Neslėpsiu. „Lionheart Kings’ Crusade“ demonstracija mane paprasčiausiai pribloškė. „Paradox Interactive“ spaudos konferencijos metu, priėjau prie būtent šio stendo, nes apie žaidimą esu šiek tiek rašęs E3 parodos metu. Maniau pažiūrėsiu ką gero pasiūlys šis „Total War“ serijos klonas. Po 15 minučių supratau, kad pirminė nuostata buvo ypač klaidinga, o po dar dešimties…

Teko pripažinti, kad turiu reikalą su gan unikaliu kūriniu, kuris man tapo vienu iš ryškiausių parodoje matytų žaidimų.

„Lionheart Kings’ Crusade“ nėra „Total War“ klonas. Greičiau jau tai žaidimas apjungiantis geriausias „Total War“ ir „Lord of the Rings: Battle of the Middle Earth“ savybes.

Tai strateginis žaidimas kurio veiksmas padalintas per du žemėlapius, — taktinį ir strateginį. Esmė tame, kad tai ribotų resursų žaidimas. Siužetinė kampanija atkuria trečiąjį kryžiaus žygį. Žaidėjas savo ruožtu pasirenka Ričardo Liūtaširdžio, arba Didžiojo Saladino rolę ir mėgina suvienyti žemes apie Jeruzalę. Žemėlapis gan ribotas, kaip ir misijų kiekis jame, tačiau žaidėjas pats pasirenka savo veiksmų eiliškumą. Kas mane pribloškė, tai galimybių ir kintamųjų kiekis žaidime, o taip pat ir kūrėjų ryžtas perteikti dvi visiškai unikalias kampanijas.

Žaidimą man rodė „NeocoreGames“ atstovė spaudai Orsolya Toth. Po trumpo įvado apie laikotarpį ir ekrane matomą žemėlapį, mes ėmėm rengtis mūšiui. Kaip supratau resursų vadyba žaidime groja visiškai antrinę rolę ir jų valdymas didžiąja dalimi priklauso nuo žaidėjo pasirinkimų. Esmė tame, kad trumpame laikotarpyje užsiimti resursų vadyba išvis neverta, to prireiks nebent žaidėjams pasirinkusiems aukštą sudėtingumo lygį ir įsivėlusiems į varginančią kovą su DI. Visais kitais atvejais, karui skirti resursai bus gaunami tiesiog vykdant misijas, šalutines užduotis ir puoselėjant gerus santykius su sąjungininkais.

Čia būtina paminėti, kad Saracėnų ir Tamplierių kampanijos skirsis iš esmės.

Žaisdami už Tamplierius mes turėsime galingą, plienu kaustytą ir disciplinuotą kariuomenę, popiežiaus palaiminimą, minias tikinčiųjų (savanorių, fanatikų, žudikų), tačiau mūsų armija kaip visuma bus jungtinė. Atitinkamai ir mūsų kampanijos finansavimas bus priklausomas nuo to, kaip mes sutarsime su kiekviena iš 4 kryžiaus žygyje dalyvaujančių frakcijų. Va čia ir prasideda… Frakcijos kišis į absoliučiai visus kampanijos reikalus. Kiekviena jų turės savų minčių kuria linkme turi būti vystomas puolimas taktiniame žemėlapyje, kurie regionai turi būti užimti, kokios misijos privalo būti vykdomos. Galų gale pasirinkę ką veiksime, frakcijų įtakos neatsikratysime. Prieš neriant į realaus laiko mūšio lauką, mes pateksime į pasirengimo fazę, kurios metu smegenis mums plaus skirtingas frakcijas atstovaujantys generolai. Vėlgi…
Jie turės savų minčių dėl pajėgų kurias reiktų naudoti, rikiuočių kurias reikia pritaikyti, paros laiko kada reikia pulti… Taip pat jie turės taktinių pasiūlymų, patarimų dėl sabotažo ir t.t. Žaisdamas už Ričardą, žaidėjas bus pasmerktas nuolat balansuoti tarp norų ir galimybės priimti sau patrauklius sprendimus ir grėsmės susibarti su viena ar kita frakcija. Nuoseklūs ir geri santykiai su kampanijos partneriai lyg ir garantuos stabilų finansavimą, aukštą karių moralę, bet tuo pat metu tai bus ne Tavo žaidimas, o DI diktatas. Daryti ką nori ir nesubjauroti santykių su DI ir bus vienas iš žaidėjo iššūkių.

Bet palaukite, tai dar ne viskas…

Mes persimetėm keliomis frazėmis dėl atakos krypties, pasirinkom regioną ir ėmėm kombinuoti armiją. Tamplierių pusėje jos sudėčiai didžiausią įtaką turi aukso atsargos ir bendras tikėjimo lygmuo. Auksas uždirbamas kariaujant ir galbūt nėra toks labai jau priklausomas nuo 4 frakcijų, bet štai tikėjimas yra vienas iš aspektų, kurį žygio partneriai gali realiai įtakoti.

Orsolya gan greitai suformavo sunkią smogiamąją armiją pagrinde sudaryta iš sunkiai šarvuotų pesčių ir raitų riterių. Pasirinkimas gan teisingas, nes misiją kurią ruošėmės vykdyti buvo skirta išsilaipinimui. Kautynes pradėti turėsim gan mažomis pajėgomis, kurių užduotis užimti ir išlaikyti strateginę poziciją, kol atvyks pastiprinimas. Čia pat noriu pabrėžti, kad tų strateginių pozicijų yra ne viena, tad mūšio metu atsiveria ganėtinai plačios taktinės galimybės. Todėl šarvuoti ir gyvybingi riteriai buvo tikrai gera mintis, o jų paramai Orsolya prigriebė kelis lankininkų būrius ir minią kryžiais ginkluotų fanatikų. Pastarieji atsiųsti popiežiaus ir juos panaudoti gali tik tos misijos metu, kada popiežius juos pasiūlo. Šie kariai nerenka patirties taškų, nėra tobulinami ir apskritai… Jie atstoja patrankų mėsą, kurios geram strategui niekada nebus per daug.

Aš jau tryniau delnus ir mėgavausi nuojauta, kad tuoj išvysiu mūšį… bet ne. Orsolya ėmė baksnoti pele į skirtingus būrius ir pasakoti apie jų įgūdžius. Įgūdžiu kiekis pas kiekvieną dalinį buvo skirtingas, nes pastaruosius galima nupirkti už patirties taškus, katruos mūšio metu kiekvienas būrys renka individualiai. Ilgainiui, kiekvienas žaidėjas turės savo elitinius padalinius, kuriuos pamėgs ir saugos. Būtent tam buvo sukurta ir papildomų kovos vienetų sistema leidžianti į egzistuojantį būrį nusamdyti keletą specialistų. Tamplierių atveju tai gali būti kapitonai, pagerinantys kovinius būrio įgūdžius ir moralę, šventikai sustiprinantys tikėjimą savo jėgomis ir medikai užlopantys mūšio metu atsiveriančias žaizdas. Orsolya nuperka visų po vieną ir jau dabar tikrai laukiu mūšio, bet…

…palaukite, tai dar ne viskas.

Kiekvienas būrys turi savo nuosavą pasiekimų sistemą. Tokią pačią kokią turi tarkim kiekvienas iš mūsų turintis XBL ar Steam profilius. Mūšio metu tam tikri būriai, gali įvykdyti tam tikrus pasiekimus ir gauti apdovanojimus patirties taškais. Puiku, bet ir tai dar ne viskas.

Kiekvienas būrys turi savo nuosavą inventorių. Žaidėjas gali savo nuožiūra keisti ginkluotę, amuniciją ir šarvus. Individualiai kiekvienam valdomam būriui. Mes pirkom šarvus arčiausiai Ričardo besikausiantiems pulkams. Orsolya pabrėžė, kad Ričardas mūšio lauke ypatingai svarbus, nes tai galingas kovinis vienetas net tik galintis ištaškyti milžinišką kiekį nekrikštų, bet ir įkvepiantis šalia esančius karius. Tą galėjau ir nuspėti. Kiek sunkiau buvo nuspėti tai, kad Liūtaširdžio žūtis mūšio lauke yra „Game Over“ be jokių ceremonijų. Ok… Jei viskas taip griežtai pirkime tuos šarvus ir jau eikime mūštis! Bet, palaukite…

Gal derėtų peržiūrėti ir kitų karių inventorių. Ne ne tą kur sudėti ginklai ir strėlės. Ką jei mes nupirktume alyvos lankininkų templėms, galandimui skirtų akmenų kertančią ginkluotę naudojantiems kariams ir mėtų arbatos rezerve stovinčiai armijai? Taip. Žaidime visiškai išvystyta ir pagalbinio inventoriaus sistema, tad minia raitelių, nuolat plempiančių sveikatos eleksyrą čia yra visiškai įmanomas dalykas.

Galų gale mes baigėme rūpintis mūšyje dalyvausiančiais kariais. Tuomet Orsolya man surengė trumpą pažintį turą aplankiusi kiekvienos iš frakcijų atstovus ir pademonstravusi, kad herojai ir generolai turi dar daugiau inventoriaus, dar daugiau savybių ir net gali tąsytis šventas relikvijas, kurios čia irgi ne be reikalo. Aš jau nebeuždavinėjau klausimų, vos spėjau žymėtis pastabas bloknote, kai staiga mes patekom į pasirengimo mūšiui langą.

Čia mane pribloškė pats faktas, kad tas pats mūšis, iš esmės gali būti sužaistas 4 sykius ir kas kartą jis bus kitoks. Kiekviena iš frakcijų turėjo labai konkrečių pasiūlymų dėl to, kaip mes turėtume pradėti išsilaipinimą. Kas siūlė pulti kaktomuša, po Saracėnų kalavijais pakišant bepročius fanatikus su kryžiais. Kas siūlė elgtis itin santūriai ir išsilaipinimo metu tik gintis tol, kol susirinks visos rezervinės pajėgos. Aš čia pridursiu, kad užduotis užimti kontrolinius taškus ir sulaukti rezervo tebuvo dalis mūšio, vėliau mūsų dar laukia kovos įrenginių panaudojimas ir Akros šturmas, nes misija baigsis tik tada, kai centrinėje miesto aikštėje plėvesuos mūsų vėliava. Todėl sprendžiant kokią taktiką naudosi, būtina atsižvelgti ir į tai, ką planuoji veikti baigiamajame misijos etape, numatyti atsarginius kautynių planus tam atvejui, jei vienoje iš pirmų fazių kažkur susimausi.

Orsolya pasirinko žaibiškos atakos planą. Visų pirma išnaudojusi sabotavimo taškus, sunaikino vieną iš žemėlapyje esančių apžvalgos bokštų. Vėliau supratau, kad jei jis būtų stovėjęs mūšio metu, saracėnai jį prifarširuotų lankininkais ir sukurtų tikrai rimtą ugnies poziciją. Toliau Orsolya pasitelkė raitelius žaibiškam puolimui, nugriautas bokštas leido jai gan lengvai manevruoti mūšio lauke, tad ji spėjo kelis sykius persigalvoti dėl to kurias priešo pozicijas atakuos pirmiausiai.

Aš tuo metu ganiau akis ir stebėjau aplinką. Žaidimo grafika gan daili, mūšio laukai erdvūs, o jie tokie ir turi būti turint galvoje tai, kad kiekvienam mūšiui pateikiami rimti užduočių rinkiniai, ir mažiausiai keli taktiniai sprendimai kiekvienos jų vykdymui. Karių modeliai dailūs, tačiau klonų armijos efektas gan stiprus. Nekreipiau į tai dėmesio, juolab, kad ilgainiui šis efektas silpnės. Kai kurie inventoriaus daiktai atsilieps tam, kaip kariai atrodo mūšio lauke, tad galima bus keisti jų išvaizdą nuperkant naujus šarvus ar panašiai. Tokių galimybių jau senai trokštu kitoje, labai mylimoje, strateginėje serijoje.

Vertinant iš grafikos pusės pati mūšio eiga nėra kažkuo labai išskirtinė. Žaidimas atrodo dailiai ir tiek. Įsijausti galima ir manau to per akis. Nutariau grįžti iš klajonių po aplinkas ir pažiūrėti kaip sekasi Orsolya’ai. Ji kaip tik rikiavo atvykus rezervus rengdamasi šturmuoti Akros sienas. Užmetu akį į pelės kursorių ir išsižioju. Klajojantis po laukus pelės kursorius nuolat pateikia taktinę informaciją apie po juo esantį dirvožemį. Aprašai labai trumpi, bet tikslūs (pvz.: Smėlis, klampus, sunkioji kavalerija juda per pus lėčiau). Smaguma. Ne dėl to, kad pelė pasakinėja, bet dėl to kad skirtinga dirva reiškia dar daugiau taktinių galimybių lauke. Sakiau jau, kad jų daug? Tai štai… Jų dar daugiau.

Galų gale kryžiuočiai pajudėjo miesto sienų link ir čia DI pateikė keistą siurprizą žaibiškai atakuodamas kairį sparną. Ataka buvo atremta žaibiškai, bet jos metu spėjau pastebėti, kad kontratakuojamos DI pajėgos žaibiškai persirikiavo, kad pridengtų gan atvirai stovėjusius lankininkus. Heh… Paraštėse padėjau riebų pliusą.

Bet palaukite, tai dar ne viskas…

Tą akimirką, kai aš lyg ir pajutau, kad pradedu susigaudyti kas prie ko, Liūtaširdžiui skirta demonstracijos dalis baigėsi ir į sceną žengė Saladinas.

Hm… Žemėlapis ir vartotojo sąsaja ta pati, žaidimas kitas. Saladinas yra Dievo vietininkas žemėje, todėl jam niekas nevadovauja. Jis turi patarėjų, bet sprendimus priima pats, todėl atitinkamai jo resursai ir papildomos savybės nepriklauso nuo svetimos malonės. Taigi, saracėnų kampanijoje frakcijų nebus, jas pakeis senas geras patobulinimų ir technologijų medis.

Užmetu akį į armiją ir jos statistinius rodiklius, atrodo skystai, paklausiu ar vėliau bus kietesnių karių, užtikrina, kad NE! Saladino armija skysta, tačiau jos daug ir ji kaunasi savo žemėse. Žaidėjas turės pats suprasti kokius tai duoda privalumus ir juos išnaudoti. Vienas iš ryškiausių skirtumų kuriuos man parodė, tai Saladino armijos dydis. Nori ar nenori, bet žaidimas privalo būti subalansuotas, tad aktyvi saracėnų armija nebus ženkliai didesnė nei Tamplierių, tačiau saracėnai galės turėti milžiniškus rezervus. Tai alternatyvios armijos kurių negalėsi naudoti mūšiuose, tačiau ilsėdamosis jos regeneruos gausybę kovinių parametrų. Savo ruožtu tai reiškia, kad žaidėjas visada turės patikimą prieglobstį mėgstamiems, bet pervargusiems, o todėl prastai mūšio lauke atrodantiems daliniams. Kryžiuočiai tokios prabangos neturės ir turės ieškoti kitų būdų savo karių kovinės formos išlaikymui.

Bet palaukite, tai dar ne viskas!

Aš tikrai norėjau pasigilinti į Saracėnų kampaniją, nes Orsolya neslėpė, kad ši bus gerokai sudėtingesnė, o ir šiaip man kažkodėl labai patinka viduramžių arabai ir jų lenkti kardai, bet…
Salėj, kur dar prieš pusvalandį buvo per 30 žmonių mes likom dviese ir tai buvo ženklas, kad demonstraciją metas baigti.

Greitai paklausiau ar žaidime bus galimybė kautis jūroje, sužinojau, kad ne. Paklausiau kiek gali trukti kampanija, sužinojau, kad vienai kampanijai įveikti prireiks daugiau nei 20 valandų gryno gameplay. Kadangi kampanijos dvi mes kalbam apie 40+ valandų trukmę. Atrodytų nedaug kaip strategijai, bet turint galvoje pasirinkimų ir modifikacijų kiekį, reiktų dar išsiaiškinti, ar aprašymų skaitymas yra grynas „gameplay“, ar nelabai.

Įveikę kampaniją dar galėsim išmėginti keletą istorinių mūšių arba susiremti dviem žaidėjams skirtose tinklo režimuose. Apie juos pasikalbėti nespėjau, tik prabėgomis išsiaiškinau, kad jų bus du. Pirmasis vadinsis Domination ir jo esmė taktinių žaidėjo įgūdžiu atskleidimas. Abu žaidėjai mūšį pradės subalansuotomis sąlygomis, tad nugalės tas, kuris mikliau suksis mūšio lauke.

Antrasis tinklo režimas vadinsis „Gynėjas prieš puolėją“ ir mechaniškai šiek tiek primena strateginius stalo žaidimus. Prieš prasidedant mūšiui abu žaidėjai turės nusipirkti ir parengti kariauną. Puolantis žaidėjas turės daugiau aukso, tuo tarpu žaidžiantis gynyboje galės atlikti taktinius pasirengimo mūšiui veiksmus, — iškirsti trukdantį miškelį, suręsti kokią sieną, išsikasti griovį, išsivirti dervos ir t.t.

Vienintelis dalykas kuris man neduoda ramybės yra lygiai tas pats, kuris mane ir sužavėjo. Tai kintamieji. Jų galybė. Pradedant dešimtimis skirtingų kovos vienetų, baigiant šimtais būdų juos tobulinti. Kuo daugiau kintamųjų žaidime, tuo sudėtingesnis jo balansas. Kuo daugiau spragų balanse, tuo didesnę tikimybė, kad pusės viso to ką siūlo žaidimas mums neprireiks, nes rasim kūrėjų paliktų spragų ir išnaudosim jas siekdami lengvų pergalių. Aišku tai detalės kurių neįmanoma įvertinti neišbandžius paties žaidimo, bet kaip ir minėjau, pats kinatmųjų kiekis atrodo milžiniškas. Todėl ir nerimas turi tvirtą pagrindą… Kita vertus „Lionheart Kings’ Crusade“ laukiu ne dėl to, kad išsiaiškinti ar jis subalansuotas. Jei bus subalansuotas bus puiku, parašysiu 10, o jei ne… O jei ne, tai bus puikus, istorinį prieskonį ir įdomią atmosferą turintis žaidimas pramogai. Kodėl gi ne?

Bet palaukite, tai dar ne viskas…

Apie visą tai ką čia pasakojau, buvo sukurtas ir specialus GamesCom video. Jį pažiūrėti galite tiesiog čia:

Games.lt dėkoja kompanijai NVIDIA už paramą ruošiantis kelionei, o taip pat WD ir Hama už paskolintą įrangą.