Apie žaidimo „legendą“.

XVI amžiuje Japonija buvo susiskaldžiusi į tarpusavyje besivaržančių feodalų (daimių) kunigaikštystes. Šiame stalo žaidime jūs vadovausite vienai iš penkių feodalų dinastijų ir jūsų užduotis bus tapti pakankamai galingu, kad pasiskelbti visos Japonijos valdovu – Shogun‘u.

Mano įspūdžiai kol kas tik du kartus sužaidus, todėl atsiprašau profesionalų, jei jie pastebės kažkokių netikslumų. Būtent šį žaidimą nusprendžiau įsigyti pamatęs, kad jis sukinėjasi topuose keliose stalo žaidimo mėgėjų interneto svetainėse. Ir kol kas atrodo, kad neapsirikau.

Pagrindiniai principai

Žaidimo mechanikos tikrai savitos ir įdomios. Pati sistema verčia koncentruotis ne vien tik į užkariavimus, bet ir į valdomų teritorijų vystymą.

Žaidimo lenta vaizduoja Japonijos dalį padalintą į provincijas, kurios suskirstytos į tam tikrus regionus. Primena RISK žaidimą. Tačiau tik savo žemėlapio stiliumi. Žaidimas vyksta ne iki kažkokio tikslo pasiekimo, misijos įvykdymo, bet nustatytą raundų skaičių. T.y. jūs turite du metus, suskirstytus į keturis metų laikus: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Metų laikai, tai žaidimo raundai. Pavasarį, vasarą ir rudenį žaidėjai aktyviai veikia, o žiemą tiesiog „miega“, maitina iš savo aruodų valdomas provincijas, arba malšina valstiečių sukilimus, jei nepakanka maisto. Pasibaigus kiekvieniems metams suskaičiuojami taškai, antrųjų metų pabaigoje paskelbiant nugalėtoją. Kiek susidariau įspūdį, tai šiame žaidime itin retas atvejis (jei iš vis toks galimas), kad bent vieną žaidėją kas nors pilnai nukariautų-sunaikintų. Tam tiesiog nepakanka išteklių ir laiko. Žaidėjų skaičius nuo 3 iki 5.



Taigi, žaidimo pradžioje jūs gaunate savo valdžion keletą provincijų (priklausomai nuo žaidėjų skaičiaus). Gaunate tam tikrą kiekį armijų, kurias galima išdėlioti provincijose tik tam tikra tvarka (pvz., tik vienoje provincijoje gali būti 5 armijos, trijose – po dvi armijas ir panašiai). Ir galiausiai tam tikrą pinigų sumą. Reikia paminėti, kad provincijos yra skirtingos: vienose galima daugiau surinkti mokesčių, kitos išaugina daugiau ryžių, arba gali skirtis jose statomų pastatų skaičius. Per vieną raundą kiekvienas žaidėjas vienoje iš savo provincijų gali atlikti po vieną iš šių veiksmų:
• Pastatyti pilį;
• Pastatyti šventyklą;
• Pastatyti teatrą;
• Rinkti mokesčius;
• Konfiskuoti ryžius;
• Samdyti penkias armijas;
• Samdyti tris armijas;
• Samdyti vieną armiją ir atlikti manevrą (t.y. perkelti armiją iš vienos provincijos į šalimais esančią);
• Atlikti du puolimus iš skirtingų provincijų.

Žaidimo etapai

Kiekvieno raundo pradžioje šiuos veiksmus žyminčios kortelės išdėliojamos sunumeruotose (nuo 1 iki 10) žaidimo lentos vietose. Tokiu būdu nustatoma veiksmų eilė (pvz., pirmiausia bus statomos pilys, po to renkami mokesčiai, puolama ir t.t.). Penkios pirmosios kortelės yra atverstos, kad visi galėtų matyti kokie bus pirmi veiksmai, o kitos padedamos užverstos ir atverčiamos vėliau žaidimo metu.

Taip pat atsitiktine tvarka išdėliojamos penkios specialios bonusų kortelės (pvz., pridedanti prie renkamų mokesčių vieną piniginį vienetą, kurie čia žymimi skrynelėmis, duodanti atakos metu papildomą armiją ir pan.).



Tada žaidėjai ant savo specialių lentelių, kuriose nupiešti visi 10 galimų veiksmų, išdėlioja savo provincijų korteles, taip suplanuodami kokioje provincijoje kokį veiksmą nori atlikti. Kad priešininkai nematytų, jos dėliojamos užverstos ir vėliau jų tvarkos nebegalima keisti. Reikia paminėti, kad žaidėjai turi po keletą kortelių, kurios iš nugarėlės atrodo kaip provincijų kortelės, bet reiškia visai ką kitą. Jas irgi galima naudoti ant veiksmų lentelės, kad oponentai nesuprastų, jog pvz., jūs kažkokio veiksmo šiame raunde iš vis neplanuojate atlikti. Šiame etape taip pat slapta reikia paskelbti „aukciono statymą“ dėl pirmumo teisės pasirinkti bonusą. Statymo kainos yra nuo 0 iki 4 skrynelių (kaip jau minėjau, skrynelės šiame žaidime reiškia pinigus). Pastatytą kainą kiekvienas žaidėjas turės ir sumokėti.

Po to yra atsitiktiniu būdu parenkamas vienas iš dvylikos „įvykių“, kuris įtakos visų žaidėjų veiksmus šiame raunde (pvz., įvykis, nustatantis, kad atlikdamas veiksmą „samdyti penkias armijas“ už tą pačią kainą tegausi tik tris armijas, arba, kad konfiskuodamas ryžius gausi minimum 4 vienetus ryžių, nesvarbu kiek ta provincija gali duoti). Taip pat šiose kortelėse būna nurodyti ryžių nuostoliai, kuriuos patirs žaidėjai žiemos pradžioje.

Galiausiai kiekvienas žaidėjas atverčia savo lentelėse padarytus „aukciono statymus“ ir pasirenka sau bonusus, o tuo pačiu ir ėjimo eilę. Dabar prasideda aktyvūs žaidėjų veiksmai. Pagal pirmame etape nustatytą tvarką vyksta veiksmai. Juos žaidėjai atlieka pagal nustatytą eilę. Pvz., pirmas nustatytas veiksmas – pilių statymas. Pirmas žaidėjas atverčia savo lentelėje ant to veiksmo piešinuko uždėtą provincijos kortelę ir toje provincijoje stato pilį. Po to tą patį veiksmą atlieka antras žaidėjas ir t.t. Gali atsitikti taip, kad pvz., atliekant puolimą žaidėjas A užėmė žaidėjo B provinciją, kurioje žaidėjas B buvo suplanavęs vėliau atlikti kažkokį veiksmą. Užėmus provinciją tuoj pat gaunama ir užimtos provincijos kortelė ir joje vėliau suplanuotas veiksmas tame raunde jau nebegali įvykti. Pavyzdžiui, viename žaidime įvyko taip, kad žaidėjas A užėmė B žaidėjo provinciją, iš kurios šis buvo suplanavęs tame raunde rinkti mokesčius. Kadangi puolimo veiksmas buvo atliktas anksčiau už mokesčių rinkimą, tai netekęs provincijos B žaidėjas tame raunde neturėjo galimybės ir surinkti mokesčių. O tai yra labai rimtas nuostolis. Taip pat būna smagu užimti provinciją, kurioje oponentas ką tik savo lėšomis pastatė pilį :).

Jei žaidėjas negali atlikti veiksmo (pvz., neturi pakankamai pinigų), tai veiksmas neatliekamas. Beje, renkant mokesčius, arba konfiskuojant ryžius ant provincijos dedamas „nepatenkintų“ valstiečių žymeklis. Kitą sykį bandant ten pakartotinai apiplėšinėti valstiečius jie būtinai sukils ir teks malšinti maištą.

Šie žaidimo etapai kartojami ir kitų raundų metu. Žiemą vyksta sukilimai ir rezultatų skaičiavimas. Žiemos pradžioje pagal vieną iš minėtų „įvykių“ kortelių visi žaidėjai patiria ryžių nuostolius. Po to skaičiuojama ar žaidėjas turi pakankamai ryžių atsargų savo provincijoms išmaitinti. Jei maisto nepakanka, kyla valstiečių maištai ir juos reikia malšinti. Man žaidimo metu vienas toks maištas brangiai kainavo – sukilimo metu buvo visiškai sunaikinta labiausiai išvystyta mano provincija, sugriauti visi jos pastatai… :(.

Po sukilimų skaičiuojami žaidėjų taškai. Taškai gaunami už valdomų provincijų skaičių, pastatytų pastatų skaičių, už daugiausia regione pastatytų pilių, šventyklų, teatrų.



Mūšio sistema

Mūšio sistema labai savotiška, be jokių kauliukų mėtymo. Prie žaidimo yra specialus tuščiaviduris bokštelis, su pertvarėlėmis viduje. Tos pertvarėlės turi įvairių formų išpjovas. Mūšio metu armijas žymintys kubeliai tiesiog suberiami į bokštelį ir mūšio rezultatas nustatomas pagal tai, kokie kubeliai išbiro iš bokštelio. Dalis armijų dažnai lieka bokštelyje ir nelauktai išbyra kito mūšio metu (žaidimo metu negalima tuščiai išpurtyti bokštelio). Todėl čia nereikia ilgai ir nuobodžiai mėtyti kauliuko kaip RISK‘e.
Įdomi taisyklė įvesta ir lygiųjų atvejui: užpulta provincija visiškai sunaikinama, sugriaunami visi jos pastatai ir ji tampa nepriklausoma, t.y. atimama iš žaidėjo. Vėliau ją galima vėl užkariauti ir prisijungti prie savo valdų. Pastatus vėl reikės statyti iš naujo.

Žaidimas man labai patiko. Įdomu tai, kad kariavimas nėra vienintelis ir svarbiausias kelias į pergalę, tačiau protingai suplanavus savo kampanijas galima daug pasiekti. Pastebėjau, kad paskutiniame aktyvių veiksmų raunde (antrųjų metų ruduo) ne visi veiksmai turi prasmę. Pavyzdžiui, buvo taip susidėstę, kad mokesčių rinkimas buvo paskutinis veiksmas. Kadangi tai buvo paskutinis raundas, tai nebuvo kur tų pinigų išleisti, o sukilimo riziką gali padidinti (provincijai uždedamas papildomas sukilimo žymeklis). Kadangi per raundą vienoje provincijoje galima atlikti tik vieną veiksmą, tai ne visada paskutiniame rudens raunde naudingas ir armijų pirkimo veiksmas. Nebent matosi, kad toje provincijoje reikės gintis nuo kitų žaidėjų puolimo, arba netikusiai susiklosčius likimui malšinti valstiečių maištus paskutinę žiemą. Dar tikriausiai dažna situacija, kad paskutinį rudenį visiems veiksmas tiesiog trūksta pinigų, nes viskas būna išleista ankstesnių raundų statyboms, armijų pirkimui bei aukcionų statymams.