tik menką visų resursų dalį, nė nepaisant to, kad fone pas mane nuolat kabo daugiau programėlių, nei jų žino Bitės išmaniųjų mokykloje. Jei kasdieniame gyvenime ko ir prireikia, tai didesnio ekrano, bet tikrai ne daugiau galios. Taigi „geležis“ yra mato vienetas padedantis parduoti daiktą, kuris kasdieniame gyvenime nėra išnaudojamas, nebent — įrenginio savininkas mėgsta žaidimus. Tačiau žaidimų kurie išnaudotų šią geležį mažai, o konkrečiai S4 išskirtinumą pabrėžiančių žaidimų ir išvis nėra. Taip ir gaunasi, kad vertinant paprastus žodžių ar „Match 3“ žaidimukus „Galaxy S4“ atrodo kelis kartus patraukliau nei „PS Vita“, tačiau lendant giliau aiškėja, kad net ir kuklia vadinama Vita biblioteka gali pasiūlyti gerokai daugiau kokybiško žaismo. Galima lyginti ir ne su Vita. „Samsung“ bandymas laikytis nuošaliau nuo žaidimų industrijos atsirūgsta visais frontais. „Apple“ telefonai ne tokie galingi, bet gali pasiūlyti daug daugiau kokybiško žaismo, o „PlayStation“ mobile sėkmės atveju, kiekvienas žaidėjas mielai aukos nežymius S4 privalumus ir rinksis HTC ar Sony gaminius.

Žodžiu testams turėjome žvėrį, su kuriuo praleistas laikas buvo tikrai įsimintinas. Daugybę kartų jau žaisti ir atsibodę žaidimai, S4 ekrane atrodė naujai, įspūdingai, gaiviai ir patraukliai, tačiau tuo pat metu telefono pakeitimas neleidžia išmėginti jokių naujų, išskirtinių žaidimų kurių nėra kitur. Situacija greičiau jau priešinga. Todėl atėjus laikui skirtis, gerklės nespaudė kartėlis, o grįžimas prie S2 kėlė tik laikinų nepatogumų. Tiesą sakant labiausiai pasigedau net ne ekrano, o IR siųstuvo, kuris S4 paverčia universaliu distancinio valdymo pultu (suderinamu net ir su antikvariniu stiprintuvu, bet čia jau mano asmeninės problemos). Tiesa… „Samsung“ sukūrė specialiai S4 skirtą pultelį, taip pat žada ypač aukštą suderinamumo su naujos kartos „Samsung SmartTV“ televizoriais lygį… Tai šiek tiek išplės įrenginio panaudojimo ribas, bet tuo pat metu skaičiuokite papildomas išlaidas ir paspėliokite kiek įrenginio savybių iš tiesų leisite sau atskleisti. Ir kiek jų iš tiesų naudosite?



„Samsung Galaxy S4“ — iš esmės šaunus, pigiai atrodantis, galingas ir jokių revoliucijų nesukeliantis įrenginys. Kažkuria prasme, tai tiesioginis ir tingus S2 palikuonis, besimaudantis dviejų metų senumo šlovės spinduliuose. Savo metu „Galaxy S2“ buvo tikras proveržis tiek našumo, tiek kainos, tiek bendros gaminio kokybės prasme. Būtent šis modelis sukūrė aurą apie „Samsung“ įrenginius ir tik jo dėka „Samsung“ gavo teisę sukti pašaipius klipus apie savo konkurentus. Susidaro įspūdis, kad didžioji naujų modelių kūrimui skirtų lėšų dalis nukeliavo į reklamą. Be abejo tai pasiteisina, bet klausimas kiek ilgai? Kaip ten bebūtų, šių metų modelis dėl ypač kokybiško ekrano, metalinio rėmelio ir kelių visai naudingų OS sprendimų atrodo pakankamai gerai. Nepalyginamai geriau, nei tuo pačiu metu pernai atrodė S3. Tačiau tai nėra nei stebuklas, nei tikrojo mesijaus atėjimas. Rekomenduočiau palaukti kainų kritimo, žvelgiant iš žaidėjo perspektyvos S4 gal ir vertas 1,5 tūkstančio, bet ne daugiau.