Žinau, kad games.lt nepasižymi ypač dideliu „Hearts of Iron“ ar „Europa Universalis“ gerbėjų ratu, tad apie tų pačių kūrėjų gaminamą „Crussader Kings II“ papasakosiu kiek glausčiau. Tiesą sakant, ką tik suverčiau atsakomybę ant skaitytojų tik tam, kad nuslėpčiau savo žinių trūkumą. Aš bijau šių žaidimų, jie man sukelia per daug įtampos kai vienas pagrindinių mano siekių žaidžiant – atsipalaiduoti.

Kai išeis „Crussader Kings II“ politinės strategijos žanrui tikrai suteiksiu dar vieną šansą. Nepaisant daugybės panašumų su kitais „Paradox“ žaidimais, šis bus šiek tiek kitoks, o ir tematika man aiškesnė.

Žaidimo veiksmas vyks tamsiaisiais viduramžiais, tačiau tikslaus pradžios laiko pasirinkimas bus atiduotas į žaidėjo rankas. Reikia tikėtis, kad tai bus vienas tų žaidimų kuriame galime sėkmingai sužaisti ir už Lietuvą, nors žaidimą rodęs projekto vadovas Henrikas Fahraeus nebuvo dėl to visiškai tikras. Pagal taisykles, žaidėjai galės rinktis bet kurią krikščionišką valstybę, tad teoriškai žaidimo pradžiai pasirinkę laikotarpį tarp 1251- 1263 metų, turėtume galėti žaisti ir už Lietuvą. Žaidimo pradžiai pasirinkę apie 1380 metus Lietuvą turėtume gauti garantuotai, tačiau žaidimas neleis to padaryti. „Crussader Kings II“ bus galima pradėti žaisti laike tarp 1066 ir 1337 metų, o jis baigsis atėjus 1453-iesiems.

Įdomiausias „Crussader Kings II“ aspektas tas, kad čia laimi ne valstybės, o dinastijos. Tai įneša daugybę įdomių niuansų tiek žaidimo mechanikos, tiek jo keliamų iššūkių prasme. Būdamas dinastijos valdovu žaidėjas turės ne tik vystyti savo valstybę, politinę ir religinę įtaką, bet ir rūpintis dinastijos tąsa. Visų pirma vedybos, vaikus gimdanti žmona ir viltis, kad jai gims berniukai. Vėliau būsimojo palikuonio parinkimas ir visos viduramžiškos peripetijos. Jei valdovas turės brolių, jie nuolat sieks demonstruos savo teises į sostą ir kraujo ryšis užuot tvirtinęs šeimą gali tapti brolžudiško karo įkvėpimu. Nuoseklią dinastijos tąsą turėsim užtikrinti ir tuo atveju, jei mirštant valdovui, valdžią norėsime perduoti jo sūnums ar gyvais likusiems broliams, nes anksčiau ar vėliau bet kuri jų gali pretenduoti į sostą. Sėkmingai ar nesėkmingai nutekintos dukros ar jų vyrai taip pat gali turėti savų ketinimų, nes jų palikuonys taip pat turės teisę reikšti pretenzijas. Tiesa šiuo atveju kūrėjai perspėja, kad į trečias šalis numigravęs kraujas, realų santykį su dinastija turės tik kalbant apie konkrečiai tą pačią kartą.

Be abejo žaidime bus visi šių problemų sprendimui reikalingi įrankiai. Žaidėjai turės galimybę atsikratyti turimos žmonos tam gavę popiežiaus palaiminimą, ar be jo. Samdomi žudikai bus pasiryžę išspręsti problemas su broliais ar akivaizdžiai į karalius netinkančiais sūnumis. Perspėjama, kad įkliuvus sukant nešvarius darbelius gali laukti bausmė. Visų pirma tai prestižo praradimas, tačiau problema gali išsirutulioti ir iki pilietinio ar tarptautinio karo.

Prestižas žaidime ypač svarbus, nes būtent jis yra konvertuojamas į pergalės taškus. Atėjus 1453 metams žaidimą laimės ne didžiausia, ne stipriausia ir ne labiausiai dievą įtikėjusi dinastija. Laimės dinastija turinti daugiausiai prestižo. Matematika paprasta – mirus sava mirtim ar tragiškai žuvus dinastijos nariui, visas jo asmeninis prestižas konvertuojamas į bendrus dinastijos prestižo taškus. Šioje vietoje svarbu bus viskas, mat prestižo taškai bus duodami ar atimami kone už kiekvieną piršto krustelėjimą, o žaidėjas privalės galvoti kaip padaryti taip, kad gaunamas prestižas būdu didesnis nei prarandamas.

Pradedant mūšiais, baigiant vedybomis – žaidėjo veiksmai matuojami prestižo taškais. Gerai nutekinta dukra duos tėvui prestižo taškų, žemesnio socialinio statuso mergelę vedęs princas, juos praras. Laimėti mūšiai ir užgrobtos provincijos pelnys prestižą, bet tingėjimas vykdant popiežiaus misijas vidurio rytuose atims. Visas žaidimas paremtas nuolatinėmis balanso paieškomis tarp asmeninių, valstybinių ir tarptautinių santykių.

Kadangi prestižo siekimas jau dabar gali pasirodyti kaip pakankamai rimta užduotis, kiti žaidimo elementai nebus tokie įtempti. Tarkim nebereiks rūpintis armija. Feodalinėje santvarkoje, vasalai užuot mokėję mokęsčius savo valdovui, siųsdavo jam reikalingas ginkluotąsias pajėgas. Tokui principu armija bus renkama ir žaidime. Atėjus norui pabaksnoti nekrikštus žemaičius tereiks sušaukti armiją ir ji kaip man puls rikiuotis vasalų valdomose žemėse. Tiesa yra viena plonybė. Santykius su vasalais apibrėš ne tik asmeninis valdovo prestižas, politinės, religinės pažiūros, bet ir diplomatiniai gabumai. Visi be išimties vasalai tarnauja savo valdovui, bet neprivalo jo mėgti. Atitinkamai jie privalo siųsti karių į karus, bet niekur įstatyme nenurodyta kiek. Vadinasi atėjus karo metui, kiekvienas vasalas atsiųs karių, bet tik tiek, kiek jis manys esant verta. Ištikimi ir patenkinti savo valdovu tarnai negailės karių, o štai siekiantys permainų pašlemėkai gali atsiųsti tik būrį šakėmis ginkluotų valstiečių, susuktas į baltas, juodais kryžiais nupeckiotas paklodes.

Be abejo žaidime nebus jokios grafiškos mūšių išraiškos ir kautynės vyks už kadro, pasitelkiant visagalę matematiką ir jos priešininką – sėkmės faktorių. Žaidėjo rolė šioje vietoje paprasta. Parinkti žemę kuri puolama, nukreipti jon savo armijas, įvertinti priešininkų pajėgas ir savo turimus karius išskirstyti į centrą ir sparnus. Kautynių baigtis dažniausiai priklausys nuo to, kaip apdairiai atliksime paskutinę funkciją.

Henrikas Fahraeus taip pat žadėjo gausybę įrankių diplomatijai ir tarpvalstybiniams santykiams, bet apie juos paklausyti nespėjom. Buvo išeikvoję susitikimui skirtą pusvalandį, tad spėjom tik sužinoti, kad draugystė su popiežium atsipirks. Palanki popiežiaus nuomonė apie mus, leis rašyti peticijas su prašymu atskirti erzinantį kaimyną nuo bažnyčios, o vėliau dar ir suorganizuoti kryžiaus žygį į naujai atsiradusių nekrikštų žemes. Nespėjau išsiaiškinti ar kaimynas galės tokį pokštą ikšrėsti man, bet tikiuosi, kad galės. Bent jau žaidžiant masyvią 32 žaidėjų kampaniją tinkle.

Ir paskutinis dalykas privertęs mane norėti šio žaidimo – vartotojo sąsaja. Dabar ji atrodo aiškesnė, paprastesnė ir greičiau suvirškinama. Kūrėjai pagamino tikrai dailų žaidimo pasaulio žemėlapį, kuris visiškai neapkraunamas jokia nereikalinga informacija. Tiesą sakant viską ką reikia sužinoti apie valstybę ir jos santykį su kitomis šalimis, kūrėjai išmėtė per penkis sluoksnius. Pasaulį bus galima analizuoti įjungus vieną iš jų ir akimirksniu gauti bazinę informaciją apie religinę, karinę, diplomatinę ir t.t. situaciją. Lysti į begalinius tekstinius meniu reikės tik tada, kai planuosime konkrečius veiksmus ir norėsime konkrečios informacijos.

Tokią mano pastabą linksėjimu sutiko ir Henrikas, pridurdamas, kad jie tikrai didžiuojasi naujais žemėlapiai ir net sukūrė valstybių sienas, kurios nubrėžto naudojant tų valstybių herbų spalvas. Aš kilstelėjau antakį nesuprasdamas kam to reikia, Henrikas tai pastebėjo ir pridūrė „Na juk tai simboliška ir gražu. Tikimės, kad dėl to žaidėjai pradės daugiau naudotis žemėlapiais, o ne tekstiniais meniu“. Tiesą sakant šioje vietoje aš pasimečiau ir kažką numykiau sau po nosim, o mintyse pagalvojau…

Nerdai.