Kompiuterinių žaidimų adaptavimas plačiajam ekranui yra pasmerktas reikalas. Labiau net nei visos invazijos į Afganistaną ir 20 metų lietuvių bandymų išsirinkti Seimą kartu sudėjus! Todėl „Hasbro“, žinoma kaip žaislų, kurių tėvai mums nenupirkdavo, gamintoja, tarė fak zis, vy ar duing it olk skul ir nusprendė adaptuoti stalo žaidimą. „Laivų mūšį“. Tą, kur matematikos sąsiuvinyje galima lošti, o buržujų ir kitokių liaudies priešų vaikai turėjo plastmasines versijas, kuriose stengėsi kitam žaidėjui nepastebint pakeisti laivų pozicijas.

 
Karas vyksta, niekas nepyksta. Išskyrus pacifistus, bet ką jie mums padarys?
 

Visa tai galėjo baigtis tik „Oskaro“ apdovanojimais, Scarlett Johanson striptizu ir Popiežiaus bule, skelbiančia „Mass Effect 3“ pabaigą negaliojančia.

Taylor Kitsch – ką, ir vėl? – vaidina Aleksą, kurio didžiausias pasiekimas gyvenime (iki 26 gimtadienio, bent jau) yra buvimas jaunesniuoju Stone (Alexander „Erikas iš True Blood“ Skarsgard). Jis yra taip įsitikinęs, kad jaunėlis turi daug švaistomo talento, kad net užrašo jį į karinį jūrų laivyną, kur rėkimo „tu švaistai savo potencialą“ estafetę perima admirolas Shane (Liam Neeson – jei tau reikia jį pristatyti, sveikas atvykęs į kino pasaulį). Pakeliui jis sužavi admirolo dukrą Krūtinę „Jokių Atrankos Kriterijų“ Trumpkelnytę (Brooklyn Decker, dėl suprantamų priežasčių nevaidinusi nei vienoje žymioje juostoje), todėl mes „palaiminami“ komiškais Alekso bandymais gauti tėvo sutikimą vedyboms. Lol, ar ne? Tačiau viskas (o ypač pelėdos) nėra taip kaip atrodo, nes mokslininkai – mėmių genofondo pažibos – superantimoksliškais būdais siunčia signalus ateiviams, kurie, sprendžiant iš planetos modelio, gyvena arba Coruscant, arba Holy Terra. Per tą laiką, kol Aleksas pakyla iki leitenanto ir jo karjera atsiduria pavojuje dėl įsisenėjusio subingalviškumo, mūsų žalieji draugai atsiunčia mažutėlytę invazijos flotilę, kuri sutrikdo tarptautines jūrines pratybas. O jose, aišku, dalyvauja visi trys filmo vyrai, kurių pavardes gali atsiminti.


Aišku, šiame filme yra ir žmonių, bet šiame kadre labai puikiai nereikia į juos žiūrėti iš arti. 

Iš pradžių maniau, kad „Battleship“ bus kvailas filmas, bet, kadangi esu pilnametis ir ne moteris, galiu pripažinti, kad klydau! Na, gerai, daug dalykų filme yra labai paika – pradedant nuo signalo ateiviams, baigiant Alekso karjera laivyne – bet tai susideda į labai malonų mišinį. Žinot, visiškai priešingai nei „Daybreakers“. Žmonės, kuriems buvo pavesta stalo žaidimą apie plastikinių ritinių smaigstymą į plastikinius laivus paversti filmu, pasinaudojo kūrybingumu – šiaip ar taip, po Džeimso Kamerono „Avataro“ („Įsikūnijimo“, jei esi močiutė) siužeto rašymo buvo likusi didelė, net nepaliesta originalumo dėžė. Aišku, ateiviai iš karto pasidaro įdomesni nei pagrindinis veikėjas, tam nekliudo hibridiniai ODST/Cerberus šarvai, ir tai yra nuostabu! Ei, ignoruodamas žmones pažiūrėjau Skyline, o čia juk veiksmas net ne viename name vyksta!

 


Ateiviai gydosi pasitraukdami iš mūšio ir už kampo palaukdami, kol baigs raudonuoti vaizdas.

 Be to, „ateiviai“ ir jų filosofija yra puikus paaiškinimas įvairiems stalo žaidimo elementams, perkeltiems į filmą. Pavyzdžiui: ateiviai tiki tiksliu jėgos panaudojimu ir tik prieš pavojaus šaltinį. Todėl jie sunaikina (naudodami žaidimo smeigtuko formos šovinius, kurie susminga į taikinį) ne visą laivą, o tik patrankas, jo dalį – visai kaip pažymint pataikymą žaidime! Ir taip, vienoje scenoje šūkaujami skaičiai ir raidės, šaudoma aklai ir tikimasi, kad priešas prašaus.

 
Vienas ateivių laivas sudužo orbitoje susidūręs su palydovu. Matyt su rusiškos pornografijos, nes juos gamina saulės elementrus privirindami prie „Chaikos“ kėbulo. 

Veiksmo scenos yra atliktos taip puikiai, kaip „BioWare“ nesugeba daryti veikėjų dantų (labai), kompiuteriniai efektai yra aukšto lygio, nors neesminiai objektai gali nukentėti dėl dėmesio stygiaus. Scenos, kuriose vaizdą matome ateivių akimis, atliktos puikiai ir gerai demonstruoja ateivių „tikslios žalos“ filosofiją. Gaila, bet kosmoso turistai gali užsiimti telepatija per prisilietimą – taip mes gauname neaiškius ateivių karo vaizdus ir į niekur einančią siužeto liniją.


Taip, laivai turi aktyvios gynybos sistemas. Nepraeis nė 20 metų ir apie tai sužinos meinstryminiai žaidimai.   

Taylor Kitsch, mano požiūriu, yra silpniausia filmo grandis, nes nejaučiu jam simpatijos taip pat, kaip JRPG. Mano požiūriu jis yra neišraiškingas aktorius, kuriam dar ir teko labai nesimpatingo asmens vaidmuo. Ech, būtų daug smagiau, jei Skarsgardas būtų vietoje jo… Laimei, kaip gelbėjimosi ratas, kad Kičiukas nenutemptų viso laivų mūšio dugnan, yra Tadanobu Asada (jis vaidino vieną iš Toro Asgardo Spavingos Tolerancijos, Meilės, Rasių ir Lyčių Lygybės Draugų Būrio narių toje celiulioidinio mėšlo krūvoje „Thor 3D“) vaidinamas japonų kapitonas Nagata. Jo ir Alekso tarpusavio chemija leidžia išgyventi tuos kadrus, kuriuose pasirodo žmonės. Mergaitė Aktoraitė kartu su tikru bekoju kareiviu vaidina propagandoje apie puikų ginkluotųjų pajėgų elgesį su sužeistaisiais (ei, joms reikia atstatyti įvaizdį po skandalų, o mums tai nesvarbu) ir per daug neužkliūva. Tariamai svarbus yra ir Rihannos vaidmuo, bet tai galėjo atlikt bet kuri kita aktorė (na, gal su Kristen „Pokerface“ Stewart išimtimi). Net jei jos veikėjas būtų išmestas iš filmo ne kas tepasikeistų!

 
Eilini Kitsch, arba pradedat vaidinti, arba būsit išsiųstas kovoti su blizgiais vampyrais.

Todėl sakau: renkantis veiksmo filmą yra daug prastesnių pasirinkimų, nei „Battleship“. Ypač jei kalbame apie fantastiką. „Akropolio“ tualetuose reklamos virš pisuarų skelbia „Hasbro“, dovanojusi jums „Transformerius“… Jei reiktų rinktis „dovaną“, tai sau pasilikčiau „Laivų mūšį“, o „Transformers: Derp of The Moon“ atiduočiau tam kates gąsdinančiam ryžam pavainikiui, kuris smirdi sūriu ir valgo „Lipalą“. 

 
Ateiviai gali padaryti tai, kas pastoviai nepavyksta žmonėms filmuose ir žaidimuose: atskraidinti karius į vietą be dramatiškų sudūžimų.