Iš tikrųjų „Mass Effect 3“ atvejis yra gan juokingas, nes į šio žaidimo pristatymą, net ir uždaroje „EA“ verslo zonoje, rikiavosi ilgiausios eilės. Taip, suprasta buvo teisingai – eilės žurnalistų, kurie ir taip turbūt jau vėluoja į savo susitikimus, dėl kurių susitarė iš anksto, dabar stypso eilėje, susidariusioje „EA“ verslo zonoje tam, kad pamatytų „Mass Effect 3“. Ir čia stovintieji nelaukia šiaip eilėse, o laukia po mažiausiai 30-40 minučių, nes būtent tiek šio žaidimo pristatymas uždaroje zonoje ir užtrunka.

Tikriausiai dėl to, kad prie šio žaidimo prezentacijos rikiavosi masiškos eilės, pačioje patalpoje taip pat sėdėti buvo ankšta kaip kimšte prisikimšusiame lietuviškame troleibuse. Bet nuotraukoje matomas žaidimo prodiuseris kažkaip greitai sugebėjo išsklaidyti visą nepasitenkinimą ir nerūpestingais pokštais, kuriuos suprastų tik žaidėjai, po truputį perėjo prie to, ko visi čia ir susirinko: „Mass Effect 3“ pristatymo. Bet pats žaidimo pristatymas taip pat turėjo atitinkamą įžangą, kurios metu prodiuseris visiems keliais žodžiais nusakė šios visų karštai pamėgtos trilogijos esmę ir išskyrė, anot jo, tris svarbiausius dalykus, iš kurių asmeniškai aš nieko naujo ar verto dėmesio neradau: pavyzdžiui vienas iš dalykų buvo tai, kad „Mass Effect 3“ yra mišinys tarp RPG ir trečiojo asmens šaudyklės; kaip antrą svarbiausią dalyką jis išskyrė įtraukiantį žaidimo procesą ir t.t. Besiklausant jau ėmė atrodyti, kad pasigailėsiu, jog čia atėjau, bet kaip tik tuo metu viskas ir prasidėjo!

Prodiuseris ėmė ir tiesiog taip (tarsi iš pasalų) visiems susirinkusiems pasakė tokį teiginį: „KIEKVIENA šios trilogijos baigtis, kurią jūs ar jūsų draugai žaisdami ankstesnes „Mass Effect“ dalis įsivaizdavo ar apie kurias galvojo – išsipildys!“ Absoliučiai visi, kas buvo patalpoje, maloniai krūptelėjo (ypač tie, kas pakirdo iš snaudulio į kurį juos įvarė monotoniška prodiuserio kalba apie tai, kas yra šis žaidimas pačiomis bendriausiomis prasmėmis). Šiaip ar taip, aš manau, kad be reikalo šio sakinio niekas nebūtų sureikšminęs, o dar tos prieš jį ir po jo sekusios pazuės (suprask, tam, kad žurnalistai spėtų suvirkišnti tai, ką tik ką išgirdo), kurių metu prodiuseris patenkintas tiek savimi, tiek komanda, dirbančia prie „Mass Effect 3“, šypsojosi. Taip, išties tai yra drąsus pasisakymas ir man labai įdomu, kaip kūrėjams pavyks šį pažadą ištęsėti, nes turiu draugų, kurie ankstesnes dalis peržaidė po penkis ir daugiau kartų, o tų peržaidimų metų padarė pačius įvairiausius sprendimus, tad itin smalsu ar jie šias kūrėjų pagyras patvirtins ar paneigs. Taip pat prodiuseris pareiškė tai, kas turbūt ir taip aišku – naujiems žaidėjams trečioji serijos dalis taps puikia proga įsitraukti į veiksmą, nes „Mass Effect 3“ yra pati karinio konflikto pradžia, o perėjus šią dalį, ankstesni trilogijos žaidimai taps puikia šio konflikto priešistore.


O tada pasipylė informacija apie naująjį žaidimą, dėl kurios mes visi nesibaigiančioje eilėje ir grūdomės. Prodiuseris didžiuodamasis pasakė (beje, primenu: šiame žaidime dalykai pagaliau tapo kai niekada asmeniški – nauja karo zona tapo pati Žemės planeta, todel žaidėjai galės labiau įsijausti į jos gynimą), kad „Mass Effect 3“ nėra tas žaidimas, kuriame mums tenks ginti Žemę. Ne, tai žaidimas, kuriame Žemė jau kritusi, joje nebėra ko ginti. Todėl geriausia, ką Šepardas (arba Šepard) dabar gali padaryti, tai skristi į kosmosą ir surinkti tokią armiją, kokios Žemė dar nėra mačiusi ir grįžus atgal į savo gimtąją planetą priversti jos užpuolikus persvarstyti ar tikrai tai, ką jie padarė, buvo protingiausias žingsnis. Taip, dabar kai tik ką pats perskaičiau pastarąjį sakinį tai jaučiu, kad skamba banaliai ir tarsi kokia nuvalkiota klišė, bet turiu pripažinti, jog kol žiūrėjau į vistą tai ekrane, klausiausi šiurpuliukus oda verčiančios bėgioti muzikos ir klausiausi prodiuserio – atrodė labai epiškai. Žodžiu, esminis žaidimo tikslas – suburti į krūvą kaip galima daugiau kuo nors naudingų veikėjų bei jų dėka susibūrusių ištisų kariuomenių. Dar keli žurnalistai norėjo kažko paklausti, bet jiems teko greitai užsičiaupti, nes ekrane pasirodė Šepardas ir Garusas su Liara.

Toliau sekė šiokia tokia žaidimo proceso demonstracija, kurios metu prodiuseris stengėsi pademonstruoti kuo skirtingesnius būdus, kuriais galima prieiti prie susidūrimų su priešininkais. Buvo išskirta daugybė būdų, bet iš to, kaip žaidžiančiajam sekėsi, galėčiau pasakyti, kad padoriai pristatyti pavyko tik kokius tris ar keturis. Vienu metu buvo bandytai pademonstruoti kažką panašaus į sėlinimą, bet visa tai išvirto į Šepardo egzekuciją. Na, bet dėl kurėjų naudojamų nemirtingumo kodų – žaidžiančiojo valdomas veikėjas nemirė, tik ekranas kažkur pusė minutės buvo kraujo raudonumo ir beveik nieko nesimatė. Tačiau visa kita buvo ir atrodė visai neblogai: šiokie tokie slow-mo potepiai, tikslus prisiartinimas ir taikymasis prieš šaudant iš ginklo bei, visus maloniai nustebinusi artimosios kovos galimybė! Taip, visiškai teisingai, dabar Šepardas (ar Šepard) galės pribėgt prie savo priešininko, užsimoti su oranžiniais omni blade ašmenimis (jie ant Šepardo rankos puikuojasi ir „Mass Effect 3“ viršelyje) ir nieko nelaukęs suvaryti juos priešui į paširdžius. Arba ten, kur yra ir pulsuoja bet kokia ateiviška širdis. Atrodo tai įspūdingai ir animacija atlikta su „Mass Effect“ trilogijai būdingu kinematografiniu preciziškumu.


Visi kiek loštelėjo atgal, kai ekrane pasirodė iki šiol žaidime nematyti priešai – sargai (guardians). Jie su savimi vilkosi milžiniškus skydus ir prodiuseris patenkintas pareiškė, kad tokius kaip jie galima įveikti tik komandiniu darbu. Ir tada prasidėjo viskas apie komandinį darbą: priešai žaidime yra gerokai stipresni ir protingesni (kaip to pavyzdį parinko tai, jog jie dabar buriasi į grupes prieš puldami žaidėją), todėl ir žaidėjas turi stipriai atsižvelgti į tai, kad jis – ne Rembo. Nors kita vertus, anot prodiuserio, gali būti ir Rembo, bet tokiu būti šioje dalyje seksis kur kas sunkiau nei ankstesnėse. Taip pat visai įdomiai (tik nežinau kiek to reikia žaidžiant „Mass Effect 3“) pasirodė galimybė modifikuoti savo ginklus. Ginklų pakeitimai esti tiek kosmetiniai, tiek esminiai – keičiantys net pačio žaidimo mechaniką ar eigą.

Žodžiu, kai Šepardo vadovaujama komanda pasiekė moteriškos lyties krogan rasės atstovę, iš dangaus nusileido milžiniškas robotas lyg iš kokios japonų „Gundam“ serijos ir prodiuseris jį pavadino Atlasu (heh, kaip originalu…) ir visi susikibo tarpusavyje. Įspūdingas šis robotas pasirodė tik savo dydžiu, nes jo šarvų bei skydų indikatorius veikėjai greitai ištaškė, o ir jį patį įveikė. Tada ekranas užtemo ir būtent ta tema nieko daugiau neparodė. Bet užtai įjungė pirmasias penkias minutes žaidimo, žadėdami per jas pademonstruoti daugiau emocinę žaidimo pusę. Ir jiems, bent jau žvelgiant iš mano (galbūt kuklios) perspektyvos – labai pavyko. Nenoriu labai daug visko išduoti, bet matytuose vaizduose Šepardas su Andersenu bėga per Žemės pastatų griuvenas bei liekanas ir Šepardas netyčia aptinka ventiliacijos šachtoje besislepiantį berniukštį. Pabandęs jį iš ten ištraukti jis susilaukia tokio atsakymo: „tu negali padėti, kad ir manaisi esąs“. Tuomet kažkas Šepardą pašaukia, jis trumpam nusisuka, o atsisukęs berniuko neberanda. Po to seka gan dramtiškas bėgimas į kuo atviresnę vietą, kur pagaliau priskrenda Normandy laivas (su visais tokioms situacijoms būdingais slow-mo efektais) ir Šepardas sėkmingai įšoka vidun. Tuo tarpu Andersenas lieka Žemėje, motyvuodamas savo auką tuo, kad kažkas turi likti ir ginti tuos, kurie išsigelbėjo. Šepardas įvertinta tokią auką, laivas ima kilti, kamera smagiai šokinėja tai prie vieno, tai prie kito veikėjo ir demonstracija pasibaigia.

Paskutinei naujienos pastraipai pasilikau faktą, kad žaidime skamba itin gražus garso takelis. Visiškai šviežias ir nepanašus į ankstesnes dalis, bet tuo pačiu jis ir kažkuo „Mass Effektiškas“, o tai – puikus pasiekimas. Ką gi, gana marinuoti laiką – žaidimas žada pasirodyti 2012 metų kovo 9-tą dieną, tad laukti lieka dar tikrai nemažai, bet kita vertus, bent jau kol kas, galima matyti, kad kūrėjai juda teisinga linkme.