Dvigubą SMS ir WOW Lore konkursą skelbiame baigtu.

Ačiū visiems dalyvavusiems. O dabar eilė nugalėtojams 🙂

Pradėkime nuo pagrindinio prizo laimėtojo – World of Warcraft: The Burning Crusade. Šis žaidimas keliaus ponui tomazui! Sveikiname 🙂

Taip pat ačiū ir visiems atsiuntusiems savo sukurtas WoW istorijas. Išrinkome keturias geriausias istorijas ir jų autorius apdovanosim originaliais WoW:BC marškinėliais.
Marškinėlius gaus šie autoriai: ~Rebel~, Flask, Liuksasas ir Khain.

Pabaigai dvi konkurse dalyvavusios istorijos.

„Šviežias tūkstantmečio obuolys“ pagal Flask.
Skaniausias obuolys yra katik nuo medžio nuskintas obuolys, skaniausias kepsnys iškepamas iš katik nudobto žvėries mėsos. Butent taip man šiandien pasakė nepatenkintas goblinas, iš Booty Bay uosto smuklės. Jo užsakytą mėsa krepšyje prasinešiojau pusdienį. -Keli žiupsniai pipirų, be to mėsa pabuvusi šilmoje suminkštėja, ir iš jos išeis puikus troškinys!

Susijaudinęs bėriau žodžius, turėdamas omenyje tai, jog šis tipelis man gali duoti ir pelningesnio darbo, todėl nenorėjau prieš jį susigadinti reputacijos.
-Aš suprantu, kad save gerbiantis orkas gali vienu kasniu perplėšti šį žlėgtainį, bet pagalvokite apie gnomus..

Argumentavau aš. Jis saviškiu, už mano ilgesniu, pirštu pabaksnojo mėsą ir galiausiai sutiko man už ją duoti atlygį. Net atrodė, kad jam patiko su manimi ginčytis. Davęs naują užsakymą jis sumurmėjo kažka apie verslininko bruožus ir kad man siekti karjeros reiktų pradėti turguje, bet aš palinksėjęs išsmukau lauk.

Toks dienos įvykis sukosi mano galvoje, kai sėdėdamas ant nedidėlio šlaito kramsnojau obuolį. Pats obuolys buvo nevisai šviežias, pirkau jį iš kito goblino, veikiausiai neprastesnio verslininko. Žemiau manęs mėnulis apšvietė šurmuliuojančius bedražygius. Žmogus apie kažką rimtai diskutavo su elfu. Elfas, beje, su tuo paladinu bendravo laisviau nei su manimi. Tiesa sakant, į mane jis žiūrėjo visai atšiauriai, kas paprastai buvo nepriimtina musų tautoje. Švystelėjau graužtuka per petį ir tik paskui pastebėjau, kad galejau pataikyti i dvarfą, kuris vaikštinėjo už manęs. Jis buvo kietakaktis mosuotojas kirviu ir kiekvieną jo žingsnelį palydėdavo metalinių antpečių skimbtelėjimas. Apie ji buvau girdėjęs, kad rankomis, suėmęs už ragu, galėjo parversti suaugusį kalnų ožį. Paprastai dvarfas budavo tylus, bet šiandien jis tylesnis net negu įprasta jam pačiam. Masčiau, gal tai dėl to, jog šįnakt brausimės i senovinį miesta. Kur kadaise gyveno patys Titanai, į Uldamaną. Galbūt jį neramina jausmas, kuris gali užplūsti kovojant su ,nors ir tolimais, bet gentainiais, Tamsiosios geležies klano dvarfais. Taip pat teks gintis nuo dvarfų pirmtakų, ilgai buvusių ikalintų Uldamane – trogų. Bet atmečiau šias mintis tolyn, juk Tamsiosios geležies dvarfai yra Ragnaroso pakalikai, o trogai žiaurūs ir primityvūs padarai. Dvarfai tokios giminystės nepripažysta. Ir netikėtai, kaip lietus Liepsnojančiose stepėse dvarfas sustojo ties manimi ir prabilo:
-Stebėjau kaip akimis tyrinėji kiekvieną šių griūvėsių kampelį. Matau kaip grožiesi didingomis kolonomis ir tikiu, kad nori išvysti Uldamano menes. Tiesa, kad Titanų statyba panaši į jūsiškų, pats mačiau jūsų miestus, tebestovinčiuosius ir garbingus kitų griūvėsius. Nežinau ar kam dabar tai dar rūpi, bet už šių vartų viskas prasidėjo. Pro juos, į žemės paviršių, išėjo pirmieji dvarfai. Kartais budamas Aironfordže vis dar stebiuosi jo didybe. Galingais vartais, kvartalais ir didžiuoju žaizdru. Bet kartu mane liūdina, jog broliai pamažu pradeda užmiršti tėvų statinius ir tai, kas jų miestus darė didingus.

Baigęs kalba jis pasisuko šonu, žemiau stovėję mūsų bendrai buvo spėję susiginčyti ir ispręsti ginčą, bet šio pokalbio negirdėjo. Nustebintas tokio atvirumo iš atšiauraus kalnų nykštuko aš ištiesiau rankas ir dvarfą apgobiau magiška aura, kuri sustiprina kūną ir dvasią, tikėdamasis, kad šitaip jam padėsiu pasirengti tam, kas laukia mūsų viduje. Jis nusispjovė ir nežinia, galbūt pajutęs jog yra vikresnis nei paprastai, nušoko kelis kartus už ji aukštesniu šlaitu žemyn, prieš tai burtelėjęs:
-Prasideda, elfe, pasiruošk ir per daug neužsižiopsok. Tėvų rūmai keri savo galia..

„Tamsu“ pagal Khain
Tamsu…Kūną sukausto didelė baimė, kai galvoje pasigirsta tylųs šnabždesiai : “Pabusk.. as tavęs laukiu..tu man reikalingas.. padėk… pabusk…” Ir staiga mano akys, su dideliu skausmu, prasiveria…

Prieblanda. Po truputi praregejau, aplinkui tamsu, tylu, taip tylu, kad net girdžiu liepsnos spragsejimą aplinkoje. Atsistoju. Sunkiai, bet pakylu. Palipu laiptais aukštyn. Lauke tamsu, naktis niūri, pučia stiprus vėjas, bet jokio šalčio nejaučiu. Burnoje taip sausa, iš jos sklinda didžiulis dvokas. Nukeblinu prie šalimais esančio ežero, įkišu ranką į vandenį ir mane persmelkia toks skausmas, kokio dar nebuvau niekada pajutęs. Staiga galvoje šmesteli vaizdas – durklas krutineje… Prabundu. Vel prie to pačio ežero. Šy kart aukštai danguje šviečia pilnas mėnulis. Atsistoju ir pamatau ežere savo atvaizdą…kaulai, supuvisi kruvina oda, atvipęs žandikaulis… Pabandau nuplauti visą tą šleikštulį su vandeniu, bet vos tik įmerkiu ranką į ji, vėl blyksnis – durklas krutineje, karas, verkianti moteris.. Galiausiai susivokiu, tai aš… Dabar viską prisimenu aiškiai kaip diena: kovojau žiaurioje kovoje su orkais prie galingosios zmoniu sostines silvermoon’o ir mane padurė… Buvau nugabentas į pilies ligoninę, bet jau buvo per vėlu, mirtis jau mane šaukė.. tada ryškus šviesos blyksnis ir.. ir.. tamsa. Širdis nustojo plakti, manes nebeliko šiame pasaulyje. Tada aš pabundu kažkokiame rusy… kapinėse. Ir dabar esu prie ežero. “Tu, esi gyvas numirėlis! Tu, dabar tarnauji man!” – Vėl pasigirsta tas balsas galvoje … Po šių žodžių, pajutau didelį pasitenkinimą, kad esu gyvas! Aš turiu būti dėkingas už tokią dovaną. Bet kam..? Pasižiuriu į vandenį ir supratu, kad jį palietes prisimenu savo praeitį. Praeitą gyvenimą..

Praėjo jau metai, aš sustiprejau. Toliau klaidžioju po pasaulį ir ieškau to balso.. iki šiol saugaus vandens, nes nenoriu prisiminti savo beprasmės, šlykščios praeities..