Pagaliau…

Info: Jeigu norite viską neblogai suprasti, prašau, paskaitykite mano kitą darbą apie Zoną „Zona kitomis akimis“. Nuo to viskas tik taps aiškiau ir bus maloniau skaityti. Ačiū.

Net nesuvokiau, kad po grįžimo iš Zonos praėjo metai. Visą tą laiką gyvenau vien mintimis apie Ją. Labai ilgėjausi šaltakraujiškųjų stalkerių, norėjau juos geriau pažinti. Štai atėjo vasara ir nutariau leistis į dar vieną avantiūrą – važiuosiu link Černobilio ir ten praleisiu apie savaitę. Iškart prasidėjus atostogoms ėmiau ruoštis.

Birželio 19 d.

Pagaliau atėjo tos nelemtos atostogos. Iškart išėjęs iš darbo nuskubėjau namo. Daiktų neėmiau, nes žinojau, kad ten būsiu aprūpintas svarbiausiais dalykais. Įsidėjau tik drabužius, kuriuos stalkeriai davė praeitą kartą. Juos buvau paslėpęs tam, kad žmona neišmestų – ką tos moterys supranta apie vyriškus prisiminimus ir nostalgiją. Įgriuvęs į lovą iškart užmigau.

Birželio 20 d.

Viskas vyko taip pat, kaip prieš metus. Nuvykau į tą pačią stotį, kur manęs pasiimt atvažiavo tas pats gražuolis Zilas. Tik vairuotojas buvo kitas – kažkoks pienburnis. Matėsi, jog naujokas. Besikratydamas gale galvojau, kas manęs lauks grįžus, kaip bus pasikeitusi stovykla ir jos gyventojai. Pasinėręs į savo mintis net nepajaučiau, kad jau atvažiom.

Išlipus mane pasitiko keli stalkeriai, matyti dar praeitą kartą. Su jais daug nebendravau, bet jie mane sutiko tarsi seną pažįstamą. Keistai pasijaučiau. Persimetus keliais žodžiais, jie mane nuvedė į mano buvusius apartamentus – ach, kaip čia gera, o ir tas keistas tvaikas dar nedingo 😉 Pasijutau tarsi grįžęs namo. Pasidėjęs visas savo „šmutkes“ ir persirengęs senais drabužiais išlipau į viršų.

Tie patys stalkeriai, kurie mane sutiko pasiūlė sėsti prie laužo. Supratau, kad į savo apartamentus blaivas negrįšiu. Aplink laužą sėdėjome penkiese. Vienas grojo gitara, o kiti tiesiog skaldė anekdotus arba gyrėsi žygiais grobiant kitas teritorijas. Visa tai lydėjo degtinės upeliai. Kokie dar upeliai, visos jūros! Iškart gavau stiklinę (tikiuosi švarią) ir ji buvo sklidinai pripildyta. Taip sėdėjom iki pat vakaro. Man jau galva vos laikėsi, o jie tik pylė ir pylė. Supratau, jog man jau gana ir pakilau – vos į laužą neįdribau 🙂

Atsigulęs pagalvojau, kad smagiai pasisėdėjom. Anekdotus jie daugiausia pasakojo rusiškus, todėl mažai ką supratau, bet vis tiek buvo juokinga. Kaip sako – vodka connecting people. Pasakiau šį posakį ir jiems. Pasirodo, jis yra kilęs būtent iš Zonos. Užmigau su ta mintimi, kaip rytoj reikės išsipagiriot.

Birželio 21 d.

Rytas buvo sunkesnis nei tikėjausi. Žiauriai pykino, plyšo galva, buvo sunku kvėpuoti, nes Zonoje kažkas atsitiko su oru. Gavau paaiškinimą, kad sarkofage vėl kažkas vyksta…

Vos atsikėlęs nutariau pakvėpuoti gaiviu oru, jei tik tokiu jį galima pavadinti. Išėjau už stovyklos ribų ir ėjau keliu, link, iš pažiūros, apleistos fermos. Einant keletą kart supykino, todėl išsitraukiau cigaretę, ją prisidegiau – iškart pasidarė lengviau. Likus apie 20 metrų iki fermos pastebėjau, kad joje kažkas yra. Joje buvo apsistoję keli stalkeriai. Išsigandęs grįžau ir papasakojau kitiems, ką mačiau. Visi sutarė eiti ir juos iš ten „išrūkyti“. Aš nėjau, nes dar jaučiausi pagiriotas, todėl nuėjau pamiegoti.

Atsikėliau pavakare. Stalkeriai jau buvo grįžę ir džiaugėsi sėkmingu žygiu. Sužinojau, kad fermoje slėpėsi pabėgėliai iš šiaurinės Zonos dalies. Mūsiškiai juos apvogė ir išvarė atgal. Grobis buvo gan neblogas – keli AK47 automatai, pora dėžių šovinių ir vienas artefaktas(!?). Ëmiau klausinėti, kas per daiktas tas artefaktas. Gavau paaiškinimą, jog tai gyvenimo Zonoje prasmė. Stalkeriai tarpusavyje kovoja ne tik dėl teritorijų, bet ir dėl artefaktų, kurie turi tam tikrų savybių, pvz.: sumažina kulkų daromą žalą ar radiacijos poveikį. Tuo labai susidomėjęs ėmiau klausinėti, kokie būna artefaktai, kaip jie atsirado ir pan. Stalkeriai tik nusijuokė ir pasiuntė mane miegoti, kad galutinai prablaivėčiau. Jie tik užsiminė, jog to negalima žinoti paprastiems atvykėliams…

Birželio 22 d.

Šiandien turėjo būti neeilinė diena. Beveik visi turėjome vykti į didžiausią stovyklą – miestą. Turėjome daug reikalų: reikėjo apsirūpinti maistu, gyvybės palaikymo skysčiu(degtine), atnaujinti arsenalą. Be abejo vykau ten vien dėl smalsumo. Man nereikėjo naujo AK47 ar kulkų 😉 Stovykloje liko tik keletas stalkerių, kurie turėjo saugoti nuo netikėto puolimo.

Išvykome apie 10 valandą ryto. Kiek girdėjau tikslą turėjome pasiekti maždaug 12 valandą. Ilgoka kelionė laukė. Ëjome keliais, kad nesutiktume jokių padarų ar pavienių stalkerių – nenorėjome patirti nuostolių. Be nuotykių nueiti nepavyko. Pakeliui mus buvo užpuolę gauja sulaukėjusių šunų.. Visi, netgi aš, išaudėme juos. Geras jausmas. Man patiko. Gaila, kad einant toliau neteko nieko nušauti…

Įėjus į taip vadinamą miestą netekau žado. Buvo matyti, kad prieš katastrofą čia buvo pramoninis miestelis su daugybe fabrikų ir gamyklų. Dangų raižė neberūkstantys kaminai, sienos buvo aprūdijusios ir aplink trainiojosi stalkerių būriai. Po vieną čia buvo baisu vaikščioti, nes mieste rinkdavosi įvairių grupuočių stalkeriai, kurie tarpusavyje nelabai sutardavo ir galėdavo už nieką suvaryti kulką į nugarą. Gailėjausi, kad neturėjau bent šešių akių (jeigu būčiau arčiau atominės jėgainės, kur radiacija stipresnė, mano noras tikriausiai būtų išpildytas 🙂

Išsiskirstėme prie vartų ir susitarėme susitikti 18 valandą. Turėjau gražaus laiko apžiūrėti miestą. Iškart nuvariau link baro. Jeigu ir rasiu ką nors įdomaus, tai tik ten. Aišku, rūpėjo ir paskalų paklausyti. Barą radau lengvai – prie įėjimo jau buvo rodyklė su rusišku užrašu „Bar“. Einant į mane visi keistai žvalgėsi. Supratau kodėl – buvau vienas. Laimei, be didesnių nuotykių pasiekiau barą ir paprašiau barmeną, kad įpiltų viskio. Vis ne ta prakeikta degtinė. Išgėręs įsišnekėjau ir sužinojau daug naujo. Pvz.: kuo arčiau Atominės elektrinės – tuo geresni artefaktai randami ar kad Pripetėje renkasi stipriausios grupuotės. Kas yra tie artefaktai ir kaip jie gaunami išsiaiškinti nepavyko. Gavau tą patį atsakymą: apie tai gali žinoti tik stalkeriai. Padėkojau ir atsistojau išeiti, bet barmenas pasakė, kad čia reikia mokėti. Zonoje egzistuoja pinigai?! Staiga supratau, kam medžiojami mutantai – jų kūno dalis parduodamos. Už gautus pinigus perkami ginklai, maistas, apranga. Nežinodamas ką daryti nuėjau į WC. Mąsčiau kaip elgtis. Bare nebuvo nė vieno stalkerio iš mano stovyklos. Netyčia akis užkliuvo už mažo langelio. Nebuvau vagis, bet neturėjau kitos išeities – bėgsiu nesusimokėjęs:) Vos palietus lango rankenas jis iškrito į lauką ir garsiai sudužo į šipulius. Persigandau – neturėjau valiutos susimokėti net už gėrimus, o čia dar sukultas langas. Pigiai neatsipirksiu. Jau kišau kitą koją pro langą, kai į kabiną įbėgo barmenas. Išgirdau tik jo piktą riksmą, nes jau buvau gan tolokai nubėgęs, bet suvokiau ką jis sakė – gaudykit jį! Persigandęs ėmiau bėgti dar greičiau. Visa bėda nebuvo nuorodų, kur yra išėjimas. Apsisukęs atgal pamačiau, jog mane gaudo bene visi baro lankytojai.“ Kas pagaus jį – visą mėnesį vaišinsiu viskiu nemokamai“ – klykavo barmenas. Tai išgirdę visi skuodė dar greičiau. Man širdis nusirito į kulnus. Atrodė, kad gyvas neišsisuksiu. Nors kartą likimas man nusišypsojo – pamačiau vartus iš miesto ir iškart skuodžiau pro juos. Atsirado antras kvėpavimas ir persekiotojai liko užnugaryje, bet saugus dar nesijaučiau. Bėgau gerą pusvalandį. Gerai, jog jie buvo tokie girti, kad nesugalvojo išsitraukti šautuvų ir tiesiog mane nudėti. Gavau pompą.Vos bėgau ir mačiau, jog girtų stalkerių banda artėjo. Pamačiau apleistą fermą ir į ją įbėgau. Laimei, persekiotojai to nepastebėjo ir nubėgo toliau. Begaudydamas kvapą supratau, jog čia ta pati ferma, kur buvo iššaudyta pusė mano stovyklos. Atrodė, kad tai įvyko tik vakar…

Keliolika minučių atsikvėpiau, sulaukiau kol persekiotojai grįžo į barą ir išlindau iš pastato. Gan lengvai pasiekiau savo stovyklą. Sutrukdė tik laukinis šuo. Gerai, kad ginklą turėjau su savimi. Vargšas šuo – pataikiau tiesiai į kaklo arteriją. Jei po šūvio liko gyvas, vis tiek po kelių minučių nukraujuotų. Vėl pajaučiau žudiko instinktą savyje. Jis buvo toks savas…

Grįžus pas savus, buvau išjuoktas. Atrodė, kad man lemta tapti stalkerių anekdotų herojumi. Neapsikentęs jų patyčių nuėjau į savo apartamentus ir užmigau.

Birželio 23 d.

Šiandien nieko rimtesnio neplanavau. Nutariau tiesiog likti stovykloje ir apmąstyti savo ateitį Zonoje. Taip, supratote teisingai – nusprendžiau tapti stalkeriu ir čia apsigyventi, kad sužinočiau žymiai daugiau informacijos. Be to, jaučiau savyje žudiko instinktus, kurie čia būtų privalumas

Atsikėlęs iškart nuėjau pas stovyklos Vadą. Tiesiai į akis rėžiau, jog noriu tapti stalkeriu ir kovoti Zonoje. Iš pradžių jis tik paklausė, ar man nuo radiacijos aptemo protas, bet vėliau suvokė, jog aš kalbėjau rimtai. Sužinojau, kad norint tapti stalkeriu reikia įvykdyti tam tikrą užduotį. Labai savimi pasitikėjau, todėl net neklausęs kokia ta užduotis sutikau. Vadas pasakė, kad pas jį ateiti turiu rytoj, 8 valandą ryte ir sužinoti koks išbandymas manęs laukia. Dar pridūrė, kad geriau apsirūpinčiau ginklais ir maistu. Atrodė, kad užduotis nebus lengva…

Išlipęs iš vado apartamentų nuėjau į sandėlį, pasiimti ginklų. Kadangi jau turėjau pistoletą, todėl pasiėmiau tik duslintuvą( nežinia, kas manęs laukia), įsimečiau keletą dėžučių kulkų ir kelias skardines su „Turisto pusryčiais“. Persirengiau kostiumą į dar mažiau laidų radiacijai, o senąjį padėjau į vietą. Kadangi ryt laukė sunki diena nuėjau miegoti apie 16 valandą.

Birželio 24 d.

Išaušo lemtinga diena, nuo kurios priklauso mano ateitis. Atsikėlęs pasiėmiau kuprinę su daiktais, pistoletą įsikišau prie diržo ir nuėjau pas Vadą. Jis manęs jau laukė ir paklausė ar tikrai aš esu pasiruošęs. Turbūt aišku, ką atsakiau.

Mano užduotis buvo pavogti žemėlapius su geriausių artefaktų vietomis. Žemėlapiai buvo vienoje geriausiai apsaugotų stovyklų, nelabai toli nuo mūsiškės. Vadas mane palydėjo link išėjimo ir nurodė kryptį, kuria turėčiau eiti.Džiaugiausi, kad pasiėmiau duslintuvą. Bandysiu viską padaryti nepastebėtas ir, tikėkimės, be aukų.

Tik užlipus ant kalvos pamačiau didžiulę stovyklą. Ji buvo įsikūrusi sename kaime. Apgriuvusiuose namuose glaudėsi stalkeriai. Kažkur ten buvo mano tikslas. Tik pamačius stovyklą pasitraukiau nuo kelio. Prie įėjimo buvo matyti apsaugos bokšteliai, kuriuose sėdėjo stalkeriai.. Šliaužiau, kad mane dengtų žolės ir šiokie tokie krūmai. Atsidūrus prie stovyklos mąsčiau, kur reiktų dabar eiti. Arba šliaužti. Mąsčiau, kad tokie svarbūs dokumentai gali būti tik vado name. Bet, po velnių, kaip sužinoti, kuris čia vadas?! Staiga pamačiau pažįstamą veidą. Ir net ne vieną. Suvokiau, kad čia ta pati gauja, kuri mane vijosi bebėgantį iš baro. Dabar tuo labiau nenorėjau būti pastebėtas. Kažin ar barmeno pasiūlymas dar galiojo? Tikiuosi, kad ne. Visi stalkeriai buvo apsirengę vienodai – pagal tai juos ir pažinau. Staiga iš namo išlindo vienas, apsirengęs visiškai kitaip. Supratau, jog šie jo drabužiai buvo vadovavimo simbolis. Panašius drabužius vilkėjo ir mano stovyklos Vadas. Atsargiai slinkau prie namo, iš kurio išėjo tas balvonas. Deja, bet netyčia pakeliui užlipau ant visiškai girto stalkerio. Jam prabudus iškart jį nušoviau. Nenorėjau turėti bėdų. Nutempiau ir įmečiau į kažkokį grobį. Staiga suvokiau, jog tai pirmas žmogus, kurį nužudžiau. Ta mintis mane net pradžiugino – nesupratau kodėl.

Štai aš jau prie to namo galo. Netikėtai pamačiau įėjimą į rūsį. Nusileidau laiptais ir pakraupau: aplink buvo lovos, kuriose gulėjo girti stalkeriai. Visus juos tyliai pašalinau prie vienos lovos rastu peiliu. Tiesiog perpjoviau gerkles. Feee, kiek kraujo. Negalėdamas pakesti degtinės, cigarečių dūmų ir kraujo kvapų, užlipau į viršų. Pirmame aukšte buvo tuščia, todėl iškart lipau į palėpę. Palėpėje tvyrojo prieblanda, bet kitam gale sugebėjau kažką pastebėti. Priėjus paaiškėjo, jog tai seifas. Paklibinau rankenėlę ir jis atsidarė. Kaip keista! Jame buvo tie dokumentai, kurių man reikėjo. Viskas lengvai pavyko. Teliko pabėgti. Pirmame aukšte suvokiau, jog mane pastebėjo – namą supo stalkeriai. Labai išsigandau ir nubėgau į rūsį pas lavonus. Net nežinau, kodėl taip pasielgiau. Lavonų kvapas buvo dar labiau sustiprėjęs ir staiga man nušvito smegenys (tikriausiai ne nuo kvapo). Nutariau perrengti negyvėlį savais drabužiais, o pats persirengti lavono drabužiais. Greitai persivilkau, išsitepiau kaklą krauju (šlykštesnio jausmo nebūna) ir atsiguliau į lovą. Po kelių minučių įsiveržė stalkeriai. Apieškoję visą namą ir neradę manęs, jie nutarė sukrauti lavonus ir išvežti į nuošalią fermą, kaip jauką mutantams. Labai išsigandau. Ne taip įsivaizdavau savo mirtį, bet jau buvo vėlu. Mane su „draugais“ lavonais sukrovė į sunkvežimį ir išvežė. Važiavome gal keletą minučių. Išlipęs stalkeris mus iškrovė ir sumetė į vieną krūvą. Kaip tyčia atsidūriau apačioje. Hrrr, nuo kada tie lavonai tokie sunkūs. Po savo darbo jis iškart išvažiavo. Palaukiau penketą minučių ir išlindau. Teliko tik nusigauti iki stovyklos.

Nusigavau be jokių ypatingų nutikimų. Budėję stalkeriai vos manęs nenukepė, nes pagalvojo, jog tai bandymas užgrobti stovyklą. Laimei, iš balso jie mane pažino. Išsitraukęs dokumentus, visas kruvinas, nubėgau pas Vadą. Jis nustebo mane išvydęs. Supratau, jog sulaukti manęs nebuvo tikimasi. Įteikiau jam dokumentus ir jo veidą nušvietė šypsena. Keista matyti besišypsantį Stalkerį 🙂

Vakare, šiek tiek atgavus jėgas ir nusiprausus, Vadas pranešė visai stovyklai, jog aš padariau tai, ko niekam kitam nebuvo pavykę padaryti. Ta proga buvo surengta šventė. Tokia ten ir šventė – tiesiog prisigėrėm kaip niekad ir nuėjom miegoti.

Birželio 25 d.

Ryte, dėl pagirių, ilgai varčiausi lovoje. Buvo sunku, labai troškino. Besivartydamas lovoje apmąsčiau, jog niekada nebepamatysiu savo draugų, šeimos ir normalaus pasaulio. Tai liūdino, bet turėjau ir dėl ko džiaugtis. Pagaliau… Aš tai padariau – aš tikras stalkeris.