Spėju, jog apie šias dvi nešiojamas konsoles esate girdėję tikrai labai daug. Diskusijos apie jas nuolat vyksta ne tik Games.lt, bet ir visame pasaulyje. Ir vis dėl to pačio – kad išsiaiškintų kuri gi iš jų geresnė. Būtent šį klausimą dažnai kelią tie, kurie kaip tik ruošiasi vieną iš jų pirkti, bei negali apsispręsti iki galo. Visgi pinigų sumos didelės ir išleisti į balą nė lito nesinori nei vienam.

Anksčiau mes tik galėjome patarti perkantiems iš savo bendrų žinių. Tiesa, „Sony PSP“ į savo rankas gavome jau seniai – kiek daugiau nei prieš metus, t.y., beveik iškart po jos pasirodymo Europos teritorijoje. Bet palyginti ir patiems nuspręsti kuri iš jų geresnė neturėjome progos. Ir štai galiausiai dabar, prieš pat Kalėdas, į savo rankas paėmėme abi nešiojamas konsoles. Ta proga jūsų dėmesiui pateikiame jų palyginimą vienas prieš vieną. Vienoje vietoje apžvelgsime visas geriausias kiekvienos savybes, rasime jų skirtumus ir tai, kas jas vienija.

Išvaizda:

Nešiojama konsolė turi būti ne kokia nors paprasta dėžė, kurią įprastai galima numesti prie savo televizoriaus ir būti ramiam dėl jos. Nešiojama konsolė – tai daiktas kurį jūs nuolatos nešiojate prie savęs ir daugiausia ja naudojatės tikrai ne namie, kur jūsų niekas nemato. Taigi, jai labai svarbus parametras yra pati išvaizda ir žinoma jos gabaritai. Juk žymiai patogiau turėti tokią konsolę, kurią lengvai gali įsimesti į kišenę, kaip mobilųjį telefoną ir dėl jos nesukti galvos. Deja šioje vietoje turiu nuvilti. Abi konsolės kiek per didelės (viena per ilga, o kita per plati), kad jas lengvai būtų galima nešioti kelnių kišenėse. Aišku, jūs visada rasti tokias kelnes (kaip paskutiniuoju metu tapo ypač madinga), kur ne tik tilps nešiojamos konsolės, bet dar ir jų pakrovėjai, bei didelė žaidimų kolekcija. Tačiau aš pats nelabai norėjau keisti savo stiliaus, taigi šią problemą išsprendžiau kuprinės pagalba.



Kitas svarbus aspektas yra pati konsolės išvaizda. Čia neabejotinas lyderis – „PSP“. Taip, „Sony“ gamindama savo konsolę tikrai išvaizdos nelaikė paskutinėje vietoje. Pačioje konsolėje visi reikalingiausi daiktai gražiai išdėstyti aplink didelį ekraną, o veidrodinis paviršius sukuria brangaus daikto įspūdį. Todėl net ir nieko apie šiuos daiktus nenutuokiantis žmogus tikrai pasakys, jog „PSP“ – tai brangus ir geras daiktas. Net jo antroje pusėje esantis didelis „PSP“ logotipas atrodo išties stilingai. Neveltui dauguma Amerikos žvaigždžių rinkosi būtent šią konsolę. Jeigu norite deramai atrodyti – rinkitės tik ją.

Tuo tarpu „Nintendo DS“ visiška jo priešingybė. Jo paviršius, palaikius rankose, palieka daug pigesnio daikto vardą (tiesa sakant taip juk ir yra), o ir pats konsolės dizainas žymių dizainerių prisilietimu net nekvepia. Aiškiai matosi, jog ji buvo konstruota taip, kad atliktu tik vieną pagrindinę savo funkciją – leistų žaisti žaidimus. Gatvėje su „Nintendo DS“ tikriausiai būtumėte palaikytas turgaus prekių mėgėju, arba bent jau tokiu, kuris ten ieško pigesnių elektronikos prekių. Jeigu nebūčiau girdėjęs apie konsolę ir pamatyčiau žmogų gatvėje žaidžiantį su ja, pagalvočiau, jog kiniečiai sukūrė kokį nors naują žaidimų aparatą.

Bet bloga „DS“ išvaizda ne visada yra taip blogai. Visų pirma „PSP“ veidrodinis paviršius labai tepasi. Nesvarbu kaip ją saugosite ar su kokiomis steriliomis rankomis žaisite, jos paviršius vis tiek išsiteps, o laikui bėgant toks ir liks. Todėl apie galimybę „PSP“ palikti be specialaus dėklo jai (ačiū „Sony“, kad bent jau tokį nemokamai įdėjo į konsolės pakuotę) aš net nepagalvodavau. Tuo tarpu „DS“ galite nesibaimindami dėti kur norite (aišku su protu ir nekvailiojant) ir nesijaudinti dėl to. Kitas svarbus aspektas Lietuvoje yra būtent daikto išvaizda. Įsivaizduokite tokią situaciją: sėdi du vyrukai ant suoliuko ir žaidžia. Vienas su „PSP“, o kitas su „DS“. Už jų jau laukia grupelė asmenų pasiruošusių atimti tą brangųjį daiktą. Tie du vaikinai nueina į priešingas puses. Kurį iš jų jie apvoginės? Jeigu jie ne Super Mario gerbėjai ar vyrukai pašėlę dėl „Nintendogs“, tai be abejonės tą su „PSP“.



Išvada: Nepaisant apvogimo prielaidos, „PSP“ šioje vietoje triumfuoja be gailesčio. Vis dėlto kad ir ką besakytų „DS“ gerbėjai, išvaizda šiais laikais dažnai turi lemiamą reikšmę.

Taigi 0:1 „PSP“ naudai.

Funkcijos:

Labai svarbūs parametrai, kurie dažnai lemia patį konsolės pasirinkimą. Ta proga ilgiau negaiškime įžangoms ir pirmą pradėkime narstyti „PSP“ konsolę. O prieš mūsų akis tikras nešiojamas pramogų centras (net nežinau, galbūt tokį lozungą „Sony“ jau yra iškėlusi). Jam neužtenka galimybės leisti mums žaisti visuomeniniame transporte. „PSP“ veržiasi būti tuo aparatu, kuris mums atstotų ir nešiojamą muzikos grotuvą ir DVD filmų grotuvą (spėju esate matę tokį, jei ne, užsukite į artimiausia elektronikos prekių parduotuvę). O jeigu dar gali pavaduoti ir jūsų mobiliojo telefono interneto naršyklę, tuomet jau jis jaučiasi laimingas.



Tiesa, ne viskas taip paprasta ir gražu, kaip atrodo iš anksto. Nes jeigu norėsite „PSP“ paversti ir muzikos grotuvu, tai jums reikės įsigyti mažų mažiausiai 512 MB atminties kortelę (koks gi MP3 grotuvas su mažesne atmintimi šiais laikais), kadangi konsolės komplektacijoje rasite vos 32 MB kortelę, kurios vargiai pakaks pačių žaidimo failų išsaugojimui. Ir šiaip, joje tilptų vos keletas dainų. O jeigu galvojate apie filmų žiūrėjimą, gali nusiteikti papildomoms išlaidoms, nes juos taip pat reikia pirkti parduotuvėse (tragiškas dalykas lietuviams) ir svarbiausia MOKËTI PINIGUS! Tiesiog nesąmonė, sutinkate? Tiesa, yra galimybė žiūrėti video failus iš atminties kortelių. Bet jei norėsite turėti viską, kiek jūsų manymu reikėtų jų pirkti?

O štai internetas jau pasiekiamas be papildomų išlaidų, aišku, jeigu pataikysite į nemokamą bevielio interneto zoną. Taip „PSP“ prie interneto jungiasi būtent tokiu būdu ir apie jokius GPRS galite negalvoti. Pati konsolė interneto puslapius pakrauna pilnus ir be jokių ten kaprizų, o analogas atstoja pelę prie jūsų PC. Patogu, aišku jeigu turite namie bevielį internetą (ir neturite kompiuterio) arba dažnai praleidžiate laiką viešose bevielio interneto zonose (kaip STATOIL degalinėse). Šie maži trūkumai yra vieninteliai dalykai, trukdantys „PSP“ tapti tikrai galingu nešiojamu pramogų centru.

„DS“ šiuo atveju gali pasigirti kiek menkesniais pasiekimais (tiesa sakant gerokai menkesniais). Visų pirma „Nintendo“ aparatas yra sukurtas vienam pagrindiniam tikslui – žaisti. Taigi pažiūrėti „Nužudyti Bilą 2“ jau neturėsite progos su juo. Tiesa, prisijungti prie interneto „DS“ irgi turi galimybę, bet net ir jį, naudoja žaidimams. Šioje vietoje „DS“ savininkams jau teks kooperuotis su „PSPininkais“ ir bandyti ieškoti geriausių vietelių miestuose. Gera žinia nebent vykstantiems svetur ir kur nors toliau pačioje Lietuvoje, nes daugelis šiek tiek geresnių viešbučių jau turi nemokamą bevielį internetą, o būtent dažnai kelionėse ir tenka užmušinėti laiką.

Išvada: Kad ir kaip peiktume „PSP“ už sunkiai pasiekiamus malonumus, bet visgi geriau yra turėti, nors ir komplikuotai, negu visai neturėti. „DS“ mėgėjai galėtų atsakyti, jog jie perkasi konsolę grynai žaidimams, o ne kitiems „čiūdams“. Bet juk kartais tokie dalykai būna išties smagūs. Taigi balą skiriame „PSP“.

2:0 PSP naudai.

Žaidimai:

Tik pasirodžius „PSP“ konsolei, daugelis iškart pradėjo lyginti jas abi. Taip jau išėjo, kad tuo metu „DS“ turėjo tam tikrą bagažą hitinių žaidimų, dėl kurių jau verta pirkti visą konsolę. Tuo tarpu „PSP“ starto žaidimai, bei visi kiti pusę metų po to pasirodę, tikrai nespindėjo. Taigi susiformavo toks stereotipas teigiantis, jog „PSP“ yra galinga nešiojama konsolė, galinti atlikti daugybę įvairiausių darbų (rodyti filmus, groti muziką, naršyti internete ir t.t.), bet turinti gerų žaidimų trūkumą. O „DS“ atvirkščiai, neturėjo tokių plačių galimybių, užtat žavėjo pačiais savo žaidimais.



Praėjo kiek daugiau nei du metai nuo pirmojo „PSP“ pasirodymo, o mes vadovaujamės vis tuo pačiu iš anksto numatytu stereotipu. Taigi, ar iš tikrųjų taip yra ir šiuo metu? Laikai be abejonės pasikeitė. Aišku, „PSP“ dar neturi žaidimo verto konsolės, bet savo savininkams jau siūlo tokių garsių frančizių vardus, kaip „GTA“, „Metal Gear Solid“ ir kt. Taip pat gali pasiūlyti ir kitokio stiliaus žaidimų, kaip „Daxter“, „Exit“ ar net „Lumines“. Tuo labiau, kad daugelis multikonsolinių žaidimų tuo pačiu metu aplanko ir „PSP“ žaidimų kompiuterius (prisiminkime „NFS“ serija), o daugelis jų (kaip FIFA) yra ne ką blogesni visomis prasmėmis už savo draugus stacionariose konsolėse. Taigi, sakantys, jog neturės ką žaisti, klysta visų šimtu procentu. Dabar jau kyla kiek kitoks klausimas, kaip žaisime?

Būtent šioje vietoje „DS“ niekados nebus aplenktas „PSP“. Taip, šiuo metu didžiųjų žaidimų fronte reikalai krypsta kiek daugiau „DS“ pusei, su tokiais garsiais vardais, dėl kurių daugelis užsieniečių perka jų šalyse sąlyginai labai pigiai kainuojančias konsoles, kaip „Nintendogs“, „Mario Kart DS“ ar „Animal Crossing“. Tai tik keli garsūs vardai, sugebėję pastumti į priekį visos konsolės pardavimus neįtikėtinai. Pačių žaidimų pasirinkimas yra išties didelis, nuo multikonsolinių (kurie nėra itin vykę) iki labai unikalių, pilnai išnaudojančių didžiausią „DS“ privalumą – lietimui jautrų ekraną. Tik jo pagalba „DS“ dabar gali iš aukšto žiūrėti į „PSP“ blizgesį ir siūlyti savo žaidėjams išbandyti kažko tokio kitokio.

Būnant sąžiningu, tenka pripažinti, jog šis ekranas ir yra tas dalykas, dėl ko visi puola pirkti „DS“. Visų pirma daugelis žaidimų yra unikalūs ir siūlo dar niekur nemėgintos patirties, kaip pavyzdžiui valdyti savo veikėją specialaus pieštuko pagalba (jis yra konsolės komplektacijoje ir su juo patogiausia įvykdyti įvairias duotas užduotis). Vienas iš kiečiausiai šį valdymą įgyvendinusių žaidimų, mano manymu, yra „Metroid Prime“. Įsivaizduokite pirmo asmens šaudyklę, kurią, šiek tiek pasitreniravus, su „DS“ valdosi vos ne taip pat, kaip ir PC šaudyklės. Viena ranka valdai veikėjo judesius, laikai konsolę (tame problemos nėra, nes ji tikrai lengva), su vienu pirštu esi pasirengęs bet kada šaudyti, o su kitu vedžioji per lietimui jautrų ekraną ir nurodai savo veikėjui, kur reikia šaudyti. Išties nepaprasta.

Išvada: To „PSP“ neturi ir svarbiausia negali nieko priešpastatyti. Todėl ir turime tokią situaciją, kai „PSP“ konsolėje mes gauname tuos pačius žaidimus, kaip ir normaliose konsolėse, tik blogesnės kokybės. O štai „DS“ kitoks ir jau žaidimai pas jį kitokie. Tokių nerasite niekur kitur.

Taigi 2:1 „DS“ vejasi.



Suderinamumas

Labai svarbus dalykas visiems senienų mėgėjams. Nes juk kaip kartais nuostabiai šaunu paimti į rankas naują konsolę ir pažaisti tuos senus gerus hitus, apie kuriuos svajojai tiek metų. Šiuo atveju kalbu apie „GameBoy Advance“, kuris per savo ilgą gyvavimo laikotarpį mums pateikė ne vieną gerą žaidimą. „Nintendo“ pasistengė, kad jie galėtų būti dar kartą įvertinti jaunosios kartos ir suteikė „Nintendo DS“ galimybę palaikyti „GBA“ žaidimus.

Šioje vietoje „PSP“ nusileidžia savo konkurentui. Jis gali paleisti tik „UMD“ formato diskus ir nieko kito. Tačiau „Sony“ pastebėjusi tokią savo klaidą ir nusprendusi dar papildomai užsidirbti, paskelbė, jog „PSP“ galės palaikyti ir „PSOne“ žaidimus. Tiesa sakant tai jau beveik nelygi kova, nes vien asmeniškai man, „PSOne“ turėjo tikrai daug geresnių (visomis prasmėmis) žaidimų, nei „GBA“, kurio techninės savybės yra gerokai prastesnės. Gaila tik dėl vieno – „PSOne“ nešiojamoje konsolėje yra pernelyg sunkiai pasiekiamas.

Visų pirma jums reikia turėti „PlayStation 3“, tuomet prisijungti prie interneto, nusipirkti „PSOne“ žaidimą „PS Store“ parduotuvėje, jį perkelti į atminties kortelę ir pasinaudojant „PSP“, žaisti senus gerus žaidimus bet kur ir bet kada. Visa tai atlikti nėra sunku, o problema iškyla tik tuomet, jeigu neturite bent vieno iš išvardinto komponento. Bet neturėkime bruožo visur įžvelgti pesimistiškąją pusę ir šioje vietoje abiejoms konsolėms dėkime lygybę.

3:2 PSP:DS

Kaina

Pats svarbiausias dalykas visiems lietuviams be jokių abejonių. Ir nereikia čia dėlto jaudintis. Nesiimsiu nagrinėti pasaulinių tendencijų ir ieškoti kur pigiau: JAV ar Japonijoje, nes tų, kurie siunčiasi iš užsienio, manau, yra mažuma. Todėl šį kriterijų vertinsim pagal lietuviškas kainas. Naujas, „Value Pack“ „PSP“ Lietuvos parduotuvėse vidutniškai kainuoja apie 1000 litų. Tuo tarpu „DS Lite“ kaina – apie 600 litų. Tačiau tai nevienareikšmės kainos. Pavyzdžiui, yra tinklų, kurie perkant tam tikrą kiekį tai konsolei skirtų žaidimų, pačią konsolę atiduoda už gerokai mažesnę kainą. Todėl nenustebkite, išvydę „DS Lite“ iž 399 litus (būtent tokia mažiausia kainą man teko matyti Lietuvos parduotuvėse).

Tai jau beveik normali Vakarų šalių lygio kaina. Nes baltos spalvos „Nintendo DS Lite“ Didžiojoje Britanijoje kainuoja apie 100 svarų sterlingų (500 litų). Taigi galime džiaugtis, bent jau šioje vietoje nesame kategoriškai nuskriausti. Apie kainas manau užtenka ir jau surasti pigiausią variantą jums tikrai nebus sunku patiems.

Na šioje vietoje nugalėtoją matote patys – balą gauna „DS“.

Ir štai po tokio mažo mini testo išaiškėjo rezultatas, kuris yra lygus (3:3), kas reiškia, jog spręsti kurią konsolę nusipirkti reikia jums. Tik jūs, pagal tai kam ketinate ją naudoti, ko iš jos tikitės ir panašiai, galite daryti išvadas. Todėl geriausias patarimas jums – spręskite patys. Mes galime būti tik patarėjais ir padėti jums renkantis.