Jau ketvirtasis „nowJapan“ renginys Lietuvoje, tiesa? Sakei, kad tai vienintelis tokio pabūdžio festivalis mūsų šalyje, tačiau, jei gerai pamenu, panašių renginių jau buvo Kaune,tik ne tokių didelių. Kuo šis skiriasi nuo kitų ir ar ruošies jį padaryti tradiciniu?

Iš tiesų renginys jau penktasis, tiesiog pirmasis buvo mūsų kolegos asmeninė iniciatyva ir skirtas draugams bei bendraminčiams, o tolesni renginiai buvo atviri visuomenei. Per dvejus su puse metų išaugome į didžiausią Japonijos kultūros festivalį Baltijos šalyse. Nuo kitų renginys skiriasi savo koncepcija – lankytojams siūlome susipažinti tiek su šiuolaikine, tiek su tradicine kultūromis. Festivalis „nowJapan“ yra puiki proga susiburti tiek šio šalies naujokams,tiek kultūros gurmanams. Tad lankytojai, atėję vieno, randa ir kitą bei lieka maloniai nustebinti. Festivalis jau yra tradicinis Japonijos mylėtojų bendruomenėje, vienas tikslų, kurį su kolegomis esame užsibrėžę, ir yra padaryti festivalį tradicine miesto švente.

Renginys milžiniškas, ar nekyla organizacinių sunkumų su tiek daug veiklos?

Organizacinių rūpesčių netrūksta. Nors dabar lengviau nei prieš metus: anksčiau festivalis vykdavo kas pusmetį – žiemos ir vasaros pabaigoje. Nespėję pailsėti po vieno pabaigos, šokdavome prie kito. Tai vargino tiek mus, tiek ištikimiausius dalyvius, tad buvo priimtas sprendimas festivalį daryti metiniu renginiu. Visgi ir pasyviuoju metų laiku vietoje nenustygstam – štai pavasarį surengėm japonų atlikėjų „Gothika“ koncertą bei padėjome atidaryti „Fluxus“ ministeriją Vilniuje. Taip pat dėl didėjančio festivalio masto jaučiame atsakomybę prieš lankytojus bei renginio partnerius: visapusiškai keliame kokybės kartelę, tad organizaciniai procesai reikalauja vis daugiau atidumo, kruopštumo ir planavimo. Spontaniškumą paliekame dalyvių pasirodymams.

Nuo ko visa tai prasidėjo? Nuo per didelio užsidegimo Japonijos kultūra ar tiesiog anime užvaldė?

Pirmąjį Lietuvoje Cosplay (costume play – kostiuminis pasirodymas) dar 2008-ųjų gegužės 24-ą (tai oficialusis Cosplay gimtadienis Lietuvoje) rengė Anime bendruomenės aktyvistas. Apsilankėmė ten ir mes bei pasiūlėmė organizuoti kitą renginį kartu. Taip ir prasidėjo… Mano domėjimasis Japonijos kultūra prasidėjo nuo Anime, čia tikrai nenustebinsiu, vėliau tai peraugo į visapusišką domėjimąsi Japonija, o po to ir visai apsirgau (juokiasi). Kolega Olegas Lyčaginas taip pat nuo seno domisi tiek anime, tiek Japonijos kultūra. Ketveri metai Studentų atstovybėje, savanoriška veikla bei darbas su jaunimu davė stiprų žinių ir įgūdžių pagrindą, tad organizuoti festivalį pradėjome jau turėdami solidžios organizacinės patirties.

Tokio renginio organizavimas turbūt sukelia daug rūpesčių, tad kas atperka visą vargą? O gal turi išsikėlęs tikslą?

Renginio pagalba labai sustiprėjo Japonų mylėtojų bendruomenė Lietuvoje, daug kam tai tapo neatsiejamas metų įvykis, tad tikrai džiaugiamės matydami, jog renginys ne tik lankytinas, bet reikalingas bendruomenei palaikyti. Festivalį globoja Japonijos ambasada: jie mumis pasitiki bei patys entuziastingai dalyvauja – turint omeny kultūrinius skirtumus, mums kaip organizatoriams tai didžiulis pasiekimas. Pakeliui sutinkame daug nuostabių žmonių, vertinančių festivalio idėją bei padedančių jį tobulinti – tai įkvėpia. Prisipažinsiu, būna ir sunkių akimirkų, kai prisiurbęs kavos paryčiais kurpi renginio planą, braižai, detalizuoji, skaičiuoji laiką, organizatorių pozicijas, vis ieškai spragų. Tačiau tai yra kūrybinis procesas, o suvokimas, jog festivalis – tai Tavo ir kolegų brainchild‘as – neleidžia sustoti.

Daugeliui Japonija asocijuojasi vien su filmukais, kuriuose klykaujama neaiškiais balsais. Tačiau kaip kultūra? Ar dažnai bendrauji su japonais? Kokius kultūrinius skirtumus išskirtum?

Taip, tiesa, ši asocijacija gaji kaip piktžolė. Skleisti teisingą suvokimą apie Japonijos kultūrą ir Anime yra vienas mūsų festivalio tikslų. Nuo seno klaidingai manoma, jog animacijos forma įkalina žanrus ir skirta tik jaunesnei auditorijai. Žaviuosi Anime – tai puikus įrodymas, jog animacija gali puikiai atspindėti bet kokią idėją bei vizualiai išpildyti net įmantriausią sumanymą. Patys japonai Anime ir Manga nelaiko ryškiausiais kultūros aspektais. Japonai labai vertina savo istoriją ir kultūrinį paveldą, pagarbos ir dėmesio rodymas svečiui ar draugui yra aukštame lygmenyje. Tvarkingumas ir taisyklių laikymasis atsispindi kasdienybėje ir darbe. Su japonais bendraujame laisvalaikiu ir darbo reikalais, pasikalbam apie kultūrinius skirtumus. Neseniai lankiausi Japonijoje, pamačiau jų gyvenimo ritmą, kasdienybę. Panašumų tarp lietuvių ir japonų, yra daugiau nei skirtumų. Štai ko tikrai patarčiau pasimokyti iš japonų tai mėgavimosi procesu, ne tik rezultatu.

Tokie renginiai ne tik pramoga, tai ir kultūriniai mainai, tiesa? Ko pats išmokai? Jei galėtum pasirinkti vieną japonų tautinį bruožą, kokį įskiepytum lietuviams? O kokį lietuvių bruožą japonams?

Net daugiau nei manai, tai ir kultūrų sintezė. Festivalyje vyksta vaidinimo, muzikinio klipo kūrimo, Manga ir greitojo piešimo konkursai, kur stipriai juntamas abiejų kultūrų susijungimas. Ateityje plėsime šį reiškinį. Japonams pavydžiu, rodos, įgimto atidumo smulkmenoms, atsidavimo vienai veiklai. O japonai iš lietuvių galėtų pasisemti vadybos ir kritinio mąstymo. Kita vertus, po tokių apsikeitimų nė vienas nebebūtume savimi, tad svarbiausia suvokti, kad skirtumai yra bei žinoti, kodėl jie yra. Čia ir praverčia visapusis domėjimasis šalimi. Pavyzdžiui, stereotipas, jog japonai yra labai darbštūs – teisingas dalinai. Darbštūs japonai yra ten, kur vyrauja japonų organizacinė kultūra. O tokiai kultūrai padėjo gimti labai trapi Japonijos pokario padėtis, kai šalis turėjo mokėti milžiniškas reparacijas karo laimėtojams; tuomet žmonės dirbo labai daug. Ir to laiko vaikai, patyrę skurdą, sunkumus ir nepriteklių bei užauginti sunkaus darbo, dabar valdo šalį ir verslus, ko pasekoje atsiranda ir reikli darbo kultūra.

Kreipiuosi į Tave vieną, tačiau ir taip aišku, kad dirba visa komanda. Keliese plušat prie projekto? Ar per kelis metus nuo pirmojo renginio komanda labai pasikeitė?

Už festivalio slepiasi apie penkiasdešimt žmonių: sričių kuratoriai, dizaino studija, dizaineriai, siaurų sričių specialistai, juristai, savanoriai. Pati Japonijos mylėtojų bendruomenė irgi stipriai prisideda formuodami festivalį – su jais bendraujame betarpiškai, klausiame ir klausome. Per kelerius metus komanda daugiausia augo, tai sveikos organizacijos ženklas. Frontą laikome dviese – aš ir Olegas. Mūsų svajone kada nors festivalyje atsisėsti į dalyvio kėdes.

Kaip į visą šį festivalį reaguoja žmonės, neprijaučiantys japonų kultūrai? Juk ne visi teigiamai?

Mažai besidomintys asocijuoja festivalį su „filmukais“. Tačiau plačiau supažindinus su festivalio programa, susidomėjimas atsiranda. Ne visiems patinka Cosplay, todėl renginio dalyviams jo neperšame ir stengiamės sudominti tradicinės kultūros mėgėjus bei kultūros gurmanus.

Tad gal turi kokių būdų, kurie privilioja naujokus? Reklama, žaidimais, kuo dar?

Apskritai, lietuviams Japonija patinka – egzotiška, tvarkinga, unikali. Naujiems lankytojams festivalis kelia smalsumą. Renginio programą formuojame ir reklamą skleidžiami atsižvelgdami į tikslinę auditoriją bei jos poreikius – jaunimas, miestiečiai, šeimos. Nuo čia prasideda kūrybos laisvė.

Turbūt visiems, net ir neprijaučiantiems, japonų šalis, kalba atrodo labai egzotiškai. Galmokiniesi jų kalbos?

Kalbėti išmokti nėra taip sudėtinga. Susišnekėti jau gali po pusmečio, pasakoti kaip pasigaminti cepelinus – po dvejų metų. Sunkiau su rašyba. Japonų kalbos nesimokau – laisvalaikis prabangiausia prekė.

Nuo pirmųjų bandymų, renginys gerokai išaugo. Jau treti metai, tad ir patirtis sukaupta skamba rimtai. Ką per tą laiką pasiekei? Apdovanojimai, pripažinimas? Gal priartėjimas prie širdžiai mielos šalies – Japonijos?
Augu profesine prasme, plečiu akiratį, įgūdžius, žinias. Iš japonų darbo etikos yra ko pasimokyti. Viską stengiuosi užsirašinėti, konspektuoti, tvarkingai pateikti, optimizuoti darbo procesus ir sistematizuoti pakankamai chaotišką ir kartais iš rankų slystantį organizacinį darbą – tai turi ir japonai, tačiau jiems tai kažkaip natūraliau išeina.

Mano pažįstamų tarpe, gal gi daugiau merginų, yra nemažai besidominčių šia Tolimųjų Rytų kultūra. Daugelis net ir užmezga kažkokį ryšį su jais. Gal pats pažįti japonų paauglių? Kokia jų kasdienybė?

Jaunimas yra pakankamai socialus, dažniausiai po mokyklos ar universiteto jie su draugais leidžia laiką mieste. Valgymo ir dalijimosi maistu kultūra labai graži – visi užsisako įvairių patiekalų nedidelėse lėkštutėse, dažnai užimančiose didžiąją stalo dalį, tuomet draugai valgo viską, kas yra ant stalo, o sąskaitą dalijasi po lygiai. Fenomenalus dalykas yra karaoke – ir pats tuo labai užsikrėčiau. Karaoke klubuose yra 10-20 karaoke kambarių, kur patogiai gali įsitaisyti iki 10 žmonių, tuomet per specialų kompiuterį renkiesi dainą ir dainuoji, viskas automatizuota ir patogu. Neįtikėtinai populiarūs yra žaidimų aparatų salonai, dar vadinami „Pachinko“, kur renkasi tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Dažniausiai salonuose tvyro didžiulis triukšmas, kas daugumai svečių kelia nuostabą.

Ar planuoji mesti šį užsiėmimą? Kartais girdimos prieštaringos nuomonės, kurios skelbia, kad visa ši kultūra „vaikiška“, o filmukus tikram vyrui gėda žiūrėt.

Su kolega turime ambicijų auginti festivalį. Ateityje galbūt jis kiek keis savo formą – tai labiausiai priklauso nuo dalyvių. „Vaikiškumo“ stereotipą ir stengiamės taisyti. Matyt, kol bus klaidingai suvokiančių japonų kultūrą, turėsime ką veikti.

Naujos idėjos visada geros, tad tikiuosi, kad pats Tu negreit mesi šį užsiėmimą. O jei ir nuspręsi užkišt šį užsiėmimą kur nors giliai, tai bent jau paliksi gerų įpėdinių, kurie tęs ir plėtos Japonų kultūrą mūsų šalyje. Ačiū už pokalbį ir sugaištą laiką!

Ačiū už įdomius klausimus. Pasimatysim festivalyje.