Call of Duty: Black Ops žaidimas pramogų zonoje turėjo milžinišką ir labai jau masinantį stendą. Prie jo (ypač tomis dienomis, kai būdavo įleidžiami visi) nuolatos būriavosi eilės žmonių. Kartą atsistojau pastovėti ir aš…

…ir kai galiausiai eilė pradėjo judėti, ironiškai pamaniau, kad man priėjus prie apsauginio ties manim viską ir sustabdys. Taip ir buvo! Prieinu prie juodųjų užuolaidų ir uolos dydžio ambalas man praneša: „ok, it`s enough“. O aš jau maniau, kad taip būna tik filmuose… Bet tada pro tas masinančias juodas užuolaidas kyštelėjo kažkieno galva ir tas kažkas tik jam ir ambalui suprantama kalba sumurmėjo keletą žodžių. Tuomet ambalas kilstelėjo abu antakius vienu metu ir vėl kreipėsi į mane: „ok, go on“. Tuo metu kai įeidinėjau į patalpą, kurioje jau buvo susiformavusi žmonių knibždėlynė aš iš tolo akimis rinkdamasis savo būsimą vietą pagalvojau: „cha, in yer face, movies!”

Na, bet sėdint pačioje prezentacijoje, kuri buvo sudaryta vien tik iš parodomosios medžiagos, mano galvoje sukosi įvairios mintys. Kadangi žmonės žaisti toje salėje nebuvo leista, teko sėdėti ir žiūrėti. Trūko visas šitas malonumas, tiesą sakant, pakankamai ilgai ir užsukti, manau, visai apsimokėjo. Ar tą patį galėtų pasakyti ir visi tie žmonės, kurie eilėje stovėjo porą valandų? Nemanau. Kitomis dienomis aš nevalingai norėdavau pribėgti prie jų ir kaip nors nuginti nuo to stendo, visaip mostaguodamas rankomis ir aiškindamas, jog nieko ypatingo jie ten nepamatys. Bet pasėdėti ten buvo visai smagu. Tačiau su ta mintimi, kad tai, ką matai, yra visiškai nieko naujo ar raunančio stogą. Vėl žaidimo grafikos generuojamas video intarpas, kurio metu iš pirmo asmens vienas iš veikėjų eina link savo lėktuvo, pakeliui atiduodamas pagarbą viršesniems. Pasisveikinęs su antruoju pilotu jis sėdasi į pirmąją lakūno kabina (viso šio proceso metu pakankamai detaliai atvaizduojamos įvairios smulkmenos, kas suteikia autentiškumo ir leidžia lengviau pasinerti į kuriamą nuotaiką) ir pradeda kylimą. Kažkodėl ši visa vieta man pasirodė gražiai sukurta, tačiau liūdna scena. Galbūt taip buvo dėl garso takelio, kuris (gal ir pats to nenorėdamas) kūrė dramatišką nuotaiką.

Bet nieko dramatiško neįvyko, lėktuvas pakilo aukštai į dangų ir skriedamas virš atitinkamos teritorijos, stebėjo per specialiai prietaisų skydelyje įmontuotą kompiuterį savo bendražygių progresą. Lakūnas aiškiai matydavo priešo padalinių judėjimą ir tuo pačiu saviškius, todėl galėjo duoti jiems aiškiais komandas, kur pasislėpti, kur ir kada perbėgti ir panašiai. Tačiau kartais, kai apačioje įvykdavo netikėtas susidūrimas su priešu ar koks konfliktas, kamera žaibiškai nukrisdavo žemėn ir žaidėjas gaudavo pašaudyti už kažkurį iš saviškių būrio. Tie susišaudymai tikrai niekuo neypatingi, tiesiog visiems įprasta pirmojo asmens šaudyklė bandanti imituoti gerųjų-blogųjų žaidimą šiuolaikiniame pasaulyje. Bet įveikus priešus, kamera vėl šauna į viršų, į pirmojo lakūno kabina ir viskas stebima per tą specialųjį kompiuterį toliau. Savotiškai įdomu, turiu pripažinti, tačiau vėlgi – nemanau, kad tai yra kažkas, ką būtų verta rodyti tokiame gražiame ir visus masinančiame stende, nes vienintelis jausmas, kuris galų gale aplankys ir, net neabejoju, aplankė potencialius žiūrovus, buvo nusivylimas. Ypač prastovėjus eilėje, kad ir vieną valandą…

Toliau pristatymas nukėlė žiūrovus į snieguotus kalnus (nors ta vieta, virš kurios skrido lėktuvas, jei atmintis manęs neapleidžia, ir buvo padengta sniegu), kuriuose žaidėjo valdomas veikėjas guli su snaiperio šautuvu kažkokioje skylėje, kuri užbarikaduota ilgais nutįsusiais varvekliais. Prieš pat jo nosį žingsniuoja priešų grupelė. Žaidėjas mato jų batus, girdi, ką jie šneka, bet nieko negali padaryti. Įdomus momentas. Guli sau, saulė spigina į akis, varvekliai blizga, o tu negali ir nenori nieko niekam daryti. Bet tiems kareiviams, kurių net dorai apžiūrėti neleido praėjus, veikėjas trūktelį į priekį, o paskui jį ir visi kiti komandos draugai. Visa krūva kareivių pasileidžia kokio tai pastato link, kurį greitai prabėgę prisirišo trosais (?) prie turėklų ir pradėjo leistis apačion. Leidimas atrodė tikrai gražiai, smagu buvo žiūrėti. Ir niekas neišimta, pats sau ir leidiesi tokiu greičiu, kokiu sugebi. Nusileidę ant pirmos platformos, visi veikėjai prisirišo prie dar vienų turėklų… Šita vieta tai man nebepatiko, bet kol buvau bepradedąs piktintis, žaidėjo valdomas veikėjas nustojo leistis, atsigręžė į jį prisivijusį senį, persimetė keliais žodžiai ir atsispyręs nuo sienos po kelių akimirkų dėjo kojomis į po juo buvusį stiklą, už kurio nieko nesupratę priešų kareiviai netrukus krito it bulvių maišai. O toliau – vėl visiškai nieko TOKIO, nes žaidėjas tiesiog vaikščiojo po pastatus ir priestatus ir pyškino visus, ką papuolė. Labai, tiesą sakant, tas antrasis lygis ir epizodas, parodytas pristatyme priminė priešpaskutines filmo „Inception“ scenas, kurios taip pat vyko snieguotose kalnuose. Man netgi galvoje dabar parodoje pamatytas pristatymas ir filmo scenos kažkaip net susitapatino tai būtų sunku ką detaliau atskirti. Na, bet pristatymas, kalbant trumpai, buvo skurdus ir jei tai viskas, kuo šį kartą žaidimo kūrėjai „Treyarch“ mus žada nustebinti – liūdna. Nors paskutinis jų „Call of Duty“ serijos žaidimas „World at War“ man visai praėjo. Bet tai čia todėl, kad aš nesu „Modern Warfare“ fanas ir niekada tokiu nebūsiu. O grįžtant prie temos, tai „Call of Duty: Black Ops“ Europoje visoms platformoms žada pasirodyti lapkričio 9 dieną.

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.