Kone prieš 20 metų lietimui jautrūs ekranai daugumai atrodė kaip fantastika (geriausias to pavyzdys – Michael Crichton knyga „Jūros Periodo Parkas“, kurie buvo naudojami būtent pačiam parke) Jie tuomet jau egzistavo, tačiau buvo tik vienetai tokių, kurie buvo matę bent vieną veikiantį tokį prietaisą. Dar mažiau buvo tokių, kurie juos buvo išbandę ar dirbo. Dabar viskas pasikeitė. Lietimui jautrūs ekranai iš esmės tapo mūsų įprasto gyvenimo dalimi. Juos galima atrasti įvairiuose informaciniuose stenduose, bankomatuose, elektroninėse knygų skaityklėse, muzikos grotuvuose, telefonuose, nuotolinio valdymo pulteliuose… ar net ant stalų stovinčiuose monitoriuose. Pastarieji kol kas mažai paplitę tarp namų vartotojų. Dar visai neseniai svarbiausias to trukdys buvo labai didelės tokių monitorių kainos, tačiau dabar, šio rašinio rašymo metu, situacija gana greitai keičiasi. Štai pavasario pradžioj Lietuvoje pristatytas „Samsung LD220Z“ buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos buvo galima įsigyti apie 1500 litų. Praėjusius šiek teik mažiau kaip pusmečiui, dabar, šis pardavinėjamas kone 400 litų pigiau. Kainos tirpsta akyse, o iš to, žinoma, išlošia namų vartotojai. Vis daugiau galimybių atsiranda jiems pasistatyti tokius ekranus ir ant savo stalų. Nors visai įmanoma, kad per ateinančius penkis metus, tai taps kone standartu kiekvienose namuose, bet ar tikrai verta skubėti įsigyti? Norėdami atsakyti į šį klausimą išbandėme vieną iš tokių monitorių – „Samsung LD220Z“.

Įsigijus „Samsung LD220Z“ reikia jį pastatyti, o tai daroma šiek tiek neįprastai. Monitorius ant stalo statomas kaip nuotraukų rėmelis. Jis neturi įprasto vertikalaus laikiklio pritvirtinto prie apskritimo stiliaus pagrindo kaip daugumoje kitų „Samsung“ monitorių. Vietoj to monitoriaus gale yra atlenkiamas laikiklis. Teigiama, kad tokių labai norėjo nešiojamų kompiuterių vartotojai, nes jiems nepatikdavo aukščių skirtumas tarp nešiojamo kompiuterio ekrano ir papildomai prijungto monitoriaus, tačiau ši technologija verta dėmesio ir net paprastų kompiuterių vartotojams. Ypač praverčia dirbant su dideliais ekranais. Tuomet galima šiek tiek mažiau kilnoti galvą aukštyn. Kitavertus tokia laikiklio konstrukcija šiek tiek pakreipia ekraną vertikaliai (tarp 10-40 laipsnių) arba, jei pavyksta pastatyti tiesiai, tampa laikysena netvirta ir smarkiau bandant paliesti pirštais visai nesunku nugriauti.

LD220Z prie vaizdo plokštės jungiamas VGA arba HDMI (šiai jungčiai reikalingas kabelis į komplektą nepridedamas). Atrodytų keista, kodėl nėra DVI jungties, tik su kuria atkeliauja dalis vaizdo plokščių, tačiau prisiminus, kad dauguma nešiojamų kompiuterių tokios jungties paprastai neturi ir šis monitorius skirtas pirmiausiai jiems tampa aišku dėl tokio pasirinkimo. „Samsung“ norėdama šiek tiek sutaupyti neįtaisė šios jungties monitoriuje. Laimei, dabar gauti DVI-VGA konverterį yra visiškai nesunku, todėl nėra tai labai didelė bėda, norint LD220Z prijungti ir prie stacionaraus kompiuterio. Tuo tarpu kitas sprendimas jungti šį dar ir USB laidu daug sunkiau gali būti pagrindžiamas logiškai. USB jungimas reikalingas tam, kad galėtume naudotis pagrindine monitoriaus savybe – lietimui jautriu ekranu –, bei keliomis papildomomis – įmontuotais garsiakalbiais, ausinių jungtimi ir USB šakotuvu. Bet nešiojantis nešiojamą kompiuterį ir su juo naudojant šį monitorių gali atsirasti dilema, kaip pasielgti. Pastovus kiekvieno papildomo laido kišinėjimas užima šiek tiek laiko, kainuoja šiek tiek ir kantrybės (dėl USB ypatumų, įkišus į kitą lizdą gali tekti laukti kol Windows vėl sudiegs visas reikalingas tvarkykles – tai užtrunka). Jei pasirinksime tik VGA/HDMI laido kišinėjimą, prarasime dalį monitoriaus funkcionalumo, kuris ir užkelia iš esmės monitoriaus kainą ir dėl to mes jį pirkome. Maža to, bet koks dažnas laidų prijunginėjimas ir atjunginėjimas didina galimybę sugadinti jungtis (ypač lengva sugadinti VGA kabelį). Štai todėl, jei planuojate dažnai tampytis visur savo nešiojamąjį kompiuterį ir naudotis „Samsung LD220Z“, verta rimtai pagalvoti apie nešiojamo kompiuterio stovą su jungčių išplėtimu (angl. docking station). Na, bet tai juk ne tiek mažai ir kainuoja… todėl šį monitorių verčiau naudoti tik kartu su retai nešiojamu kompiuteriu.

Integruotas USB šakotuvas monitoriuje geras daiktas. Galima prijungti USB pelę ir USB klaviatūrą ar dar kokį retai ištraukiamą išorinį įrenginį. Monitorius tampa mini jungčių išplėtimo stotele, todėl tenka mažiau laidų atjunginėti ar prijunginėti prie kompiuterio norint jį kažkur neštis. Tuo tarpu USB raktų geriau ten nejungti, nes nebus labai paprasta juos ištraukti bei ne kiekvienas iš jų dėl savo matmenų ten gali tilpti.

Integruoti garsiakalbiai monitoriuje taip pat geras daiktas. Ypač turint galvoje, kad „Harman Kardon“ garsiakalbiai – tai geriausia, ką galime rasti šiandien nešiojamuose kompiuteriuose, o šie (3W), esantys LD220Z monitoriuje, dar geresni. Lyg to maža būtų, garso kokybė labai panaši į kai kurias stalines 2.0 tipo garso sistemas. Garsas labiau mono nei stereo, todėl žaidimuose, kur garsas svarbi priemonė aplinkai suvokti, toks variantas nėra geras pasirinkimas, tačiau daugumai kitų atvejų visai tinkamas.

Dabar madinga monitorius valdyti jų apačioje, dešinėje pusėje įmontuotais mygtukais. LD220Z ne išimtis, bet skirtingai nei dauguma konkurentų naudojami šiek tiek neįprasti mygtukai. Įjungimo/išjungimo mygtukas matomas visada, o štai visi kiti – nematomi. Norint juos pamatyti reikia paliesti kairiau esančią tuščią vietą šalia matomo mygtuko. Iš vienos pusės pastoviai matomi mygtukai gadina vaizdą bei blaško dėmesį, iš kitos pusės, norint ką nors keisti monitoriaus nustatymuose, esant nematomiems mygtukams, tenka aklai badyti. Laimei pastaroji problema iš dalies gali būti apeinama: per monitoriaus konfigūravimo galima pasirinkti, kad visas meniu būtų visą laiką matomas. Meniu nors LD220Z turi lietimui jautrų ekraną kažkodėl valdomas analogiškai kaip ir monitoriuose, jo neturinčiuose.

Monitorius turi 21,5 colio ekraną, kuris gali vaizduoti vaizdus 1920×1080 rezoliucijoje su 5ms reakcijos laiku. Stiklinis ekrano paviršius užtikrina gerą matomumą net ir saulėtą dieną, todėl galima į jį žiūrėti net ir tiesiai į ekraną spiginant saulei. Monitoriuje esanti „MagicBright“ funkcija optimizuoja spalvas priklausomai nuo atliekamo veiksmo, todėl spalvos švarios ir ryškios. Tokių galimybių turėtų pakakti daugumai vartotojų.

LD220Z naudojama „NextWindow“ kompanijos lietimo aptikimo technologija, paremta infraraudonaisiais spinduliais. Ekrano rėmeliuose yra išdėliotas LED lempučių bei fotodetektorių masyvas, todėl pats ekranas yra „įdėtas“ šiek tiek giliau nei įprastose monitoriuose. Toks lietimo aptikimo būdas geras tuo, kad prisilietimas aptinkamas ne tik liečiant pieštuku, pirštu bet ir kitais nepermatomais ir neatsispindinčiais daiktais. Taip pat skirtingai nei ekranai, naudojantys talpines varžas, infraraudonųjų spindulių technologija paremti ekranai atsparūs aplinkos veiksniams, todėl gali būti naudojami ir kaip lauko terminalų ekranai. Na, o tai reiškia taip pat ir didelį tokios technologijos patvarumą. Kitavertus šią technologiją naudojantys ekranai negali aptikti lietimo stiprumo bei didelis jų lietimo aptikimo greitis, todėl sunku teigti, kad tokie monitoriai – tai geriausias pasirinkimas žaidėjams. Juk veiksmo žaidimus žaidžiant greitis yra svarbu, o jie to nevisai gali pasiūlyti. Nepaisant to, dalį žaidimų visai įmanoma padoriai žaisti (šioje vietoje reikėtų paminėti, kad žaidimų, kurie palaikytų liečiamą ekraną kol kas yra vienetai).

Kadangi tik „Windows 7“ palaiko daugialietimą (angl. multitouch) bei LD220Z tvarkyklės neprideda jokio papildomo funkcionalumo kitose operacinėse sistemose geriausiu atveju bus įmanoma pasinaudoti tik vienu pirštu (ar rašikliu). „Windows XP“ ir „Windows Vista“ operacinėse sistemose būtent vienas piršto sekimas ir teveiks. Tuo tarpu, nepaisant to, kad „NextWindow“ kompanijos tinklalapyje galima rasti pamoką kaip „Linux“ sukonfigūruoti šiam monitoriui, nebūtinai tai gali pavykti. Kadangi skirtingų „Linux“ distribucijų daug, gali nutikti taip, kad pateikiamos pamokos informacija nebūtinai sutaps su naudojama „Linux“ distribucija. Vadinasi, bent kol kas, jei planuojate naudoti LD220Z lietimo funkcionalumą „Linux“ ar dar kokioje kitoje operacinėje sistemoje, rimtai pagalvokite, ar tikrai šis monitorius tinkamas pasirinkimas. Dalis kitų, nors ir brangesnių, lietimui jautrių monitorių turi geresnį skirtingų operacinių sistemų palaikymą. Be to, gali būti, kad kiti yra pranašesnes tvarkykles, kurios vienodai gerai veikia su skirtingomis programomis. Štai pavyzdžiui, „Artweaver“ su LD220Z į pirštų judesius reaguoja net šiek tiek greičiau už prie „Windows 7“ pridėtą „Paint“ piešimo programą. Tuo tarpu „Paint.Net“, net ir garsiai besiskelbdama, kad palaiko lietimui jautrius ekranus, vis vien nuo konkurentų sparta labai atsilieka. Ir tai neliečiant temos apie atvaizduojamų judesių tikslumą! Naudojant „Windows 7“ operacinę sistemą ir dirbant su bet kokia programa, bus aptinkami teisingai tik dviejų nelygiagrečiai judančių pirštų (rašiklių) judesiai. Jei daugiau objektų, pasirenkami tik pirmi du. Jei du objektai juda lygiagrečiai, pasirenkamas bet kuris iš jų vienas, todėl niekaip su LD220Z neišeis piešti iš kart bent dviejų lygiagrečių linijų.

Nors naudojimasis „Windows“ programomis daug mielesnis su LD220Z, bet tikrai skirtas jis ne visiems. Nevisi turi tokius pirštus, su kuriais lengva pataikyti ant objektų… iš tiesų, net turint ir mažus pirštus, bandant uždaryti per visą ekraną padidintus langus, nevisiems tikrai pavyks juos uždaryti dėl didesnio ekrano „įlindimo“ į korpusą… Žinoma, galima pasididinti įvairius šriftus, kad objektai būtų didesni ir juos būtų lengviau tampyti, bet ne visiems tai priimtina – nevisi nori apsimetinėti silpnaregiais. Vadinasi, belieka naudotis komplekte esančiu storoku pieštuku, susirastu namie plonu jau neberašančiu rašikliu ar pele. Būtent pastaroji priemonė greičiausiai bus dažniausias namų vartotojo pasirinkimas – su ja paprasčiau ir kur nukrito ieškoti nereikia, be to, veikia dar ir lengvai ratukas bei dešinysis klavišas… Na, taip LD220Z irgi turi kažką panašaus į ratuką – nuo ekrano vidurio šiek tiek patempiant pirštą žemyn ar aukštyn ir jį po to laikant galima taip pat „važinėti“ tarp puslapio dalių. Tuo tarpu, dešinysis pelės klavišas emuliuojamas paspaudus ir šiek tiek palaikant, ko pagalba galima iššvaistyti nemažai papildomo laiko, arba su prie monitoriaus pridedamu rašikliu, kurį labai lengva užmiršti ir pamesti ekraną pradėjus grabalioti pirštais.

Balandžio mėnesį rinkos tyrimų bendrovė „Gartner“ paskelbė prognozę, kad jau 2015-ais 50% paauglių neįsivaizduos savo gyvenimo apie lietimui jautrių monitorių, tačiau dabar, 2010-ais, visgi dar tokie monitoriai skirti tikrai ne visiems. „Samsung LD220Z“ geriausiai tai įrodo. Nors jo kaina iš esmės jau prieinama daugumai kompiuterių naudotojų, nors monitorius turi krūvą puikių ir įdomių savybių, tačiau įsigyti daugumai kol kas nėra prasmės. Trūksta programinės įrangos, kuri išnaudotų šio monitoriaus galimybes. Dėl šios priežasties „Samsung LD220Z“ galima rekomenduoti tik įvairiems technoseksualams, kolekcionuojantiems naujausius kompiuterinius įrenginius, dizaineriams, kuriems planšečių galimybių jau nebepakanka, o aukštos kokybės lietimui jautrų ekraną (pvz. „Wacom Cintiq 21UX“) įsigyti nepakanka pinigų, ar verslininkams, kurie nori pasigirti prieš savo klientus „technologiniu išprusimu“ ar tiesiog norintiems sukurti pigius daug galimybių turinčius elektroninius kioskius. Visiems kitiems kompiuterių naudotojams verčiau palaukti niekur neskubant bent dar vienus metus su viltimi, kad atsiras ir pigesnių produktų su labiau išplėtotu funkcionalumu.