Artėja švenčių sezonas, tad metas dar vienai stalo žaidimo apžvalgai. Nes stalo žaidimai puiki dovana, o taip pat ir laisvalaikio leidimo forma, kai prisirenka žmonių kuriuos reik kažkuo užimti.

Pirktuvė.lt pabandymui paskolino „Small World“ ir sakyčiau, tai tobulas pasirinkimas šiai progai. Žaidimas tinka plačiam žmonių ratui, tiek tematiškai, tiek mechaniškai. Eiga nesudėtinga, neužvaldanti viso žaidėjų dėmesio, tad suteikianti progų tiek strategavimui, tiek pokalbiams. Žaidimo procesas taip pat sukuria dalybę progų „trolinti“ ir tai vienas tų retų atvejų kai sėkmingas trolis, iš tiesų gali būti sėkmingas.

Dėžė
„Small World“ yra „Days of Wonder“ gaminys, tad ypač kokybiška dėžė ir jos turinys stebinti neturėtų. Viduje rasite 2 žaidimo lentas, 14 rasių kortelių, 186 karių korteles ir per 200 kitų pagalbinių kortelių, pradedant monetomis, baigiant kalnų masyvais. Viskas pagaminta iš kieto kartono ir lengvai išimama iš rėmelių, prieš žaidžiant pirmą sykį, žaidimo parengimui sugaišite ne daugiau 10–ies minučių. Vėliau viską sudėsite į specialiai pagamintus lovelius. Žaidimo metu aktyviai naudojamoms kortelėms pagamintas atskiras, išimamas lovelis. Viskas ypač kokybiška, manau tai įrodo ir pats faktas, kad instrukcijų knygoje yra specialus puslapis mokantis kaip tvarkingai sudėti žaidimą. Jei seksite nurodymais, kiekvienai sekančiai partijai pasiruošite per porą minučių. Jei stalo žaidimus žaidžiate retai, tai labai svarbus momentas, nes dažnu atveju būtent ilgai trunkantis pasirengimas ir atbaido nuo paties žaidimo (taip taip, kalbu apie tave, dulkes renkantis „Warcraft‘e“.).

Tema, istorija ir meninis stilius
„Small World“ tai žaidimas apie gyvenimą, pačia plačiausia to žodžio prasme. Naudojant tą patį taisyklių rinkinį ir šiek tiek pakoregavus meninį stilių iš šio žaidimo būtų galima padaryti vieną rimčiausių, istorinių stalo žaidimų. Nes tai žaidimas apie imperijų ar tautų pakilimus ir nuopuolius, bet pateiktas žavingame ir gyvame fone. Kūrėjai pasirinko „glamūrinę“ fantasy temą, kuri vienodai „lips“ tiek fantasy gerbėjams, tiek visiškai šia tema nesidomintiems žmonėms. Esmė tame, kad kiekviena rasė pavaizduota su lengva ironija, skirtingai nei daugelyje panašių žaidimų, vadinamuosius „flavor“ tekstus keičia dailininko teptukas, kuris pasako viską. Taip! Elfai myli gamtą ir gėles, amazonės yra karštos pupos, o milžinai retai kada žiūri sau po kojomis.

Net keista, bet tikrai rimta ir gerai subalansuota žaidimo mechanika, žaismingo fono dėka sukuria tą keistą atsipalaidavimo atmosferą, kurioje galutinis tikslas (pergalė!) yra tik neženkliai svarbesnis už procesą (žaidimą ir bendravimą). Tiesiog tai vienas tų keistų, nerimtai pateiktų, bet labai rimtų žaidimų, kurį žaisdamas pats pasirenki kiek jame bus strategijos, taktikos, barnių ir linksmų pliurpalų.

Žaidimo eigos apžvalga
„Small World“ žaidžiamas viename iš 4 dėžėje esančių žemėlapių. Kiekvienas jų pritaikytas skirtingam žaidėjų skaičiui, t.y. turime žemėlapius 2,3,4 ir 5 žmonėms. Kiekvienas žemėlapis yra pakankamai didelis, kad jame tilptų žaidėjų valdomos rasės ir pakankamai mažas, kad jame niekada neįsivyrautų taika.

Tikslas — per nurodytą ėjimų skaičių surinkti kuo daugiau pinigėlių. Savo ėjimo pradžioje žaidėjas pasirenka norimą rasę ir pradeda užkariavimų ciklą. Kautynėse praktiškai neegzistuoja sėkmės faktorius, kiek karių kokiai žemei užimti prireiks nulemia specialios pasirinktos rasės savybės, žemės ploto reljefas ar kitų žaidėjų pastatyta apsauga. Jokių kauliukų, jokių burtų (išskyrus vienintelę paskutinę ataką), tiesiog turi ant žemės plotelio padėti tam tikrą skaičių karių ir jis priklauso tau. Aišku svarbu turėti galvoje faktą, kad vieno puolimo metu, vidutiniškai žaidėjas turi 6 — 12 karių, tad mąstymo kur konkrečiai juos panaudoti, tikrai netrūksta.

Savo ėjimo pabaigoje žaidėjas suskaičiuoja kiek žemių okupavo jo valdoma rasė ir už kiekvieną jų gauna po pinigėlį, tuomet dar suskaičiuojamos papildomos išmokos kurias suteikia specialios savybės, ar užmarštin iškeliaujančios civilizacijos ir ėjimas perduodamas kitam žaidėjui.

Po 2-3 ėjimų paprastai ateina laikas, kai net ir labai sėkmingai žaidžiantis žaidėjas nebeturi pakankamai karių, kad efektyviai pulti, ar ginti tai ką užėmė, tad jam tenka priimti sunku sprendimą — pasiųsti savo mylimą tautą velniop. Tai padarę žaidėjai tiesiog užverčia aktyvias korteles, praleidžia 1 ėjimą, o kito ėjimo metu pasirinkę naują rasę tęsia savo užkariavimus, nes senosios kariai lieka kur buvę, tiesiog jie tampa neaktyvūs (mėsa orkams).
Strateginis elementas ir sėkmės faktorius
Būtent sprendimas pasiųsti valdomą tautą velniop ir yra sunkiausia žaidimo dalis. Ypač žaidžiant keletą pirmų partijų. Esmė tame, kad tai sprendimas kuris visaip kaip prieštarauja pagrindinei daugumos kitų stalo ar kompiuterinių žaidimų taisyklei. Juk paprastai žmonės žaisdami žaidimus turi aibę prietarų, jei monopolyje sekasi vaikščioti su skrybėle, o „Risk‘e“ žaidžiant už geltonas figūrėles, mes visada siekiamia jomis naudotis. Žaisdami kompiuterinius žaidimus irgi renkamės rases ir klases kurioms jaučiame simpatijas ar kurias išmanome geriausiai. Tas pats ir žaidžiant „Small World“ išskyrūs mažą niuansą…

Pasirinktą, pamėgtą ir aukščiausiame pakilimo taške esančia rasę tenka grūsti lauk iš žaidimo, nes po kiekvieno pakilimo neišvengiamai ateina nuopuolis. Na paprastas pavyzdys. Pradedate savo ėjimą, o ant lentos 10 jūsų Tritonų valdo 8 žemes. Aišku galite griebti du laisvus tritonus (nes norint išsaugoti žemę, joje turi likti bent vienas karys) ir užimti dar vieną žemėlapio plotelį, tačiau dabar gavę 9 taškus, kito ėjimo metu sulauksite nuožmaus kaimynų puolimo. Tai reiškia, kad sekančiu ėjimu neliks nieko kito, kaip išmesti nepanaudojamą rasę, o patį ėjimą praleisti, gaunant tiek taškų, kiek tuo metu bus valdomų žemių… O jų gali būti nuo 0 iki 9. Viskas priklauso nuo priešininkų ėjimų. Svarbu tai, kad tiek likimas žaidime, tiek rasės keitimas yra lygiavertė rizika, kurią lemia tik kitų žaidėjų elgesys, o ne mistiškas sėkmės faktorius.

Yra teigiančių, kad „Small World“ sėkmė reiškia labai daug, nes kiekviena rasė, į žaidimą patenka su papildoma specialia savybe. Rasių ir specialių savybių kortelės išmaišomos ir įvedamos į žaidimą atskirai, tad vieno žaidimo metu skeletai gali gauti papildomų taškų už tai, kad valdo pelkę, kitame žaidime jie tiesiog bus labai turtingi ir automatiškai padovanos 7 pergalės taškus, dar kitame išmoks skraidyti ir t.t. Kai kurios rasės, tobulai dera su tam tikromis savybėmis. Pavyzdžiui zombiai puikiai veikia su savybe leidžiančia valdyti daugiau nei 1 velniop pasiųstą rasę. Esmė tame, kad po to kai zombius pasiunti velniop, jie lieka aktyvūs lyg būtų gyvi, tad išnaudojant šią savybę galima valdyti 2 aktyvias ir 1 pasyvią rases!

Kadangi žaidėjai rases renkasi eilės tvarka, vieniems iš jų labiau pasiseka gauti gerą rasės ir savybės derinį nei kitiems. Taip, tai visiška tiesa! Bėda ta, kad kiti prie stalo esantys žaidėjai mato tavo pasirinkimą ir suvokdami jo keliamą grėsmę, tą sėkmės faktorių žaibiškai eliminuoja savo atakomis. Kaip minėjau, žemėlapiai yra per maži, kad juose nekariauti, tad kiekvieno ėjimo metu, kažkas kažką, norom ar nenorom, bet užpuola. Sprendimai ką pulti paprastai priimai atsižvelgiant į supančių rasių pavojingumą ar jau sukauptus pergalės taškus. Jei kažkas kelis ėjimus iš eilės gauna daug taškų, labai didelė tikimybė, kad likusį žaidimo laiką jo kariai bus tiesiog šienaujami nuo lentos.

Aišku sėkmės ir konfrontacijos įtaka žaidimui kinta priklausomai nuo žaidėjų skaičiaus. Tarkim žaidžiant dviese nėra nei tikslo, nei galimybių žaboti agresiją, nes kiekvienas gailesčio proveržis atima šansą laimėti. Žaidžiant tryse, nugalėtojas dažniausiai paaiškėja tada, kai suveikia „du pešasi, trečias laimi taisyklė“. Sėdint prie stalo tryse, nori, nenori, o kažkurį žaidėją nuskriaudi labiau, tad jei jis nutaria kerštauti, automatiškai tampa aišku, kad nei tu, nei jis šios partijos nelaimės.

Nieko nėra baisiau už trolius
Kai prie stalo sėdi 4 ar 5 žaidėjai į trasą išeina troliai. Žaidime yra tokia rasė, jie visur kur nueina stato urvus, bet šiaip yra sėslūs padarai, tad kalbu ne apie juos. Kalbu apie trolius sėdinčius prie stalo — žaidėjus vienaip ar kitaip blaškančius oponentų dėmesį, laidančius juokelius ar kiršinančius nesantaiką. Mačiau ne vieną partiją kurią laimėjo žmogus įtikinęs kaimyną, kad „jei dabar neužversim baisių, baisių burtininkų — visiems šakės“. Esmė tame, kad žaidžiant 4 ar penkiese, ratas susidaro per ilgas tam, kad galėtum planuoti savo veiksmus. Kad ir kokią schemą turėtum, ji paprastai griūna, nes kažkas neplanuotai atsisako turėtos rasės ir praleidžia ėjimą, nors Tu tikėjaisi, kad jis padarys galą kalnus okupavusioms žiurkėms, kažkas pradeda žaidimą ne nuo to galo, o kažkas nepaisydamas jokios logikos tiesiog užpuola tavo geriausiai saugotas žemes.

Todėl „rimtų“ žaidėjų draugijoje „Small World“ dar vadinamas žvaliu pasjansu. Atseit padarei ėjimą ir kol kiti 4 žaidėjai atlieka savo ėjimus, žiovauji, geri arbata ir naikini sausainių atsargas.

Iš esmės taip ir yra, bet tai nėra būdas žaisti, o apie pergalės siekimą išvis nekalbu. Visas „Small World“ grožis atsiveria kai laukdamas savo ėjimo, subtiliai „trolini“. Būdų yra milijonai. Gali pusbalsiu planuoti savo kitą ėjimą, taip, kad kiti girdėtų, bet apsimetant, kad manai, kad jie negirdi. Na žinot, bambėti sau po nosim, kad „jei aš paeisiu ežero link, tai paliksiu neužimtas pievas ir žmonės ten gaus labai dau papildomų taškų“. Kažkas nekreips į tai dėmesio, o kažkas gali pagalvoti, kad žmonės tikrai kelia per didelę grėsmę. Galima „trolinti“ ir tiesiogiai, maldauti, kad jūsų nepultų, pasakoti kokie pavojingi orkai su berserk spec. savybe, apsimesti, kad jau suskaičiavai 3 ėjimus į priekį ir žinai kas laimėjo… Žodžiu kol lauki savo ėjimo, turi vaidinti, skiesti, trinti lazanijas, padlaižiauti, grąsinti ir naudoti visas kitas įmanomas priemones, kad žaidimas nevirstų pasjansu. Privalai stumdyti svetimas figūrėles, svetimomis rankomis ir dar priversti kitus jaustis dėkingais dėl ką tik gauto gero patarimo. O taip… „Trolinimas“ šiame žaidime nuostabus, o žaidimo fonas tik skuba jam į pakalba. Juk kai niekas nepadededa visada gali prikišti, kad nuo zombių krenanti ir pūvanti mėsa dvokia, kad elfai gėjai, kad skeletai dauginasi ir jų neįmanoma sunaikinti, kad orkai ištroškę kraujo (nes jie gauna papildomų taškų kai žudo), o amazonės visko pasiekia per krūtinę, o ne protinių gabumų dėka.

Privalumai
• Greitas, nuotaikingas, azartiškas.
• Naujiems, ar stalo žaidimų nežaidusiems žaidėjams, taisyklės išaiškinamos per 5-10 minučių.
• Esant skirtingam žaidėjų skaičiui, keičiami žemėlapiai.
• Dėl atsitiktine tvarka skirstomų rasių ir specialių savybių kiekvienas žaidimas šiek tiek kitoks.
• Ypač gera pakuotė.
• Žemas „sėkmės“ faktorius.
• Tinka labai plačiai auditorijai.
• „Small World“ išleisti keli nestandartiniai papildymai, gerokai išplečiantys, ar pakeičiantys žaidimo patirtį.

Trūkumai
• Pirmas keletą partijų aiškiai juntama praraja tarp žaidimą jau žaidusių ir pirmą syk žaidžiančių žaidėjų.
• Jei esat iš visada trokštančių laimėti padermės, gali erzinti per menkos galimybės įtakoti žaidimo eigą. Jei kiti žaidėjai žino apie jūsų troškimą, bet kokią kaina laimėti, žaisdami su jais „Small World“ nelaimėsite niekada.
• Jei kompanija ypač rimta ar nekalbi, „Small World“ iš tiesų primena žaidimą, kurį kiekvienas žaidžia atskirai. Aišku tokiomis aplinkybėmis suveikia matematinių skaičiavimų dėka kilsteltas sudėtingumo lygis, bet žaidimas vis tiek praranda pusę žavesio.

Išvada
Vienas geresnių stalo žaidimų iš visų tų kuriuos teko žaisti. Žinoma taip sakau vertindamas jo universalumą, gerai subalansuotą trukmę, sudėtingumo ir interakcijos su kitais žaidėjais lygį. Tai žaidimas kuriam nereikia specialiai ruoštis, ar ieškoti tam tikrus įgūdžius ar pomėgius turinčių žaidėjų. „Small World“ neturi aiškiai apibrėžtų stiprių pusių išskyrus sukuriamą nuotaiką, bet kad jis turėtų rimtų trūkumų irgi nepasakyčiau. Jis puikiai tinkamas tiek žaisti visiškai nepatyrusioje kompanijoje, tiek su būriu drugų kuriems stalo žaidimai kasdienybė. Žaidimas pats prisitaiko prie žaidėjų, o iš pažiūros paprasta jo mechanika kinta atsižvelgiant į žaidėjų įgūdžius. „Small World“ netrūksta skaičiavimo, labai padeda gebėjimas numatyti ėjimą į priekį ir suplanuoti bent 3 galimus savo ėjimus, priklausomai nuo to kaip pasielgs kiti žaidėjai. Jei norite galite tai daryti, jei nenorite — ne, nes yra ir kitų būdų laimėti. Kalbant apie naujokus, labai svarbu prieš žaidžiant išaiškinti kodėl ir kada turi būti keičiamos rasės, nes tinkamo momento praleidimas yra didžiausia klaida kurią galima padaryti, visas kitas klaidas nesunku ištaisyti. Taip pat tai žaidimas, kuriame dėl nuolatinio rasių keitimo ir jas lydinčių naujų, šviežių armijų invazijų, lentoje niekada nėra aiškaus lyderio. Vieną ėjimą Tu stipriausias, kitą silpniausias ir tai galioja kiekvienam. Tai reiškia, kad jei kažkas tave nuskriaudė, visada gali atkeršyti. Tai nepadės laimėti, bet kartais vien tai, kad sugriauni žaidimą artimam savo, suteikia saldesnių emocijų nei pergalė. Neveltui ant dėžutės yra užrašas „It‘s a world of laughter“ (Tai juoko pasaulis), prie kurio prilipdyta raidė „S“. „It‘s a world of Slaughter, after all“ (Nes tai skerdynių pasaulis, galų gale!).

Pagrindinė informacija apie žaidimą
Žaidėjų skaičius: 2 – 5. Trukmė: 30 minučių (2 žaidėjai + ~15 minučių kiekvienam papildomam žaidėjui).  Rekomenduojamas žaidėjų skaičius: 4-5.

Už paskolintą žaidimą dėkojame www.pirktuve.lt

Pilnas žaidimo taisykles anglų kalba rasite čia.