Laikui bėgant Visatos modelis keitėsi. Visai patogu išskirti tris vieną nuo kito pakankamai besiskiriančius modelius. Kiekvienas jų, beje, labai glaudžiai susijęs su to meto žiniomis apie judėjimą.

Pradėkime nuo pirmojo: jo autoriai – graikų filosofai Aristotelis (IVa.pr.Kr.) ir Klaudijas Ptolemėjas (IIa.). Aristotelis pirmasis mūsų Žemei priskyrė rutulio formą. Jo argumentai buvo tokie:
1. Stebint iš kažkur toli atplaukiantį laivą, pirmiausia pamatoma laivo burių stiebo viršūnė, o tik vėliau pats laivo korpusas.
2. Mėnulio užtemimo metu (kai Žemė yra tiesėje tarp Saulės ir mėnulio) Žemės šešėlis Mėnulyje visuomet yra lanko formos.
3. Aristotelis pastebėjo, kad Šiaurinės žvaigždės stebėjimo kampas (kampas tarp stebėjimo krypties ir normalės) Atėnuose ir Aleksandrijoje skiriasi; tolstant į pietus – kampas didėja. Remdamasis savo stebėjimais pabandė įvertinti Žemės rutulio skersmenį. Jo gauta vertė buvo beveik dvigubai didesnė nei tikroji.

Klaudijas Ptolemėjas rutulio formos Žemę patalpino Pasaulio centre, apie kurį juda visi žinomi dangaus kūnai, išskyrus žvaigždes. Judėjimo priežastys ir dėsningumai buvo apgaubti paslaptingumo skraistės ir todėl jų trajektorijos buvo nusakytos savomis judėjimo kreivėmis sferų, kurių centre yra Žemė, paviršiuose.

Pagal Ptolemėją egzistuoja aštuonios sferos, išsidėsčiusios spindulio didėjimo tvarka: (1) Mėnulis; (2) Merkurijus; (3) Venera; (4) Saulė; (5) Marsas; (6) Jupiteris; (7) Saturnas; visas šias sferas gaubia paskutinioji – žvaigždžių sfera, kurios paviršiuje nejudamai įtvirtintos žvaigždės. Nei atstumai tarp jų, nei išsidėstymo tvarka nekinta. Na, o už žvaigždžių sferos – dangus, pragaras… Tokia Pasaulio sandara daugiau kaip tūkstantį metų per sukurtas institucijas formavo žmogaus pažiūras, jų moralės normas ir kultūrą. To meto mechaninio judėjimo modeliai buvo nesiejami su Dangaus kūnų judėjimu.



Antrojo, heliocentrinės Visatos modelio, pradininkas – lenkų kilmės astronomas Mikalojus Kopernikas (1473-1543). Studijas jis pradėjo Krokuvos universitete, vėliau jas tęsė Italijos Bolonijos aukštojoje mokykloje. Ten jis susipažino su IIIa.pr.Kr. gyvenusio graikų filosofo Aristarcho Samiečio idėja, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Tais laikais Aristarcho paskelbta „beprotiška“ idėja po ~1800 metų Koperniko buvo prikelta iš užmaršties ir tapo naujos heliocentrinės Visatos modelio pagrindu. Kopernikas teigė, kad Visatos centre yra Saulė, o aplink ją skirtingais atstumais esančiomis orbitomis skrieja planetos. Jo Visata baigtinė, nes jis paliko Visatą gaubiančią žvaigždžių sferą.

Galilėjas Galilėjus viešai skelbia, įrodinėja ir propaguoja Koperniko heliocentrinę sistemą, tačiau atmeta žvaigždžių sferą ir žvaigždėms atveria paslaptingąją erdvę ir atveria kelią begalybei. Tai buvo žingsnis, kuris jo autoriui Italijoje grėsė mirtimi, ir tik inkvizicijos teismui privertus viešai išsižadėti savo idėjų, Galilėjus iki gyvo galvos buvo izoliuotas ir kaip mokslininkas bei asmenybė sužlugdytas.

Jo idėjas toliau plėtojo anglų mokslininkas Izaokas Niutonas. Pagal jį, begalinėje erdvėje išsidėsto be galo daug žvaigždžių, tarp kurių yra ir mūsų Saulė su Žeme ir kitomis planetomis. Begalinės erdvės idėja Niutonas bandė atremti oponentų tvirtinimus, kad pagal jo paties suformuluotą visuotinės traukos dėsnį žvaigždės turėtų sukristi vienon krūvon – tokia sistema turėtų būti nestabili ir, juo labiau, ne statiška. Begalinė erdvė, Niutono teigimu, turėjo lemti tokios statinės Visatos buvimą. Tuo pat metu, remdamasis Galilėjaus darbais, Niutonas suformuluoja ir pagrindinius dinamikos dėsnius, kurie vienodai gali būti taikomi kūnų judėjimui Žemės paviršiuje ir visoje Saulės sistemoje.



Klasikinė fizika ir ja pagrįstas antrasis Visatos modelis nekėlė abejonių šiek tiek daugiau nei 200 metų – iki XXa. pradžios. Pasitenkinimas klasikine fizika XIXa. pabaigoje buvo reiškiamas tvirtinimu, kas fizika, kaip mokslas, paaiškina beveik visus (su keliomis išimtimis) gamtoje stebimus reiškinius – fizikai „pasiekė“ gamtos pažinimo viršūnę. Deja, tai buvo tyla prieš tokią audrą, kuri išjudino klasikinės fizikos pamatus ir sukūrė moderniąją XXa. fiziką ir trečiąjį, žinoma, ne paskutinį, Visatos modelį. XXa. pirmoji pusė pažymima atomo, subatominių dalelių ir jų netikėtu judėjimo ypatumų atradimu. Tyrimo rezultatai atvėrė klasikinės mechanikos ribotumą. Tai skatino naujos mechanikos, galiojančios ir mikrodalelėms, ir makroskopiniams kūnams, kūrimą. Taip susiformavimo specialioji, bendroji reliatyvumo teorijos ir kvantinė mechanika. Keičiasi mechanika, keičiasi ir mūsų pasaulėvaizdis, keičiasi ir Visatos modelis.

1922 metais rusų mokslininkas Aleksandras Fridmanas suabejojo Niutono sukurtu statinės Visatos modeliu ir pasiūlė naują – besiplečiančios Visatos modelį. 1924 metais JAV astronomas Edvinas Hablas savo stebėjimais patvirtina – Visata plečiasi. Tai, turbūt, yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių šio šimtmečio atradimų. 1946 metais rusų fizikas Džordžas Gamovas pasiūlė Didžiojo Sprogimo teoriją.

Anot dabartinės teorijos, Visatos plėtimosi pradžia prasidėjo maždaug prieš 15 milijardų metų Didžiuoju Sprogimu. Pradžioje temperatūra buvo labai aukšta ~1030C. Po sprogimo pradžios praėjus ~1s, temperatūra nukrito iki ~1015C ir tuomet prasidėjo nukleonų sintezė. Maždaug po milijono metų, kai temperatūra nukrito iki 5000C, pasireiškė visos keturios šiuo metu žinomos sąveikos jėgos, ir iš susidariusios medžiagos pradėjo formuotis protogalaktikos. Per šį formavimosi etapą, kuris truko apie 5 milijardus metų, ir vėliau lemiamos reikšmės turėjo gravitacinės traukos jėgos. Per kitus 5 milijardus metų galutinai susikūrė galaktikos ir jų žvaigždės, galaktikų klasteriai. Tiksliai nežinomas Visatos dydis, tik nurodoma, kad joje yra apie 100 milijardų galaktikų, kurių kiekvienoje yra nuo 100 tūkstančių iki 300 milijardų žvaigždžių. Visata nuo pat Didžiojo Sprogimo plečiasi, atstumai tarp galaktikų didėja. Galaktikų dydžiai siekia šimtus tūkstančių šviesmečių. Tolimiausios šiuo metu žinomos galaktikos nutolusios per 10 milijardų šviesmečių, jų ir didžiausias tolimo greitis, siekiantis kelis dešimtadalius šviesos greičio.
Bendroji reliatyvumo teorija, teikianti skirtingų Visatos kūnų susidarymo modelius ir jų galima evoliuciją, nurodo ir du skirtingus pačios Visatos vystimosi kelius. Pirmasis – Visatos plėtimasis ateityje turėtų sustoti ir tuomet prasidėtų susitraukimo etapas, kuris pasibaigtų Didžiuoju Susitraukimu – priešingu Didžiajam Sprogimui. Antrasis aiškina, jog Visatos plėtimasis neribotas.