Pavadinime paminėtas autorius ir jo kūrinys yra tik pretekstas. Vien tai, kad jis pasirinktas atsitiktinai, tik kaip istorinio-tiriamojo (nors turbūt per gerai priskirti šiam žanrui, nes dažna knyga yra tiesiog trileris su istoriniu kvapeliu) žanro atstovas. Šis žanras išpopuliarėjo visai neseniai (turiu pabrėžti, kad Lietuvoje) ir tai rodo šio žanro knygų pilnos lentynos mūsų knygynuose. Galbūt vieniems pasirodys šis straipsnelis truputį perkrautas (nes bus šokinėjama nuo vienos temos prie kitos), tačiau kitiems, perskaičius tai ką čia sumaniau, bus pagrindas padiskutuoti ir išsakyti savo nuomonę. Tad pradėkim nuo pradžių.

Apie knygos, pavadinimu „Paslaptingoji Vakarienė“, siužetą

XV a. Italija. Į Milaną atvykęs inkvizitorius Tėvas Leirė privalo atskleisti Nelaimės Pranašo identitetą bei įrodyti ar paneigti šio Pranašo anonimiškuose laiškuose išsakytus dalykus apie Milano pagrindiniame vienuolyne įsikūrusį eretikų lizdą. Šventoji Roma ilgai negali ignoruoti tokių žinių, o ypač kai kalbos sklinda, kad į tai gali būti įsipainiojęs vienas žymiausių Italijos menininkų – Leonardo Da Vinci.

Apie šį bei tą

Nesuklysiu pasakęs, kad bent jau Lietuvoje šio žanro pradžią padarė niekas kitas, o Dan Brown. Tai jo pirmosios knygos pralaužė ledus į mūsų knygynų lentynas ir kitų autorių kūriniams. Ir jei pasigylinsim, tai tų knygų yra nemažai. „Nemažai“ yra net ir neteisingas išsireiškimas – jų yra labai daug. Mažiausiai porą kartų per mėnesį apsilankęs knygyne, aš su tam tikru nerimu nužvelgiu lentyną ar stalą (kiekvienam knygyne skirtingas išdėstymas), nukrautą krūvomis knygų, kurių viršeliai ir pavadinimai iškart išduoda tose knygose plėtojamas temas – Šventasis Gralis, tamplieriai, Leonardo Da Vinci paslaptys ir t.t. Ir net būna kaip taisyklė, kad tarp tos krūvos bus ir kokia naujiena, neseniai išleista knyga. Tai tik parodo, kad šis žanras yra ir išlieka populiariu.

Visgi, bent jau aš, šio žanro knygas skirstau į dvi rūšis. Jos yra (bent jau pagal mane) išgalvotos, kad galėčiau pritaikyti savo teorijai. Pirmoji rūšis, tai knygos, kurių siužetas vystomas mūsų laikais, t.y. tai tiesiog gerai (ar blogai) užsuktas trileris, kuriame pikantišką vietą užima įvairios senovės paslaptys. Antroji rūšis, tai knygos, kuriose vaizduojami senovės laikai, atkūriama to laikmečio atmosfera bei veikėjai, o senovės paslaptys jau yra modifikuotos – t.y. rašytojai panaudoja jau mūsų laikais atskleistas teorijas (istorikų patvirtintas ir nepatvirtintas, iš esmės, tai nebeturi ir reikšmės).

Tad klausimas, kuri iš šių rūšių yra vertingesnė? Kiekvienam skirtingai. Man, pavyzdžiui, antroji rūšis. Aš esu senovės fanatikas: istoriniai paminklai, kažkada gyvenę veikėjai, bei įvairios paslaptys yra daug įdomiau. Kita vertus, pirmosios rūšies atžvilgiu įžiūriu labai didelę ydą – perskaičius lieka pernelyg mažai naudos skaitytojui. Žinoma, tai tik mano nuomonė.

Ką naujo ar seno pateikia „Paslaptingoji Vakarienė“?

Išties labai mažai. Galima sakyti, kad „Paskutinioji vakarienė“ pataiko vienoje srityje – senovės atmosferos atkūrime. Šalta ir niūri vienuolyno aplinka, kurioje vystosi įvairios peripetijos gali tenkinti nepatyrusio skaitytojo poreikius. Tačiau tie, kurie daugiau skaito panašią literatūrą, kaip tik pasiges daugiau to laikmečio buities, kultūros detalių, kurios praturtina bet kurį istorinio pobūdžio romaną. Antras svarbus dalykas kūrinyje yra pagrindinė mįslė, kurios sprendimas paaiškėja tik pačioje pabaigoje. Viena vertus, tai tik disponavimas tam tikrais faktais, nes mįslės sprendimas priklauso nuo specifinio atvaizdo – tad skaitytojas neturi jokio šanso paspėlioti apie atsakymą. Tai reiškia, kad bandoma sužaisti intelektualumo korta, o skaitytoją palikti, tarsi už stiklinio gaubto – žiūrėti galima, bet šiukštu neprisiliesk. Visa kita galima apibūdinti kaip vidutinybę – personažai išties šabloniški ir daugelis iš jų atlieka tik statistų vaidmenį. Pagrindiniai personažai: Tėvas Leirė nėra nei įspūdingo intelekto ar nuovokos inkvizitorius, tad visus jo veiksmus galima palaikyti tik sėkme. Da Vinci paveikslas tėra idealistinis atspindys viso to, kas apie jį yra žinoma – bet bent jau jis buvo įdomus savo mąstysena ir ekscentriškumu, ko nepasakysi apie kitus.

Galiausiai nebėra ko ir pridurti. Tik štai beskaitant, kažkurioje vietoje man priminė visiškai kitą kūrinį – Umberto Eco „Rožės Vardas“. Matyt, kad panaši vienuolyno atmosfera ir tai vienintelis dalykas, ką galima sulyginti su šiuo nuostabiu romanu. Kas nėra skaitęs, patartina pasidomėti, nes siužetas ir veiksmas prikaustys nuo pat pradžios, o paslapties atskleidimas tikrai sukels aibę jausmų, nes pagrindinio visų įvykių kaltininko atskleidimas bus netikėtas ir genialiai užslėptas. Štai tokių kūrinių nauda yra aiškiai pamatuojama ir suteikia pagrindinį knygų paskirtį – skaitymo malonumą.