„Įspūdinga Grand Theft Auto: San Andreas komercinė sėkemė tęsiasi ir tai nėra vien dideli skaičiai. Žaidimai, kaip pramogų industrijos dalis, jau pasiekė savo brandumo stadiją ir toliau sparčiais vystysis.“: sako rinkos analitikas Robas Fahey, savo komentaruose tinklapiui Gamesindustry.

Žaidimų versle besisukantys žmonės, didžiuodamiesi, jau seniai lyginama šią sritį su muzikos ir kino industrijomis. Žinoma tik tada, kai tai patogu ir viskas skendi teigiamoje šviesoje. Jau kelis metus žmonės pateikia „aštrius“ skaičius, kurie vienareikšmiškai skelbia, jog žaidimai savo pajamomis lenkia konkurentus: muziką ir kiną. Praleidžiami tie faktai, kad kino pajamas sudaro ir bilietų pardavimai ir DVD/video kasečių prekybos bei nuomos pajamos. Pastaruoju metu statistika iškraipoma kiek mažiau, nes žaidimai iš tiesų sparčiai vejasi konkurentus, kadangi stulbinamas žaidimų pardavimo augimo tempas išlieka jau kelis metus.

Palyginimai nėra susiję vien su konkrečiomis pinigų sumomis. Žaidimų industrijos augimą galima palyginti su vaiku, kuris pirštu rodo savo vyresniems broliams ir seserims į savo augimo tempus, tam, kad pastarieji pradėjų su juo elgtis pagarbiau, tarsi, su suaugusiu žmogumi, kuris greitai viskuo jiems prilygs. Žiūrint iš šios perspektyvos, žaidimams dar reikia šiek tiek paaugti. Ypač kūrybine ir menine prasmėmis, tačiau svarbiausias dalykas yra žmonių požiūris į žaidimus, kurį paliečiau savo komentaruose „Visa (beveik) tiesa apie žaidimus“ , nes bendrą žmonių smapratą apie žaidimus galima apibūdinti vienu žodžiu: „Nerimta“. Filmai ir muzika šį sindromą jau išsigydė ir jokie ginčai napadės mums pakeisti tokio žmonių nusistatymo. Tiesiog reikia laiko ir didžiulio idustrijos darbo, kad tai pasikeistų.

Prieš porą savaičių mums buvo pateiktas pavyzdys, geriausiai nušviečiantis kelią, kuriuo teks eiti. Tas faktas, jog Grand Theft Auto: San Andreas pardavimai užtemdė visų kitų žaidimų pardavimus, yra svarbus tik žaidimų industrijai. Svarbus tas faktas, jog trečioje pagal dydį pasaulio rinkoje – Didžiojoje Britanijoje – jo pajamos beveik pagerino šios šalies kino pajamų rekordą (filmas Haris Poteris ir Azkabano Kalinys). Pridėkime žiniasklaidos dėmesį ir įvarių visuomenės sluoksnių susidomėjimą šiuo žaidimu, kuris galėjo prilygti tik naujo filmo premjeros sukeltam šurmuliui, ir suprasime, jog tai kur kas geresnis įrodymas, kokie svarbūs tampa žaidimai. Taip akivaizdžiai to neparodo net ir visas kalnas įspūdingų skaičių.

Žaidimo starto metu, Anglijoje visi kalbėjo apie San Andreas. Pradedant nuo žmonių parduotuvėse ir baigiant klerkais biuruose, ir netgi vaikai parkuose, nors jie per jauni, kad žaisti šį žaidimą. Anglija skiriasi nuo Lietuvos tuo, kad čia, pas mus apie naujausią GTA kalbėjo tik paskutinieji mano paminėti žaidėjai, tačiau tai – kita tema. Apie jį kalbėjo radijo stočių didžėjai, TV laidų vedantieji, jį komentavo dienraščiai, ir net žmonės, kurie daugių daugiausiai žaidžia kartą per metus, irgi pasigavo šią euforinę buseną.

Panašų erzelį buvo sukėlęs ir naujausias filmas apie Harį Poterį bei paskutinė Žiedų Valdovo dalis arba kuri nors kita ryški kino industrijos frančizė. Dar daugiau – nė vienas iš kitų produktų skirtų „tik suaugusiems“ nesugebėjo pasiekti panašaus susidomėjimo lygio. Kventinas Tarantino ir jo filmai niekada nesusilaukė tiek dėmesio, Martinas Skorsezė nebuvo net arti ir tik beveik niekam nežinomų žaidimų kūrėjų komanda iš Edinburgo sugebėjo sukelti tokį šurmulį aplink produktą pažymėtą ženklu atininkančiu mūsų TV naudojamą „S“ simbolį.

Tai ženklas, jog reikia mesti į šalį visas žaidimų kūrimo taisykles, spjauti į standartus, nustoti žvalgytis į kitas industrijas ir pradėti kurti žaidimus, kurie taptų savo rūšies menu, o ne egzistuonačių pramogų formų kopija. Prasideda naujas žaidimas, su naujomis taisyklėmis ir jeigu industrija žais jį teisingai – visas pasaulis žais kartu.