Stebėdamas vykstantį Alytaus etapą nusprendžiau parašyti keletą savo pastebėjimų ar minčių. Įdomiausios jos bus esportininkams, nes tai bus dar truputis kritikos jų atžvilgiu, tačiau šį kartą su keletu pasiūlymų.

Stebint tai, kaip šiuo metu organizuojami turnyrai galima tik džiaugtis. „IMPRESS“ renginiai jau antri metai stebina savo organizuotumu ir rėmėjų gausa. Jų pakelta kertelė yra taip aukštai, kad visi kiti turnyrai išnyksta kažkur už horizonto. Jie vieninteliai dalyviams
duoda daugiau nei šie jiems sumoka dalyvio mokesčiu. Jie sugeba apmokėti kelionę į Prancūziją, kiekvienam dalyviui pagaminti turnyro marškinėlius ir dar pavaišinti šaltos „Coca-Colos“ buteliuku. Daugybė tokių smulkmenų sukuria labai gerą atmosferą. Tačiau… visai kas kita dalyviai. Jiems iš tiesų nerūpi niekas. Na išskyrus kiek bus skiriama prizams ir kaip laimėti tuos prizus. Atrodo taip ir turėtų būti, taip įprasta ir realiame sporte, tačiau skirtumai yra esminiai. Taigi – apie skirtumus:

Nėra vadybininkų-trenerių

Tai komandos atstovas, kuris sprendžia visus reikalus ir atstovauja komandą, kuria jos vaizdį. Toks žmogus privalomas. Nesvarbu ar jis komandos narys ar iš žmogus, kuris renginyje tiesiogiai nedalyvauja, o tik prižiūri komandos reikalus.

Tokio vadybininko buvimas komandai leidžia koncentruotis į užduotis, kurias ji turi įvykdyti: neišeikvoti jėgų dar prieš kovą, koncentruotis žaidimui ir žinoma laimėti.
vadybininkas-treneris taip pat gali stebėti kitų komandų žaidimą ir pateikti racionaliausius sprendimus komandai.

Visgi svarbiausias yra įvaizdžio formavimas, kurio niekas kitas už tokį žmogų geriau nesukurs. Kam komandai reikalingas įvaizdis?

Įvaizdis

Leisiu sau pateikti šovinistišką pavyzdį. Pro jus praeina dvi merginos, viena įdegusi, gražiai prižiūrėtu kūnu, liekna. Kita – suveltais plaukais, apsmukusiu megztiniu ir nudėvėtais batais. Į kurią jūs atkreipsite dėmesį? Tai – įvaizdis, kurį jūs jau nupirkote.

Lygiai taip pat ir komanda. Tik šiuo atveju jiems reikia visai kitų savybių. Disciplinos, drausmingumo bei komandinės išvaizdos. Sutikite, jog komanda apsirengusi vienodais marškinėliais ar striuke sudaro visai kitokį įvaizdį nei marga penkių žmonių šutvė. Tai suteikia psichologinio pranašumo prieš varžovus, tai nenorom priverčia atkreipti žiūrovų dėmesį. Žodžiu: kelia komandos pasitikėjimą savimi bei priverčia juos jaustis vieningais, nes tik uniforma arba priklausomybė kažkam suteikė komandai aukštesnį statusą. Kartais gali būti visiškai nesvarbu ką jūs esate pasiekę, tačiau prastas įvaizdis niekada neleis tapti tuo, kuo norėtų būti mūsų esportininkai. Profesionalą sukuria įvaizdis. Lietuvoje tokių komandų…

Norai

Dažnai girdžiu ir skaitau tokius žodžius: „Niekas Lietuvoje neremia kibersporto.“ Visų pirma, kad kažkas remtų reikia, kad būtų KÀ remti. Nėra organizacijos, kuri burtų būsimus kibersportininkus ir būtų atsakinga už jos gyvavimą bei populiarinimą. Be organizacijos su
griežtomis taisyklėmis, tvarka ir atsakomybe – niekada nebus rėmimo. Pavieniai turnyrai visada liks pavieniais.

Antra kaip kažkas gali remti, jeigu net norėdami nežinotų ką remti? Esu stebėjęs tokią situaciją: ateina „Counter-Strike“ komanda ir prašo, jog interneto klubas juos paremtų. Į natūralų klausimą ką jie siūlo ir ko jie norėtų, pateikiamas toks atsakymas: „Mes jus reklamuosime, nes pasivadinsim jūsų vardu, dalyvausim turnyruose, užsidėsim marškinėlius. Iš
jūsų mums reikia, kad duotumėt nemokamai treniruotis.“ Iš tiesų jie nori tiesiog nemokamai
žaisti ir būti „kietais“, nes turi rėmėją, o tai jau automatiškai suteikia aukštesnį statusą. Gudresni dar paprašo pinigų kelionėms…

Ko niekas nesupranta yra tai, kad pinigai uždirbami, nes jeigu tu juos uždirbi žaisdamas
žaidimą. Tam reikia pastangų. Visų pirma:

1. Paruoškite pasiūlymą, kuriame būtų aiškiai be klaidų ir mikčiojimų išdėstyti pasiūlymai.
Visos idėjos tinka, o kuo jos originalesnės – tuo daugiau šansų sudominti būsimą rėmėją.
Marškinėliai ir pavadinimas – pasenę nuobodūs ir niekam nereikalingi. Reikia kažko naujo.
Pavyzdžiui: merginų-sirgalių komandos, kuri važiuotų į turnyrus. Neįmanoma? Na taip – buvau pamiršęs merginų problemą…

2. Prisistatykite vardais ir pavardėmis. Slapyvardžius naudokite kalbėdami IRC ar su draugais. Visur kitur – vardas ir pavardė identifikuoja žmogų, o ne kažkokį mistinį virtualų personažą, kuriam niekaip negali užkabinti atsakomybės už jo veiksmus. Daugeliui
slapyvardžiai-nikai asocijuojasi dar ir su nusikalstamu pasauliu… toks įvaizdis nė vienam verslininkui nėra įdomus. Greičiau jau priešingai…

3. Investuokite į savo įvaizdį patys. Nusipirkite komandai aprangą. Sudalyvaukite keliuose turnyruose – parodykite nuotraukas.

4. Pateikite komandos istoriją – įrodykite, jog esate pastovūs, nes pastovumas versle yra svarbiausias, todėl remti komandą, kuri pastoviai keičiasi, neturi jokio stabilumo – niekam neįdomu, nes tai parodo, jog taip pat sėkmingai galima investuoti į smėlio pilis. Tie, kas leidžia savo kapitalą kibersportininkų rėmimui tikrai norės, kad tai būtų ilgalaikis
efektas.

5. Elkitės padoriai. Keiksmai ir panašūs dalykėliai – niekada nebus gero įvaizdžio garantas. Išsiskirkite iš minios ir minia seks paskui jus.

6. Ieškokite rėmėjų. Aktyviai. Nuolatos. Jeigu neradote per mėnesį – surasite per du. Pamatysite savo klaidas ir jas ištaisysite, bet niekuomet nereikia nustoti siekti savo tikslo. Jeigu jį iš tiesų turite…

Pabaigai

Jeigu mūsų „kibersportininkai“ suaugs ir nemes šio užsiėmimo, tai galbūt po kelerių metų ir pamatysime tikrus kibersportininkus, kaip, kad jie turėtų atrodyti. Norite uždirbti – dirbkite. Norite rėmėjų – ieškokite. Sukurkite savo įvaizdį. Jūs tai prekė, už kurią kažkas
privalo NORËTI mokėti pinigus.