Dar niekad turbūt nemačiau tokio filmo, kurį peržiūrėjus iškart norėtųsi sėst ir parašyt apžvalgą apie jį. Čia vienas iš tų momentų, kai pasižiūri ir apakęs pagalvoji – „kaip galėjau anksčiau to nepamatyt?“ Tokiem kūriniam paprastai būna duodami apdovanojimai „geriausias dalykas kurio nematei“. Būtent toks yra Survive Style 5+ filmas – jau prieš keturis metus išleistas ir iki šiol mano akyse nepasitaikęs japoniško kino perlas.
Sužinojau apie jį visai netikėtai – vienoje svetainėje, kur rašomos filmų naujienos, jis buvo pristatytas rubrikoje „redaktorių pasirinkimas“. Na o iškart akį patraukė ne tas, kad jis japoniškas – šios šalies filmų kūrėjų potencialu jau ne kartą visi galėjo įsitikinti. Išsiskyrė ir dėmesį patraukė vieno aktoriaus pavardė – Vinnie Jones. Taip taip, tas pats žiūrovus šokiravęs ir pakerėjęs mylintis tėvelis-torpeda iš „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“ (lietuviai už šio filmo pavadinimo atitaikymą mūsų kino teatrams nusipelno didelės Avietės – visiška tragedija). Tai va, nieko nenustebinsiu ir „nesuspoilinsiu“ pasakydamas, kad Vinis ir šiame filme vaidina tokį panašų herojų – samdomą žudiką, kiekvienos aukos paklausiantį – „Kokia tavo funkcija gyvenime?“. Jo herojus nerealiai įspūdingai kontrastuoja su visais likusiais filmo herojais japonais.
Apie ką pats filmas? Iš pavadinimo sunku nuspręst, bet iš tiesų labai puikiai jį atitinka. Tai penkios tarpusavyje perpintos istorijos apie į skirtingas nemalonias padėtis patekusių žmonių bandymus išgyventi. 1 – vyrukas, vis nužudantis ir užkasantis savo žmoną, kuri vis prisikelia ir jį negailęstingai primuša. 2 – reklamos kūrėja, visur su savimi besitampanti diktofoną ir nuolat prigalvojanti kvailų idėjų reklamoms, kurios tik jai pačiai yra juokingos (pats filmo režisierius yra kaip supratau žymus tenykštis reklamų kūrėjas). 3 – rimtas pagyvenęs verslininkas, nusivežantis šeimą į populiaraus hipnotizuotojo TV šou ir ten užhipnotizuojamas (prie šito grįšiu – pati geriausia istorija). 4 – trys vagys, landžiojantys po namus ir ten besitūsinantys. 5 – samdomas žudikas, pakviestas į Japoniją legalios žudymų užsakymų kontoros (ant sienų kabo kiekvienos aukos nuotraukos – kaip pasididžiavimas darbais). Visiškas chaosas? Būtent. Perpintos ir perraizgytos visos šios istorijos gal ir kiek nuspėjamai, tačiau tikrai smagiai. Vienos istorijos įdomesnės, kitos tokios šiaip sau. Ypač stogą nurauna pabaiga, sujungianti geriausias istorijos linijas.
Kitas išskiritnis dalykas be pačių tų istorijų yra filmo spalvos. Labai puikiai atspindi japonų pomėgį derinti nesuderinamas ryškias spalvas. Herojų namų internerai, ypač pirmosios istorijos – visiška spalvų eklektika, bet taip gražiai atrodo, kad net neįtikėtina, kaip taip įmanoma tiek daug spalvų panaudot toje pačioje erdvėje. Filmas labai stilizuotas ir balansuoja ant visiško kičo ribos, bet jos tikrai neperžengia ir viskas atrodo labai estetiškai ir smagiai.
Sugrįšiu prie labiausiai sužavėjusios filmo istorijos. Iš tiesų filmo pradžia tokia keista, kad atrodo kokią čia nesamonę padarė ir žiūrint labai sunku į jį įsikirst. Todėl patarčiau jei imsitės žiūrėt, kad ir kaip atrodys kvailai ir nesuvokiamai, pakentėkit iki scenos su hipnotizuotoju – taip pralinksminęs manęs seniai nebuvo joks filmas. Grynas japoniškas naivus ir žavus jumoras. Būtent ši linija man tarsi apjungė visą filmą ir kompensavo kiek silpnesnes jo vietas. Butent dėka jos filmo pabaiga tokia žavinti. Pastebėjau tokį savo filmų žiūrėjimo ypatumą ir išskirtinių filmų įsivertinimo kriterijų – pasibaigus filmui tiesiog sėdžiu ir žiūriu visus titrus klausydamas muzikos ir permastydamas tai, ką pamačiau. Tiesiog nesinori, kad jis baigtųsi ir išeiti iš jo pasaulio. Būtent taip buvo ir šį kartą – pabaigoj skambantis prancuzų rokerių Cake legendinės Gloria Gaynor dainos „I will survive“ remeikas tiesiog idealiai atspindi filmo nuotaiką (pabaigą peržiūrėjau kokius penkis kartus), o paskutinė Vinio herojaus frazė „What‘s your function in life?“ visiškai nukerta. Žiauriai rekomenduoju pasižiūrėt šita filmą – man tai buvo vienas didžiausių atradimų!