Pirmasis „Expendables“ filmas buvo visai neblogas. Į vieną vietą surinkti mūsų vaikystės herojai (ir pora profesionalių atletų) žudė fiktyvios bananų respublikos kareivius. Klasikinis siužetas, klasikinis smurtas. Ir tada jie paskelbė tęsinį. Reklaminis filmukas buvo kietas, bet, kaip pasimokėme per šiuos metus, bijok nuostabaus treilerio, nes dar išeis „Prometėjas“. Tad ėjau į „Expendables 2“ su atsargiu optimizmu. O iš salės išėjome lyg iš ekrano būtų nužengęs Jėzus, išdalinęs visiems pilnai apmokėtus kelialapius į kitą E3 parodą, BETA pakvietimus į Planetside 2 ir pažadėjęs, kad pats asmeniškai imsis trijų „Žvaigždžių karų“ priešistorės filmų reboot.

Avansu atsiprašau, už IGN ženkliukus kampe. Duotais kadrais nesinaudoju, ilgas traileris, kiek parodė 5 min. paieška, yra tik iš IGN. 

Istorija yra paprasta: Silvestras Stalonė (neapsimetinėkim čia su veikėjų vardais) ir grupelė niekšelių iš pirmo filmo užsiima visada pelningu ir negyvų kitataučių pilnu samdinių darbu. Tačiau po eilinių žudynių apsireiškia Briusas Vilisas, kurio maža širdelė vis dar negali atleisti Silvestrui už praeitame filme pavogtus milijonus dolerių. Tad vyrai yra priversti priimti į savo tarpą Kieto riešutėlio primestą kinę ir traukti Albanijon svieto lyginti, su daug 5.56x39mm dydžio pagalbos!

Tai kaip ir apibendrina filmo nuotaiką  

Tai, draugai (ir viena drauge) skaitytojai, yra menas! „Expendables“ yra projektas su aiškia mintimi: paimti ir į vieną filmą sudėti vyrus, mūsų vaikystėje (ir savo jaunystėje) ekranuose ištaškiusius daugiau rusų/teroristų/rusų teroristų nei visas „Modern Warfare 2“ žaidėjų kolektyvas. Ar tai pavyko? Tikrai taip! Expendables 2 yra malonus filmas, teikiantis džiaugsmo nuo pirmo .50 cal ištašyto tibetiečio iki paskutinio AA-12 pakirsto albano. Ir, kaip veiksmo juosta, jis yra labai sąmoningas ir suprantantis ką daro. Tai puikiai atsispindi ir šmaikščiuose veikėjų dialoguose, kuriuose pakankamai smarkiai jaučiamos atsisveikinimo su ginklais gaidelės. Kitaip nei Styvenas Sygalas, šie vyrai, atrodo, supranta, kad jų didieji metai jau praeityje ir jie susirinko paskutiniam „valio“. Jei vietoje ginklų jų rankose būtų meškerės, tai būtų filmas apie grupę senų kareivių, susirinkusių prie ežero pasidalinti jaunystės istorijomis ir su šypsena (ir alaus siurbtelėjimu) atsisveikinti su praėjusia šlove.  „Expendables 2“ galima laikyti uždanga, nusileidžiančia ant gilzėmis nuklotos tradicinių veiksmo filmų scenos.

Tai yra netikriausia mano matyta Aérospatiale Gazelle. Filmas pilnas pamirštų sraigtasparnių ir prasto CGI.    

Aišku, jis turi savo trūkumų – siužetas, pavyzdžiui, nėra stulbinanti (nors sveikintinas Silvestro, kaip scenaristo, suvokimas, kad jis yra per senas gale gauti merginą). Kita vertus, kad ir kokia neoriginali istorija, filmo kūrėjai kažkaip išvengė erzinančio „Prometėjo“ nekompetetiškumo, „Avataro“ siužeto-pagal-numeriukus, „Tamsos Riterio sugrįžimo“ demonstruoto „o dabar siužetas persišaus sau koją“ sindromo ar „Transformeriai: Tamsioji Menulio pusė“ aktyvios neapykantos kino salėje sėdinčių intelektui. Filmavimas, kita vertus, yra keistas – susišaudymuose ir veiksmo scenose neįprastai šioms dienoms aišku kas ir ką šaudo. Ar, Stathamo atveju, spardo ir pjausto peiliais. Gal kaip senas amato profesionalas Stalonė piktai žiūrėjo į režisierių kol šis atsikratė minties naudoti shakycam? Tačiau kitose vietose ar, apsaugok Viešpatie, kai prasideda kompiuteriniai efektai… Norėtųsi tikėti, kad tai tikslingas pasišaipymas iš žanro konvencijų ir prasto CGI, bet… Ir kadangi aš nesuprantu, ką reiškia „džiaugsmas“, norėjau kabinėtis prie tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, kokiu greičiu šaudo .50 BMG užtaisomas snaiperio šautuvas arba ar įmanoma šaudyti lėktuvo nosyje įtaisyta tanko patranka!

Ir jūs manėt, kad aš juokauju!  

Tačiau tai yra veiksmo filmas, užbaigiantis veiksmo filmas, ir kaip jo broliai, jis vyksta visatoje su savo taisyklėmis. Pagrindiniai veikėjai gyvena kulkų neskraidymo zonoje, šovinių skaičius apkaboje svyruoja nuo 7 iki 2000 ir panašiai. Dėl tokių vidinių visatos taisyklių negali priekaištauti ir „gilaus“ filmo mėgėjai, nes jų pasauliai irgi turi savo su realybę prasilenkiančius dėsnius. Pagal tai „We need to talk about Kevin“ fanai negali prieštarauti „Expendables 2“ mėgėjams.

Stathamas ir Stalonė: BFFs in Blood  

Didžioji filmo stiprybė yra surinktas aktorių kolektyvas. Stalonė ir Stathamas demonstruoja tikrai puikią tarpusavio chemiją, senai ekrane nemačiau taip susižaidusių veikėjų. Dolfas Lundgrenas, dabar perėjęs į geriečių komandą, yra nuostabus kolektyvo papildymas ir yra puikiai išnaudotas filme. Smagiausia tai, kad jo veikėjo biografija net labai sutampa su paties aktoriaus – turėkite minty žiūrėdami. Ponai Vilisas, Švarcnegeris ir Norisas taip pat daug daugiau matomi ekrane ir stebėti juos visus viename kadre, darančius tai, už ką juos ir mylime, yra retas malonumas. Man vos ašara nerieda rašant. Iš visų titanų silpniausiai pasirodė Van Damas, tačiau jo veikėjo vardas beveik verčiamas Žanas Blogietis – tai palieka dar peno interpretacijoms. Liam Hemsworth (mažasis Hemsworthukas) pasirodė visai neblogai, o Holivudo kontekste Nan Yu vaidinama Maggie yra beveik feministinė herojė.

 
*Šniurkšt* Aš toks laimingas!… 

Toks filmas sukelia ir nemažai niūrių minčių. Pavyzdžiui, ką žiūrės augdami mūsų mažieji? Veiksmo filmų žvaigždžių era praėjo – net Stathamas ir čia nepasirodęs Gerard Butler jau nėra jaunikliai. O po jų einanti vyrų karta yra tokia nulaižyta, kad yra per vatos prigrūstą liemenėlę nuo moterų vaidinimo. Vietoje jaunėlio Hemsworth mes vos negavome Taylor „Smirdžiu šlapiu šunim“ Lautner. Praėjo patraukliai negražių vyrų karta ekrane ir mums liko tik Shia LeBoeuf.

Štai veidas žmogaus, niekad nesivaržiusio su vampyru dėl medžio 

Grįžtant prie konflikto „veiksmo filmai vs. gilūs filmai“ galima iškelti klausimą, ar mes pykstamės ne be reikalo? Vieni ar kiti filmai šiaip ar taip pateisina skirtingus poreikius, realiai nesivaržo dėl resursų (ar geriau būtų jei Michael Bay bandytų statyti dramas apie AIDS sergančius transseksualus gėjus Bagdade?) ar dėl viena kitos intensyviai nekenčiančių auditorijų. Galų gale, kaip vienas mano kolega labai išreiškė norintis filmų su pilkais veikėjais, yra žmonių kurie mėgsta abi barikadų puses. O jei filmai turi sukelti emocijas, tai aš dar po jokio filmo nemačiau tokios pakilios dvasios žmonių, koks buvo laimingas mūsų kolektyvas po „Expendables 2“. Ir, asmeniškai, šiemet pats nebuvau taip džiugiai susijaudinęs. Feel good movie of the year.

Greiti ir įsiutę neturėjo improvizuotų šarvuočių drifto Tibete  

Kaip jau ne kartą rašiau, tu švaistai kiekvieną minutę, kuria uždelsi „Expendables 2“ žiūrėjimą. Parduok inkstą, bėk į kiną!

 
Mėgaukis Dolfu Lundgrenu!