Bado žaidynės mane užklupo taip netikėtai kaip įvairius sargybinius užklumpa plikis su raudonu kaklaraiščiu ir barkodo tatuiruote. Nepaisant to, kad manęs porą kartų vos neinstitucionalizavo dėl piktnaudžiavimo TvTropes, apie Hunger Games nebuvau girdėjęsničnieko . Todėl nuo visuotinio džiaugsmo pelyjant kolektyvinėms interneto kelnaitėms aš tiesiog stovėjau šalia ir gūžčiojau pečiais. Iš kur tas filmas atsirado? Kodėl visi jį taip nori pažiūrėti? Kaip ir kiekvienas racionalus žmogus pažiūrėjau pora reklaminių filmukų… ir perskaičiau pirmąją Hunger Games knygą. Ir tada supratau du dalykus: kad tai yra labai įtraukianti knyga ir kad man reikėtų skaityt knygas tik pažiūrėjus pagal jas pastatytą filmą. Nelaimei esu vienas iš tų žmonių, kurie sėdėdami kino salėje galvoja, kad knyga yra šventas ir nedalomas dokumentas. Scenaristas ruošti ją juostai turėtų nebent supamas sunkiais apsiaustais vilkinčių beveidžių inkvizitorių, kurie nukrypimo atvejais vargšo kūrybinio darbuotojo mylimuosius ir namiškius kankintų įkaitinta geležimi.



Gal ir atrodo juokingai, bet tai vis tiek geriau nei būsimas  Lietuvos pasirodymas kitoje Eurovizijoje.  

Du tūkstančiai neapibrėžtaisiais mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus metais šiaurės Amerikoje gyvuoja Panem valstybė. Ji susikūrė po to, kai masyvūs gamtiniai kataklizmai (nebūtinai pavaizduoti Rolando Emericho juostuose) sugriovė modernią civilizaciją. Panem sudaro 12 rajonų ir sostinė. Tryliktasis rajonas tėra aprūkusių griūvėsiu krūva, nes paskutinio sukilimo prieš sostinę metu jam labai nepasisekė. Kitas tuzinas atsipirko tik varganomis gyvenimo sąlygomis ir prievole kasmet atsitiktine tvarka išsiųsti po berniuką ir mergaitę į Bado žaidynes. 24 dalyviai (amžiaus grupėje 12-18 metų) yra paleidžiami į laukinę areną, kur, varžovus pakirtus spąstams, badui, dehidratacijai ar kitiems dalyviams, išgyventi turi tik vienas; žodžiu, humaniškesnė lietuviškųjų „Robinzonų“ versija. Tačiau šiemet iš vargingojo 12 (angliakasių) rajono į žaidimą patenka medžioklė ir visaip gyvenimo užgrūdinta Katniss Everdeen, kuri privalo laimėti dėl savo sesutės ir motinos…


Visiškai liūdnais atvejais merginą į šį filmą viliok meluodamas, kad šis vaikinas gauna daug laiko ekrane. Jei jis melagingai dažnai rodosi reklaminėse nuotraukose, tai pakoreguoti tiesą gali ir tu!
 

Ir todėl negalima įleisti į kino teatrą žmonių, kuriems per daug patiko knyga. Jie negali atsipalaiduoti ir mėgautis filmu tokiu, koks jis yra: Timo Burtono madų šou Nusileidimo Take 1 ir nepilnamečių žudynėmis miške. Iš karto pradedi kibti prie detalių: kiek daug išgyvenimų ir bendros informacijos prarasta knygai keliaujant į kiną! Visiškai dingsta Katniss bado, nepritekliaus ir rūpinimosi šeimyna istorija, kuri labai organiškai susipina su jos santykiais su kitu žaidynių dalyviu iš 12 rajono. Visas grožis ir subtilumas ir Katniss medžioklės gebėjimai ir maisto reikšmė – BADO žaidynės, galų gale – lieka už filmo. Knygoje daug kas sukasi apie maistą, jo gavimą ir jo stygių; tai kaip ir priešprieša S. Lunkjanenko aukštosios kulinarijos fetišizmo momentams. Tačiau tik paskutinės užtikrintai pelningų serijų apie seksualius jaunuolius knygos (ir „Gyvenama sala“, nes, na, Rusija) yra skeliami į dvi dalis. Bado žaidynės turi pasitenkinti tuo, kas yra.


Ar jūs du ne per jauni N7 programai?
 

Ir Viešpatie, kaip jie stengiasi sugrūsti į filmą tai, kas neblogai atrodo ekrane ir neišvengiamai turi būti paminėta juostoje, kad fanai nepaaukotų kūrybinės grupės vaikų artimiausiame knygyne. Prikuriama veiksmo ir veikėjų, kurių nebuvo knygoje, nes vidinės veikėjų situacijos analizės – mat visa knyga yra Katniss akimis – pateikti neišeina. Tačiau net ir taip neišvengiamai prarandama daug pasaulio konteksto – visgi kuriam reikalui buvo išvestos genetiškai modifikuotos vapsvos? – ar veikėjų konflikto. Ir kartais kompromisai lemia absurdiško amerikanizmo momentus, kai, pavyzdžiui, sujaudinti vienos veikėjos graudulio dėl kitos veikėjos mirties sukyla viso rajono gyventojai. Knygoje vietoje sukilimo buvo atsiųstas siuntinėlis duonos ir tai buvo daug reikšmingiau.


Sargybiniai didžiąją dienos dalį praleidžia melsdamiesi, kad Rajonų gyventojai nepasigamintų šaunamųjų ginklų.  

Praburbėjus dvi pastraipas, kaip tam tamsiausiam bibliotekos kampe tūnančiam fantastui (kurio egzistenciją išduoda tik retkarčiais sublyksintys akiniai, šiugždantys lapai ir nepaaiškinamas 9 iš 10 merginų krečiantis šiurpas), galima bandyti filmą išnarstyti ir kaip žmogui, kuris neskaitė Hunger Games. Nors Dvyliktojo rajono skurdas ir atrodo įdomiai, o policininkai primena savo analogus iš 1950-ųjų fantastikos (ar THX11138 robomentų ir Galactic Assault: Prisoner of Power Salų Imperijos karių mišrūnus), vizualiai daug kas netinka. Sostinė primena Fallout pasaulį prieš nukrentant bomboms, tačiau jame gyvena gyventojai, aprangą pasiskolinę iš… Tim Burthon filmų. Monumentali, minimalistinė architektūra nedera su siaubingai spalvingomis suknelėmis ir grimo sluoksniais, kurie galėtų dubliuotis kaip apsauga nuo radiacijos. Aišku, norima pademonstruoti dekadentišką, išpaikusią hedonistų visuomenę, bet ar ir jų miestas neturėtų to atspindėti? Dabar viskas atrodo taip, lyg Gramatono klerikai į darbą išvyko apsirengę „Nakties šešėlių“ veikėjais… Be to, filmas piktnaudžiauja drebančia kamera taip, kad, atrodo, jog vietoje kameros stendo naudota rusiška skalbyklė, vyresnė nei šių eilučių autorius. Ir dar joje įtaisytas sekundinis hipervariklis, nes bent filmo pradžioje kadras šokinėja taip dažnai, jog net auksinei žuvelei sukeltų pasipiktinimą. Tad emocinėse scenose neturime laiko pajausti veikėjų neviltį, o veiksmo metu mums išvis nelieka šansų, nes, ei, nepamirškite, čia kaunasi nepilnamečiai, tad ryškiai jų mirčių rodyti negalime. Laiko spaudimas jaučiamas ir visame filme, nes mes nespėjame daugumos veikėjų ekrane matyti taip ilgai, kad pripažintume juos svarbiais jei ne sau, tai bent Katniss.

 
Čia tas pats aktorius kuris vaidino Kapitono Amerikos serumo išradėją. Kad ir kiek makiažo būtų, vis tiek neatkūrė veikėjo tinkamai. 

A, taip, panelė Katniss. Jennifer Lawrence, kurią pirmą kartą pamačiau mano visiems rekomenduojamame  Winter‘s Bone (kai pagalvoji, abejuose filmuose ji rūpinosi jaunesniais vaikais, rope motina ir medžiojo maistą, tik Hunger Games jos tėvas žuvo šachtoje, o ne dėl narkotikų gamybos), nesiruošiu matyti Like Crazy, o jūs ją pažįstate kaip Mistique iš X-Men: First Class, nėra tipinė gražuolė. Ji net apgaulingai negraži, todėl taip tiko Winter‘s Bone. Jei knygos fanas manyje nereikalautų liesos, raumeningos merginos ir nesiskųstų pilnais Jennifer skruostais, ji puikiai tiktų savo vaidmeniui. Ypač jei režisierius dažniau nurodinėtų naudoti kitas veido išraiškas nei „durrr“. Gerai parinktas ir jos porininkas Josh Hutcherson, kuris įtikinamai atrodo, kaip kepėjo Sūnus Peeta (nes ateityje vaikų vardus užrašys pagal tai, kaip juos ištaria kūdikystėje) Malark. Kitų žaidynių dalyvių problema yra ta, kad jie, surinkti iš nelabai žinomų jaunų aktorių, neįsimena ir labai lengvai maišosi.  Woody Harrelson čia neišnaudojamas, tačiau tai yra viso jo veikėjo apkarpymo problema. Aktorių vertę yra turbūt atvirkščiai proporcinga jų laikui ekrane, nes filme net retkarčiais šmėžuoja Donald Sutherland.

 
Kovodami su impulsu Katniss vaidmenį atiduoti kokiai paauglių muzikos žvaigždutei, Megan Fox ar panašaus lygio „aktorei“ įtampos neatlaikė ir žuvo bent trys prodiuseriai. Vienas liko paralyžiuotas visam gyvenimui ir kokainą jam į nosį pūstelt turi mažai apmokama slaugė Chuanita iš Ciudad Juarez. 

Ir nors kaip knygos fanas ar bent mėgėjas aš šiek tiek nepatenkintas šiuo filmu, visgi negaliu teigti, kad jis yra blogas. Be to, gali atsitikt taip, kad po jo susidomėsite Bado žaidynių knyga, kurią tikrai verta paskaityti (ir perskaityti, ką jau čia smulkinsies).

Tiesa, kaip geimeris geimeriui patariu: jei nori įkalbinti šį filmą žiūrėti nieko apie jį negirdėjusią merginą, geriau sakyk „Bado žaidynės“. Nes akivaizdžiausia „Games“ reikšmė ne visas veikia teigiamai, o ir ne tik kino vertėjai kartais pamiršta, kad kai kurie žodžiai turi kelias reikšmes. 

 
Šis kadras manyje iššaukia visiškai brandžią ir profesionalią „Ooooh, shiny“ reakciją.