Prieš gerą savaitę XBOX marketplace sudrebino trys naujos demo versijos. Kažkodėl įtariu, kad jas siuntėsi visi, tik skyrėsi prioritetai. Didžioji dalis pradėjo nuo Need for Speed Pro Street, o aš pradėjau nuo Guitar Hero III. Po GH III atsisiunčiau Eternal Sonata, o NFS pas mane atkeliavo paskutinis. Taigi ką aš galėčiau pasakyti apie kiekvieną iš šitų trijų žaidimų pilnai perėjęs kūrėjų siūlomas Demo versijas:

Guitar Hero III. Labai džiugu, kad atsižaidęs antrosios ir pirmosios dalių gaunu paragauti trečios. Ironiška, tačiau taip jau išėjo, kad daina, kurios labiausiai laukiau kaip tik ir atsidūrė demo versijos penketuke. Beje, tų penkių dainų užtenka tikrai ilgam. Galiu drąsiai teigti, kad šioje vietoje kūrėjai nepašykštėjo. Keletą kartų sugrojęs “Rock you like a hurricane” perėjau prie “Hit me with your best shot”, kurią kartais sugroju ir dabar. Dainų penketuke yra surinktos ganėtinai skirtingos dainos, todėl net ir išrankiausieji muzikos mėgėjai galės surasti kažką įdomaus. Aišku, demo versija mažiau aktuali tiems, kas neturi namuose gitaros. Su pulteliu, tiesa, žaisti įmanoma. Būtent todėl visiems, kas dar to nepadarė ir rekomenduoju atsisiųsti. Užima ji mažai, o štai su žaidimo principu susipažinsite. Kas žino? Gal pabandę taip užsikabinsite, kad trečią dalį pirksite kartu su gitara.



Eternal Sonata. Šią demo versiją pradėjau iškart po GH III, o tai vyko vėlai vakare, todėl man jos pasirodė net per daug… Vos įsijungęs labai nustebau – žaidimas iš tiesų toks gražus, kad net akys raibsta. Be to pastebėjau, kad kūrėjai pasielgė kur kas protingiau nei Mistwalker studija ir išėmė konkrečią atkarpą iš savo žaidimo, kurią žaisdami galėsime susipažinti tiek su kovos sistema, tiek su bosais. Tuo tarpu Mistwalker, pateikę savo Blue Dragon demo įdėjo du skirtingus atskaitos taškus, nuo kurių galima buvo žaisti po vieną valandą ir tokiu būdu darytis nuomonę apie žaidimą. Deja, toks sprendimas visiškai nepasiteisino ir aš džiaugiuosi, kad naujai susikūrusios studijos sprendimų niekas nekartoja.

Eternal Sonata demo versijoje jūs valdysite jauną vaikiną, vardu Allegretto, kuris keliauja lydymas dviejų palydovų: Polka ir Beat. Kažką suprasti apie žaidimo istoriją iš tokio trumpo fragmento yra neįmanoma, tačiau kas domisi, žino, jog žaidimo esmė – garsaus lenkų pianisto ir kompozitoriaus Frederiko Šopeno priešmirtinis sapnas, kuriame jis užima tik šalutinį vaidmenį, viską tarsi stebi žiūrovo akimis. Vien iš šio fakto darosi aišku, kad žaidime girdėsite nepaprastai gražias kompozicijas, muzika čia aukščiausios kokybės. Kas liečia kovos sistemą – truputį nusivyliau. Pačios kovos labai primena Star Ocean žaidimus, o tokie sprendimai, man asmeniškai, visiškai nepriimtini, nes dažnai kovos virsta chaosu, o vėliau neviltimi. Gerai, kad Eternal Sonata vis dėlto kiekvieno savo veikėjo sprendimus priimsite patys, tačiau nubėgti iki priešo arba priešingai – pabėgti, irgi teks patiems. Dar kiekviename kovos lauke bus apšviestos vietos ir šešėliai, kurie nulems kokia bus jūsų veikėjo papildoma ataka. Tai priduoda dinamikos, tačiau priešų įvairovės čia visai nėra. Mušiau tuos pačius modelius tol kol galiausiai tiesiog pradėjau vengti kovų, bet po galais – tai juk tik demo versija, kas tada dėsis pilnoje?!



Pati demo versija sveria taip pat nedaug, todėl visi tie, kurie galvojote, kad Xbox konsolė niekada neturės gero rpg – pagalvokite dar kartą.

Need for Speed: Pro Street. Taip pat ironiška, kad kaip žydas pradėjau nuo antro galo, bet kita vertus – desertas pabaigai. O naujoji NFS dalis išties atrodo kaip desertas. Žaidimo grafika praspjauna ir Forza, ir abi PGR dalis. Pačioje demo versijoje atrasite dvi trasas. Viena nukels jus tiesiai į Nevados dykumą, kur turėsite įrodyti, kad važiuojate greičiau už kitus. Galbūt pats užmanymas nekvepia naujovėmis, tačiau pats jausmas važiuoti smėlėtu keliu, tas pats greičio pojūtis… Kažkas tokio. Bet dabar reikalą gadina tas žalos modelis, kurį kūrėjai įdiegė per daug gerai. Vos išsukus iš kelio mašina kelis kart apsivers, susidaužys taip, kaip nebūna net per filmus ir lenktynės iškart pasibaigs. Tačiau pačio proceso, po galais, nederėtų akcentuoti. Mes juk lenktyniaujam! Iki pilnos laimės dar trūksta slow – mo, kuris įsijungtų kiekvieną kartą kada mašina apsiverčia arba įsirėžia į sieną. Būtų dar geriau jei įsijungtų skirtingi kameros kampai, kad leistų iš visų įmanomų pusių apžiūrėti kaip ta mašina susitraiško, kaip skirtingos detalės atsiskiria nuo jos ir lekia šalin, kaip susimaitoja automobilio korpusas. Žinoma, pasimokęs iš savo klaidų paprastose lenktynėse visus tris ratus pravažiavau nei karto niekur neįsirėžęs ir tai yra blogai. NFS serijoje visada būdavo truputį žemesnė sudėtingumo kartelė nei kitose arkadose ir tas džiugino, o dabar mes verčiami stengtis, daryti viską, kad kiekvienas pravažiuotas ratas būtų kuo tobulesnis. Gal kūrėjai ir nenorėjo to akcentuoti, bet iš demo versijos viskas atrodo būtent taip. Beje, jums bus siūlomos pagalbinės linijos, kurių funkcija padėti įveikti visus posūkius arba vingius, o tokia linija buvo išrasta Forzos kūrėjų, todėl pamatęs ją ir nusivyliau, ir supykau. Mes juk norime skirtingų žaidimų, norime pasirinkimų, o dabar matome, kad kūrėjai nejučiomis vienodina savo žaidimus. Aišku, grafika naujausią NFS dalį vis tiek išskiria iš visų pastaruoju metu matytų lenktynių ir žada būti tikra bomba, o ar ta bomba susprogs – matysime ateityje.



Beje, įdomu tai, kad naujausioje serijos dalyje atsisakoma viso to juodaodžių šarmo, atsisakoma nakties. Atrodo, kad gatvių lenktynių kultūrai suteikiamas kitoks pavidalas, bandoma po truputį kartu su žaidėjais pereiti į aukštesnį lygį. O dieną važiuojant galima ir miestu pasigrožėti, ir pagaliau normalios muzikos pasiklausyti.

Taigi tokia trijų stambiausių demo versijų, neseniai pasirodžiusių Xbox marketplace apžvalga. Jei dar kurios neatsisiuntėte turite dar vieną šansą pagalvoti ar verta, o kas jau tai seniausiai padarė, linkiu, kad visų trijų hitų laukimas neprailgtų ir jau greitu laiku galėtume dalintis įspūdžiais žaisdami pilnas versijas.