*Priešrecenzijinis patarimas: jei ruošiatės žiūrėti šį filmą, geriau nežiūrėkite reklaminio filmuko. Aš nemačiau, o ir jūs patys vėliau man padėkosit*

„Games.lt“ draskant aistroms dėl portalo virtimo į „obuolys.lt“, tariamo plagijavimo ir recenzijų rašymo pagal treilerius, aš ryte traukiau į išankstinę peržiūrą. Sunku palikti savo liaudį jos tamsią, nusikaltusiųjų ir nekaltųjų krauju persunktą valandą, bet tokia mano pareiga. Nemokamai pažiūrėti filmą, grįžti namo, pageiminti kelias valandas, paskaityti Cracked.com ir TvTropes ir galiausiai nukopijuoti pagal treilerį parašyti recenziją. Negaliu nuvilti masių, žiūrinčių į mane gailiomis akimis, gniaužiančių rankoje aptrintą, iš piktų dėdžių ir tetų gatvėje išmaldautą dvidešimtinę ir klausiančia „pone, kur galėčiau išleisti šiuos pinigus, už kuriuos turėčiau savaitę išmaitinti tris kokliušu sergančius šlubus broliukus ir nueiti sąnarių kremo paralitikei motinai?“.  Todėl ir rekomenduoju šiuos mergaitę su degtukais aplenkusius turtus kino teatro kasoje išmainyti į„Kazino apiplėšimo“ („Killing Them Softly“) bilietą.



 Kaip jau minėjau, nežiūrėkite filmuko, draugai proletarai. Sugadins visą filmą, o ir nuotraukų recenzijai nekažkiek pateikia. 

Filmo veiksmas vyksta tais mitiniais laikais kai ekonominė krizė tik prasidėjo, o JAV dar tik rinkosi tarp seno baltaodžio ir ne tokio seno juodaodžio. Tragiško skurdo rajone (Bostone, turbūt) įsikūręs banditėlis Frankie (Scot McNairy) įkalba savo pašlemėką draugelį Russel (Ben Mendelsohn) imtis vieno darbelio, kurį sugalvojo senas pažįstamas Johnny (Vincent Curatola). Markie Trattman (Ray Liotta) rengia pogrindinį pokerio vakarą. Esmė tame, kad kartą tai jis jau darė – ir suorganizavo savo žaidimo apiplėšimą. Po kiek laiko jis prisipažino ir jam buvo atleista, bet jei taip atsitiktų antrą kartą – jam nuriedėtų galva. Net jei plėšikai su juo ir nesusiję – tobulas nusikaltimas! Aišku, nusikaltimas įvyksta, visi piktai žiūri į Markie, o reikalo išnarplioti atsiunčiamas Jackie Cogan (Brad Pitt). O toliau jau, mielieji, smurtas, vargas, ašaros…

Įdomus dalykas yra tai, kad šis filmas yra paremtas 1974 m. knyga. Ir ne todėl, kad tai reiškia, jog likusi recenzija bus tik per Google Translate (čekų – lietuvių versiją) perleistas „Wikipedia“ straipsnis (o taip tikrai bus). Pačios knygos aš neskaičiau – tais laikais turbūt net Artojas nebuvo gimęs, o jis pakankamai senas, kad būtų pirkęs alų nepilnamečiui Cthulhu. Bet kaip teigia begėdiškai kopijuojamas puslapis, „Cogan‘s Trade“ – taip vadinosi knyga – yra apie nusikaltėlių pasaulį. Tačiau režisierius pasinaudoja tuo kaip platforma kritikai. Ši skirta, nelygu kaip pasakysi, JAV tvarkymuisi su finansine krize.



 Kad per daug neatitrūktume nuo „games.lt“ dalies „games“: vienas mano draugas sakė, kad dirbtinis karvių apsėklinimas yra didesnė pramoga nei True Crime: Streets of New York. Tikra tiesa!

 Vienas pirmųjų dalykų kuriuos išgirsite kino salėje (aišku, be nesustojamo kaimyno pirsčiojimo) yra Obamos kalbos nuotrupos. O ir vėliau kritinėmis filmo akimirkomis girdime per radiją ar televiziją sklindančias politikų kalbas apie krizę, vyriausybės ryžtingumą, pastangas tvarkyti problemas. Tai taip puikiai suderinama su situacija ekrane, kad rimtai darosi juokinga. Interpretuoti galima įvairiai, bet lengviausia – taip: valdžios reikalai yra ne tokie tolimi nuo smulkaus  banditizmo. Visai neblogas socialinis komentaras (nežinau ar tinka vartoti žodį „satyra“ – kas nors patikrinkit ar IGN taip nerašė), nors, mano asmeniniu požiūriu, pačioje pabaigoje gal režisieriaus mintis išsakoma kiek per tiesiogiai. Kad neliktų apleistas tas žiūrovas, kuris yra kiek lėtesnio suvokimo ir išėjęs iš salės turbūt balsuos už Mitt Romney.

Tikėtina, kad toks žiūrovas nepradės mąstyti, kad filmas gal kiek primena amerikietišką, lėtesnę Guy Ritchie kūrybos versiją. Smulkūs gudročiai banditėliai, dažnos kiek į lankas važiuojančios jų istorijos, vienas kitas kietuolis, prastai pasisukę smulkmės planai, negailestingas susidorojimo aparatas… Tuo pačiu filme nėra Ritchie būdingo humoro ir greičio. Nors tai dar nereiškia, kad žiūrėdami filmą nesijuoksite – tiesą pasakius, salėje juoko girdėjau daugiau nei per „Patrulių zoną“. „Kazino apiplėšime“ humoras būna vulgarus, bet ne idiotiškas, „aštrus“, bet įtikinamas ir kartais sukeliantis nejaukų pojūtį, kad kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos. Tą turbūt savo recenzijose patvirtins Dario ir kiti salėje buvę kritikai.  Aš tai vadinu „Kasandrijavimu“ – spintoje laikau aštuonių, „Kurmį“ neštumo metu vartojusių narkomanų vaikų smegenis, kurios savo telepatinėmis galiomis iš kitų rašytojų galvų išgauna recenzijas dar prieš joms juodu ant balto atgulant į „Word“ failą.



 Kitame filme tai būtų viso humoro ruožo pradžia ir pabaiga. Laimei, „Kazino apiplėšimas“ nėra tas kitas filmas. 

Atmetus humorą, smurtą ir paraleles su realiu gyvenimu, kas lieka? Labai įdomi kinematografija, va kas! Epizodas, kai vienas veikėjas stengiasi ištardyti kitą, savaitę nemiegojusį ir ką tik dozę susileidusį veikėją, savaime yra labai smagus. O ir visi nužudymai pateikiami vis kitaip – ir kartais netikėtai brutaliai. Be to, kaip ir knygoje, dera atkreipti dėmesį į automobilius (tą minėjo „Wikipedia“ ir, jei neklystu, „Farmer‘s Almanac“) – kuo aukščiau mitybos grandinėje gyvena vienas ar kitas nusikaltėlis, tuo gražesniais ratais važinėjamasi. Spalvų filtrai, kita vertus, nėra joks naujas dalykas, ir nors įprastai galima skųstis jų manipuliacija, čia pradžioje ruda padeda perteikti, kokie visgi nusmurgę pašlemėkai yra Frankie ir Russel.

Tiesa, išvengsiu rašymo apie jų aktorius, paminėsiu tik tai, kad jie puikiai suvaidina dvi priskretusias dėmes prie nusikalstamumo kulno. Ir apskritai, kaip ir knygoje, čia iš nusikaltėlių atimamas bet koks žavesys, o tai filmą dar labiau skiria nuo Guy Ritchie kūrybos. Net ir Brad Pitt (kuris net po truputį kaupdamas metus vis tiek gali bet kurios merginos kelnaites išvesti į orbitą) vaidinamas Jackie Cogan, kartais pasirodantis toks pat apsukrus humoristas – kaip ir visuose jo filmuose – iš tikrųjų yra brutalus, tik sau tarnaujantis žudikas. Tai daroma daug subtiliau nei su, tarkim, Christoph Waltz vaidinamu Landa „Inglorious Basterds“ ar kiekvienu kitu filmu, kuriame budelis tik apsimetinėja maloniu. Cogan yra tas, kurio filmo pabaigoje gali ir pradėti bijoti. Ir tai, mano draugai, nusikalstamumo žavesį nuvainikuoja daug efektyviau nei bet koks rimtas filmas rimtiems dėdėms ir jų festivaliams.



 Pristatome pagrindinį „Bad Piggies“ veikėją…

„Kazino apiplėšimas“ yra geriausias filmas, kurį šiemet aprašiau vien pažiūrėjęs į „Step-Up 3D“ plakatą. Jis yra malonus savo žiaurumu ir tuo, kad rimtą toną atskiedžia smagiu humoru bei leidžia žiūrovui pasijusti protingu. Ir, aišku, padeda tai, kad galime išgirsti Johnnie Cash dainą, vėlgi, panaudota labai laiku ir labai vietoje. Tai yra pats geriausias kompromisas, tarp filmo, kuris patiktų ir masėms, ir ant jų iš savo palėpių spjaudantiems snobams.



 Pasirinkimas buvo tarp šio automobilio ir Liotta. 

Ir kad ir kas „Garsų Pasaulio Įrašuose“ vertė šį filmą, jis ar ji nusipelno bučkio, gėlių ar, turint minty artėjantį šildymo sezoną, piniginės premijos, nes tokio gero vertimo senai nemačiau.