Šiai apžvalgai ruošiausi gana ilgą laiko tarpą. Viena priežastis – nebuvo laisvo laiko, kita priežastis – vėl nebuvo laiko, o trečioji priežastis – tai ne tas filmas, apie kurį galima „supilti“ greitą nuomonę ką tik pažiūrėjus filmą. Todėl praėjo pora savaičių, kol visos mintys „susigulėjo“, ir mano ranka nevalingai prisilietė prie klaviatūros pasiruošusios rašyti apžvalgą vienam iš geriausių praėjusių metų filmų. Daugelis gali nesutikti su šia nuomone (ir iš dalies jie gali būti teisūs), buvo keletas ir kitų gerų filmų apie karą, bet būtent tokio man senai neteko matyti.

Pažiūrėjus šį filmą dar ilgai ieškojau alternatyvų, perverčiau vienus populiariausių filmų, tokia tematika apie žydų žudymus Antrajame Pasauliniame kare. Lyginau ir mano nuomone geriausią filmą „Šindlerio sąrašas“, tada perkopdavau į kitą etapą ir lygindavau filmą „Pilkoji zona“, „Pianistas“, „Vilniaus getas“ ir dar keletą kitų mažiau žinomų kino darbų. Kol į galvą atėjo seni prisiminimai…

Tas filmas buvo „Gyvenimas yra gražus“. Tai prancūzų kūrybos darbas, kurį galiu bent šiek tiek lyginti su „Berniukas su dryžuota pižama“, nes kiti tiesiog netelpa į tokius panašius „rėmus“.
Na, o dabar apie patį filmą. Filmas nėra iš tų, kuriuose smurtas yra aktualiausia tema, jo čia beveik nerasime, neskaitant poros vietų, kur smurtas rodomas „užsimerkus“ – kai jis tiesiogiai nėra vaizduojamas, o pats žiūrovas susikuria savo pasąmonėje vaizdinius. Kokius jūs juos pamatysite, tai priklauso tik nuo jūsų pačių…

Aš labai džiaugiuosi šio filmo idėja, ir tikėjau, kad tai bus nusisekęs filmas – ir taip buvo. Man dar neteko pažiūrėti visų taip giriamo „Pasipriešinimo“ su Danieliu Kreigu, ar „Valkirijos“, kuriame vaidina visų taip iš liaupsintas Tomas Kruzas. Aš laukiau. Nežinau ko, bet laukiau. Laukiau turbūt tol, kol galiausiai galėsiu išvysti „ne popsinį produktą“, ne su žymiais aktoriais, ir milijoniniais efektais, ne su daug veiksmo, kuris veržiasi iš kino ekranų. Ne! Aš laukiau visai kito produkto, kuris būtų „išbaigtas“, kuriame smurtui ir veiksmui nebūtų suteikiamas prioritetas. Mane domino visai kitos mintys. Ir šis filmas tai pasiūlė…

Daugelis forumų mirga nuo pasisakymų, kaip vaikas būdamas aštuonerių metų, galėjo būti toks „kvailai mąstantis“. Būtent tokį komentarą išvydau lietuviškose interneto platybėse. Taipogi mirguliavo dauguma teigiamų nuomonių, tačiau buvo ir daug „mažųjų nacistų būrelio nuomonės“ Kaip pavyzdį pateiksiu vieną komentarą „Aš už Vokiečius ,nes jie teisūs, žydai nėra žmonės .

Jie BLOGIS ! JUDEN RAUS !!!!!!!!
Ką tada gali pagalvoti apie tokį žmogų ? Kiekvienas turime savo įsitikinimus, bet tokius, kurie būtų nusistatę prieš kokią nors rasę žmonių, aš smerkiu, nes jie visiškai nesupranta ką šneka. Mažesnis aš taip pat nemėgau žydų tautybės žmonių, tačiau tai buvo susiję visai ne su nacionalizmu, tam turiu savų priežasčių. Na o bręstant ir augant mąstymas keitėsi ir dabar pagalvojęs, ką galvojau šiuo klausimu palaikyčiau save visišku idiotu. Gal ir jie kada supras…

Negalima skirstyti į „gerus ir blogus“ pagal spalvą, rasę.
Grįžtant prie temos – aš irgi būdamas aštuonių metų jau nelaksčiau vaidindamas lėktuvėlį, tačiau visos kitos išdaigos buvo – noras rasti „slaptavietę“, kurioje tu būsi vienas, žaidimai su padanga, supimasis ant supynių. Tai manau išgyvenome kiekvienas iš mūsų ir nereikia ginčytis, kad tuo metu jau buvome „dideli vyrai“. Vieni buvome mažiau pašėlę ir labiau jau linkę prie realybės, kiti daugiau pašėlę ir padūkę, bet visgi buvome.

Toliau kalbant apie, tai, kad trūko pabaigos. Aš iš dalies sutinku, kad jos trūko, nes jau jaučiau, kad kažkas viduje spurda ir kaupiasi ašaros, tačiau filmas nebuvo toks, kuris mane paveiktų.

Šiaip esu šaltas, ir neverkiu per filmus (išskyrus per „Šindlerio sąrašą“ ir „Žaliąją mylią“), tada tikrai pajaučiau kažką… O čia stebint filmo pabaigą apėmė „tik“ sielvartas ir nusiminimas, tačiau daugiau nieko. Trūko kažkokio „kabliuko“, nors buvo jau pasiekta kulminacija, tačiau jai nepavyko manęs paveikti tiek, kiek tikėjausi iš šito filmo. Skaitant komentarus buvo LABAI daug komentarų, kurie teigė, kad apsiverkė bežiūrėdami filmą, net ne pabaigoje. Tai aišku buvo daugiau moteriškos lyties atstovių, bet netrūko ir vyrų. Tik mane kankina vienas dalykas – kai tokį filmą žiūri mūsų kino teatruose, tai būna „čipsiukų“ treškėjimas ir kokakolos „siurbimas“, riaugėjimas, žvengimas kartu su atėjusiais draugais. Todėl ir nemėgstu eiti į filmus kino teatre, o tuo labiau į premjeras.

Jau geriau palaukiu kokią savaitę, kol nuslūgs dėmesys to filmo, į kurį planuoju eiti ir stengiuosi eiti iš ryto, kai didžioji dauguma „intelektualų“ dar miega, ir netrukdo man žiūrėti filmo. Ypač tokio filmo. Jei tokį filmą tektų žiūrėti su šalia sėdinčiu ir traškinančiu čipsus ar dar kokiu nors paaugliu ar ir vyresniu asmeniu, tai jis tikrai susilauktų aršios mano kritikos.

Na, bet dar žinant, kad tokių visada buvo ir bus, tai ateities prognozės liūdnos – neverta eiti į tokius (ir ne tik) filmus po 3 valandos, nes įspūdis bus tikrai „pagadintas“, kai iš visų pusių traškės „Lays“ (ir ne tik) pakeliai…

Vėl grįžtam prie filmo. Labai nudžiugino filmo personažai, kiekvienas buvo galima sakyti unikalus. Tiek Bruno šeima – tėtis (akt. David Thewlis), vaidinantis uolų, ryžtingą, užsispyrusį kareivį, kurio etalonas yra Hitleris, mama(akt. Vera Farmiga), kuri yra geros širdies moteris, prijaučianti menui, ir net nežinanti apie visus žiaurumus), kuriuos atlieka vokiečiai su žydais, na ir Bruno sesuo Gretel ( akt. Amber Beattie.

Ji turbūt daugiausiai patraukė mano dėmesį. Ji vyresnė už Bruno, paauglė, kuri yra gera mergaitė (bent jau pradžioje jaučiasi toks jos perteikiamas personažas), tik vėliau, kai ji susipažįsta su jaunu kareiviu Ketleriu (akt. Rupert Friend) pradeda sukti apie jį uodegą, pradeda neva „vaidinti“ jog įsimyli nacizmą – savo kambarį „išpuošia“ propogandiniais vokiškais plakatais. Tai labai įdomus personažas, kadangi Gretel ir Bruno yra kaip juoda ir balta. Bruno dar per mažas suvokti visas „tiesas“ apie nacizmą, o Gretel jau „užsikrėtus“ šia liga…

Filme po truputį ir nuosekliai atskleidžiama dviejų mažų vaikų draugystė, kuriai nebuvo lemta vystytis, o tuo labiau egzistuoti. „Žydai – tai ne žmonės.“, „jie dvokia labiau, nei kuomet dega“, būtent šios frazes aš dar atsimenu iki šiol. Bruno tyrinėdamas mišką, netyčia atranda koncentracijos stovyklą, jis to nežino, tad įvardina kaip „fermą“, kurioje dirba ūkininkai. Priėjęs arčiau, jis susipažįsta su Šmul (akt. Jack Scanlon) berniuku, kuris yra uždarytas toje „fermoje“. Jie susipažįsta ir tampa draugais. Grižęs į namus Bruno paklausia tėčio, kodėl „fermoje“ ūkininkai dirba su dryžuotomis pižamomis, tėvas nustėręs neturi ką atsakyti. Taip dienų dienas Bruno keliauja į „fermą“ ir kalbasi su savo vieninteliu draugu, kurį turi. Lygindamas personažus galiu pasakyti, kad Šmulc yra šiek tiek realistiškesnis negu Bruno, turbūt todėl, kad Šmulc jau iš dalies suvokia, kokioje padėtyje yra, o Bruno dar gyvena pasakų ir stebuklų pasaulyje.

Gal filmo pradžia ir nebuvo tokia intriguojanti, kokios tikėjausi, bet jau filmo viduryje viskas „įsivažiuoja“ ir net nepastebiu kaip filmas priartėja prie pabaigos. Filmas apgaubia žiūrovą ir leidžia pasinerti į vaiko mąstymą, kuris dar yra toks „žalias“, nematęs pasaulio, nesuprantantis kas gera, o kas bloga, ir tai džiugina, tai tikrai džiugina, nes jau senai man neteko matyti tokio filmo, kuris parodytų, ne karo baisumus, ne ištaškytas žarnas ir kraują, o kažką tokio žemiško ir pačiam išgyvento – vaikystę, mąstymą būnant vaiku, ir karo suvokimą, tiksliau nesuvokimą, kai tu nesupranti, kokie dūmai veržiasi iš „fermos“, kodėl visi vaikšto su „dryžuotom pižamom“, kodėl tu negali draugauti su žydu. Filme tiek daug vietų, kai gali pagalvoti „o kaip elgtumeisi tu ?“ Tarkim vienas iš pavyzdžiu: Šmul valė stiklines, o Bruno jam davė bandelę, tuomet visa tai pamatė Ketleris, sučiupo Šmul ir išklausė, kodėl pavogė maistą.

Šmul teisinosi, kad ją jam davė Bruno, o Bruno bijodamas Ketlerio pasakė, kad jis meluoja. Turbūt daugelis tokioje situacijoje pasielgtumėme lygiai taip pat… Kalbant apie filmo pabaigą – norėjau šiek tiek daugiau, tikrai norėjau, bet nekaltinu režisieriaus, kad jis pasirinko būtent tokią pabaigą, o ne kaip norėjo daugelis – žiauresnę, kurioje būtų parodoma „mirtis“. Taipogi filmas pastatytas pagal Johno Boyne’o romaną, tad kitokios pabaigos ir nelabai reikėjo laukti.

Dabar pakalbėkime apie filmo minusus ir pliusus (nors skaitant apžvalgą manau jau buvo galima susidaryti šiokią tokią nuomonę).

Pradėsiu šįkart nuo minusų. Jų išties labai mažai, nors kiekvienas juos galėtų įvardinti tiek pliusais, tiek minusais.

Man nepatiko, tarkim vieta, kai Bruno su kastuvu pradėjo kasti, kitas kadras mama vaikšto, vėl kitas kadras jau iškasta duobė…

Na nežinau, truputį kertasi logika, tada viela tekėjo aukšta įtampa, bet Bruno šiek tiek palietė vielą, tai turėjo būti nukratytas kaip reikiant, tačiau to nebuvo.

Tuomet muzikinis fonas kažkaip visiškai neįstrigo, norėjosi žymiai labiau „griebiančios už širdies“ melodijos, to negavau…

Dar vieną minusą kabinu už tai, kad tėvai sužinoję, ką veikia Bruno reagavo gan atlaidžiai ir jam beveik netaikė jokios bausmės, draugaujant su Šmul, o žinant tuos laikus, tai truputį neįtikėtina, kad žydas draugauja su vokiečiu.

Pliusai.

Jų čia daug, bet išvardinsiu tik kelis, kitus rasit patys, jeigu norėsit.

Filmo pagrindinis kabliukas – dviejų vaikų draugystė, kuriai nebuvo lemta „išgyventi“ Visas įgyvendinimas netoli to žodžio „tobulas“ nors dar šiek tiek trūksta poros laiptelių iki to žodžio. Filmo aktoriai labai gerai atliko savo vaidmenį, ir buvo dar kartą įrodyta, kad nereikia milijonų norint sukurti tikrai gerą filmą.

Pabaiga, nors ir ne fantastiška, tačiau leidžia susimąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, ir tuo pačiu netektį, mirtį…

Filmą rekomenduoju pažiūrėti visiems, kiekvienas jame turėti rasti kažką savito ir įdomaus, o dar žinant, kad viskas perteikiama aštuonmečio berniuko akimis, daro šį filmą vienu geriausiu praėjusių metų filmu, tiek apie Antrąjį Pasaulinį karą, tiek ir kituose žanruose.

Štai mano sukurtas video susidaryti bendrą įspūdį apie filmą. Enjoy!

VIDEO