Kuda jiedem? Būtent tokiais žodžiais mūsų pirmuosius žingsnius kaimyninėje Latvijoje palydėjo jų pasienietis. Apžvelgęs mus niūriu veidu ir aiškiai pamatęs nekaltus ir išblyškusius veidelius nejučia atsileido. Ilgai virškinę jo klausimą, galiausiai nusprendėm vykstantys į Rygą. Juk ten gyvena beveik pusė visų Latvijos gyventojų, todėl nenuostabiausia, kad norint susipažinti su visos šalies žaidimų rinka, mums tereikėjo aplankyti vos vieną miestą.



Prasibrovę pro milžiniškus taisomus kelio ruožus ir šiaip ne taip nusigavę iki pirmųjų Rygos priemiesčių gavome proga įsitikinti, kad ir šis miestas turi transporto kamščių problemų. Įkliuvę į piką ir keliasdešimt minučių nė nesujudėję, pradėjome žaisti linksmą žaidimą, kuris vadinasi – rask kuo įdomesnį latvišką užrašą. Manau be vienas buvęs Latvijoje supras, kad ne toks jau sunkus šis darbas ir yra. Mums, lietuviams, daugelis latviškų žodžių skamba išties juokingai. Bet laikas šiuos postringavimus padėti į šalį, kadangi mūsų pagrindinis tikslas kaimyninėje šalyje – pažvelgti į jos žaidimų rinką.

Jai bent truputi sekate žaidimų naujienas, domitės kokiose šalyse sukurti žaidimai ir kas juos sukūrė ar bandote dalyvauti įvairiuose renginiuose, tai daugelio mūsų kaimynų vardai yra mažiau ar daugiau žinomi. Tiek Lenkija, tiek Rusija jau gali pasigirti turinčios šiokį tokį pagrindą žaidimų rinkoje. Bet Latvija buvo negirdėta. Mums jau senai galvoje buvo mintys, kad visgi negali pas juos nieko nevykti. Turi būti bent jau kažkas. Taigi, kaip Šerlokas Holmsas prieš pusantro šimtmečio tyrė bylas, taip ir mes kupini detektyvinio pašaukimo atkeliavome į Rygą.



Pirmasis mūsų susitikimas įvyko pačiame Rygos senamiestyje, kur jau mūsų laukė tinklalapio www.Gamez.lv (latviškas Games.lt atitikmuo) šeimininkas Reinis Ozols. Pirmas ir labai tiesmukiškas klausimas buvo: „kaip sekasi Latvijos žaidimų rinkai?“. „Mes irgi žaidžiam“, – juokdamasis atsakė Reinis, – „o jeigu rimtai, tai jūs, lietuviai, esate gerokai daugiau pasistūmėja šioje srityje negu mes“. Tokius jo žodžius kuo puikiausiais patvirtina tas faktas, jog pas juos yra tik viena kompanija, kuri savo veikla labiau ar mažiau sieja su žaidimų kūrimu, tačiau realiai pati jų nekuria. Tai C.T.X.m. kurios šiuo darbų kraityje yra keli žaidimai pritaikyti Xbox ir Xbox 360 konsolėms. Galbūt ateityje ji bandys kurti ir savus žaidimus, tačiau šiuo metu tokių kompanijų nėra.

Na, o jeigu jau jie neturi nė vieno savo žaidimo (na iš dalies ir mes jų turim ne per daugiausia), tai bent jau turbūt įdomu ką tuomet žaidžia. Nenustebsite išgirdę tuos pačius žaidimus, kurių pavadinime egzistuoja žodžiai „GTA“ ir „Need For Speed“. „Manau atsakymas ir taip aiškus“, – sakė Reinis, po mūsų klausimo apie mėgstamiausius žaidimus. „Latviai kaip ir visi pasaulio žmonės – mėgsta popsą ir nieko čia nepadarysi. Ir lygtai jūs lietuviai šių žaidimų nežaidžiate“, – pats klausinėti pradėjo Reinis. „Na, žaidžia“, – kaltai atsakiau aš. „Tačiau tarp populiariausiųjų visados būna krepšinis, „Warcrafto“ pasaulis (kalbu ir apie visus MMORPG žanro atstovus, ypatingai tuos, kur pusę Lietuvos kala nemokamai) ir bent vienas mafijinis žaidimas“.

„Pas jus žaidžia „WoW“. Pas mus jis tikrai nėra populiarus, žinoma kalbu apie žaidimą global‘e, piratiniai serveriai čia ne rodiklis“, – nusistebėjęs mintis dėstė Reinis. Iš tikrųjų turbūt dėl pačių platintojų kaltės, o gal dėl ir Latvijos žmonių vangumo, „World of Warcraft“ joje tikrai nesulaukia kokios nors didesnės sėkmės. Tuo tarpu, kaip jau turbūt žinote, Lietuvoje ši situacija visai kitokia. Nuo pat jo pasirodymo pradžios praėjusių metų vasario 11 dieną, kuomet per kelias dienas buvo išpirktos visos žaidimo pakuotės, o kai kurios parduotuvės net neturėjo ką dėti į prekystalius, nes viskas buvo užsakyta iš anksto, paklausa neblėsta nė kiek. Pavyzdžiui, pagal naujausius duomenis balandžio mėnesį „World of Warcraft“ tapo perkamiausiu žaidimu Lietuvoje. Tokių mėnesių buvo labai daug per daugiau nei metus, todėl dabar tai yra vienas populiariausių žaidimų Lietuvoje.



Džiugu, kad šioje srityje galime pasigirti tokiais dideliais laimėjimais, bet mūsų pokalbio metu besidalijant mintimis apie abiejų šalių rinkas, kažkaip nuskambėjo konsolių klausimas. „Hmm Latvijoje apie tai žino visi, tačiau nė vienas nelaiko noro jų įsigyti ar bent pabandyti. Keista, nes juk tai geriausias sprendimas norintiems žaisti. Tuo tarpu PC naudojant tik darbui, jo atnaujinti nereikės gerus dešimtmečius“, – mintis dėstė Reinis. Turiu prisipažinti, su jomis galima pilnai sutikti. Daugybės konsolių privalumų nesugebančių pamatyti žmonių ir nenorėjimo PC palikti tiesioginiai jo funkcijai – darbui, tikrai daug. Bet mes tikime, jog viskas keisis su laiku. Jau vien tai, kad galime pasigirti turintys konsolių klubą ir kuris nėra nustumtas visiškai į galą, jau reiškia šį bei tą.



Dar viena liesta tema buvo pačių žaidėjų įpročiai ir originalių pirkimų skaičiai. Lietuvoje mes turime neišauklėtus (gerai, jau gerai, mandagūs mes, tik kartais mėgstame elgtis savaip) žaidėjus ir lėtai, bet vis dėl to augantį originalių žaidimų pirkimų skaičių, kuris geriausiai parodo kiek yra pažengusi šalies žaidimų rinka. Taigi, nuo to kaip mes sugebėsime ugdyti save ir tapti sąžiningais ir pilietiškais žaidėjais, nupirkti originalios žaidimų produkcijos, sukurti produktų, kuriuos pirktų, bei jais džiaugtųsi visas pasaulis, priklausys tik nuo mūsų pačių pastangų. Nepamirškite, jog kuo didesnė bus žaidimų rinkos apyvarta tuo daugiau įvairiausių renginių, akcijų ir galiausiai tų pačių nuolaidų galėsime gauti.

Na, o palietę save, galime žvelgti ir į kaimynus, kur situacija daug prastesnė nei pas mus. Ten beveik visą originalią žaidimų produkciją sudaro atvežtinė iš Rytų, kas bent jau mane Lietuvoje labai erzina. Dar suprasčiau ir pripažinčiau pačių rusų produktus, bet verstine ir nupiginta produkcija užpildyta rinka jau kartais ima įkyrėti. Pačių pakuočių neįdomimas ir pilkumas labai atbaido pirkėją, o ir šią produkciją dažniausiai perka puikiai žaidimą pažįstantys asmenys. Tai va, tokios pačios pakuotės su gražiais Rusijos leidėjų ženklais „1C“, „Russbit-M“ ir panašiais mirga kaimynų sostinėje. Bet jai pas mus didesnėje elektronikos prekių parduotuvėje galime rasti šiokį tokį originalių žaidimų iš Vakarų pasirinkimą, tai pas latvius jis toks „skystas“, kad norint išleisti pinigus už žaidimą tikriausiai tektų jį užsisakinėti iš užsienio.

Neabejoju, kad kai kam galbūt juokingai atrodo toks tiesioginis šių dviejų šalių lyginimas, tačiau situacija Lietuvoje, kai geriau žinome kas dedasi už daugybės jūrų, bet savo kaimynų net Nepriklausomybės dienos tiksliai pasakytų turbūt negalėtume, o ką jau bekalbėti apie svarbesnius įvykius. Todėl bent jau minimalus dėmesys savo kaimynams yra labai gerai.

Kiek vėliau dar turėjome nuostabų pokalbį su įdomaus konkurso „Indago“ organizatoriais Latvijoje, bei praėjusių metų nugalėtoju. Tačiau tai jau atskira istorija, apie kurią greitai turėtumėte taip pat išgirsti. Kartu su ja jūsų laukia ir nemaža staigmena.