Buvo laikai, kai SSRS siautėjo Europoje ir buvo dar žiauresnė savo poelgiais už Vokietiją. Neveltui SSRS užgrobė Baltijos šalis (Lietuva, Latvija, Estiją). Jie taipogi griebėsi „spaudimo“ prieš Suomiją. Pradžioje vargais negalais užėmę Suomijos pasienius Raudonosios Armijos kariai patraukė Suomijos sostinės link.

Siautėjo žiema, tiek suomiams tiek rusams kova buvo labai atkakli ir sunki. Po ilgo priešinimosi, Rusija nusprendė pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigojo suomius atiduoti rusams pasienio rajonus ir dar keletą punktų. Suomija sutiko, nes priešingu atveju, jiems būtų grėsęs pralaimėjimas, o Rusija bijojo taipogi, nes tai būtų pirmas kartas, kai jie pralaimėtų kare, prieš tokią smulkią tautą kaip Suomija (palyginus su Vokietijos mąstais).

Būtų paveiktas SSRS „autoritetas“ ir kristų jų garbė (kuri ir taip nebuvo aukšto lygio. Mano senelis pasakojo (jis tarnavo, tiksliau jį prievarta paimė į Raudonąją Armiją), jog prieš kovą, visiems duodavo tokios „keistos mikstūros“. Tai nebuvo degtinė ar samagonas, nors to kvapo ir turėjo. Tai buvo kažkas panašaus į degtinės ir acto kvapą, nuo kurio (kaip pasakojo senelis), SSRS kareiviai, tiesiog pasiusdavo. Jie patirdavo visišką nirvaną (euforiją), ir nieko nepaisomi bėgdavo į mūšį.

Baimė jų veiduose dingdavo, ir rėkdami ( „Za Rusija“, „Piriot“ ir kitais panašiais šūksniais pasileisdavo link vokiečių. Taigi SSRS garbė buvo sudaryta tiek iš propogandos (Vasilij Zaicev – kas pamena „Priešas už vartų“ tiek iš „alkoholizmo“ bangos.
O, dabar apie patį filmą.

Filmas pasakoja apie Leitenantą Eero Perkola(akt. Peter Franzén) kariaujanti suomių pusėjė. Jo mergina Kaarina Vainikainen (akt. Irina Björklund) irgi tarnauja kariuomenėjė ir dirba medike.

Pats filmas yra daugiausiai persmelktas drama. Tiksliau visą filmą užgožia drama. Jie vienas kitą labai myli ir negali vienas be kito (na žodžiu paimkite nosinaitę, ir galite visą filmą „snargliuotis“). Tai man labai nepatiko. Visas pagrindinis vaidmuo filme tenka dramai, o visa kita tampa antrarūšiu. Norėčiau netempdamas gumos išvardinti šio filmo minusus, kurie man tiesiog neleidžia ramiai žiūrėti filmo.

Ir tuo pačiu nenoriu nieko „spoilinti“ kadangi, vienas filmo momentas yra labai svarbus, o jei jį pamynėsiu, nebebus įdomumo jį žiūrėti. Filmo siužetas sukasi, kai E.Perkolai duoda užduotį, jo būriui, ištyrinėti teritoriją. Jis jaunas maksimalistas sutinka (norėdamas kilti karjeros laiptais) su užduotimi, vardan to, jog jo mylimoji būtų perkelta į saugią zoną. Kaarina su kitomis moterimis palieka stovyklą, ir atsitinka, tai… Kas priverčia Perkolą pasikeisti į visai kitokią asmenybę. Tai yra vienintelis filme įstrigęs momentas, kuris yra svarbiausias visame filme.

Dabar tęskime kritiką.
Visu pirma vaidyba – pagrindiniam aktoriui (Peter Franzén) jos tikrai stinga. Gal režisierius norėjo, kad vienu momentu aktorius vaidintų liūdintį, o kitų momentų, kartais net nusijuokiantį (tai kas įvyko, šypsenos nekelia). Labai nuvylė ir kitų veikėjų vaidyba, tokia dirbtina ir net nesukelianti jokių emocijų ( o jų tikrai turėjo būti, juk draminis filmas). Galėčiau nebent pagirti aktorės Irina Björklund vaidmenį – jis suvaidintas tikrai be klaidų ir jaučiasi tas tikrumo pojūtis. Na, dar būtų keletas kitų aktorių, kurie tikrai nedžiugino, bet jų neminėkime.
Kitas dalykas būtų garsai. Aš suprantu, kaip skamba karabinai, automatai ir kiti ginklai ( tuo labiau filmuose), bet čia ? Čia kažkas su jais blogai, lyg būtų kokioje dervoje išmaišyti. Skambesys tikrai ne toks koks turėtų būti (nebent gal kulkosvaidžio), tai mane, kaip žiūrovą mėgstantį filmus apie karus labai nuvylė. Kitas minusas būtų efektai. Išskirčiau vieną – pabaigoje mūšis, o jame ugnis. Skraido granatos, sprogsta, dega… O, kaip dega. Netikroviškai. Ypač tose vietose kur kadras yra rodomas ilgesnį laiko tarpą, Ugnis tiesiog plevena vienoje vietoje ir iškart jaučiasi, jog ties šiuo dalyku buvo neatkreipiami daug dėmėsio. Na pažėrus tiek kritikos reikia kažko tokio, kas šiame filme ir „kabino“. Tai buvo muzika. Ji man tikrai įsiminė, ir vietomis netgi priminė filmo „Šindlerio sąrašas“ momentus.

Tiek neigiamos kritikos tikrai nudžiugino, galvojau jau nebepamatysiu nieko „verto dėmėsio“ ir šioje apžvalgoje teks rašyti vien kritiką.
Nesu didelis dramos mėgėjas, tačiau, kai jos perdaug ir pasidaro „saldu saldu“, tai filmo kiti esminiai dalykai nustumiami į antrajį planą. Tokiam filmui, mano nuomone, tai buvo klaidingas sprendimas.

Tai turbūt viena iš mano trumpiausių apžvalgų apie matytus filmus apie (WW2), tačiau, kaip ir bebūtų gaila, jame neradau praktiškai nieko, kad būtų galima dar apie jį kalbėti ir kalbėti.

Filmą galiu rekomenduoti dramos mėgėjams, kuriems nustumtas karas ir jo vertybės į antrajį planą patinka labiau, nei pati karo atmosfera.

Ps: Negalvokite, jog filmas yra tikras „niekalas“ ir nevertas pasižiūrėti, žiūrėkite, tik būkite nusiteikę jog karo tema mažai išplėtota.