SteelSeries Kinzu v2 Pro sužavėjo vien savo pavadinimu. Nes skambesiu primena Kinza, o su kinza siejasi tik patys geriausi prisiminimai (yra toks kaukazietiškas prieskonis ir dar buvo epinis filmas apie kinzaza). Žvelgiant atgalios į kelias savaites kurias praleidau su Kinzu prisiminimai irgi tik patys geriausi, nors jei įsigilinti… Na ne viskas su ja gerai.

SteelSeries Kinzu v2 Pro yra tiesioginis v1 palikuonis, tad jei esate pažįstami su ankstesne versija, kažkokių drastiškų pokyčių nesitikėkit. Forma ir svoriu abi pelės gan panašios, o didžiausias v2 privalumas — patobulintas optinis sensorius na ir į priimtinesnę pusę pakoreguota kaina.

SS rinkodarininkai šiai pelei parinko gan tinkamą ir tikslų šūkį — No frills, just kills. Išvertus tai skambėtų maždaug taip — „žudymas ir jokio maivymosi“. Ir teisingai! Ant stalo numetęs Kinzu labai ir nepasimaivysi, nors pelė tikrai nėra atgrasi. Dailus, blizgus juodas korpusas, žemas profilis ir asimetrinis mygtukų dėstymas paverčia ja universaliu įnagiu ir kažkuria prasme ją labai norisi lyginti su garsiąja „MS Intellimouse“. Galinėje korpuso dalyje puikuojasi baltas SS logotipas, jis greičiausiai kažkaip turėtų derėti su baltu pelės ratuku, bet nedera. Tiesą sakant, vertinant dizainą, baltas ratukas yra klaida, jis atrodo pigiai ir ne savo vietoje.

Pelės šonus dengia guminės atramos pirštams, tad blizgus ir pernelyg plastikinis paviršius valdymo problemų nesukelia. Žaisti ir dirbti paprasčiausiai patogu, aišku su sąlyga, kad paties ranka draugauja su plokščia, asimetrine pelės forma. Tačiau kalbant apie blizgų pelės paviršių išlenda kitos, pelėms nebūdingos bėdos…

Pirštų atspaudai. Nori nenori, o jie matosi ir tiesą sakant bado akis savo riebaluota prigimtimi. Naudojant Kinzu v2 Pro, rankas plauti būtina, tačiau net ir dažnai atliekamas plaštakų skalavimo, džiovinimo aktas problemos neišspręs. Šiltas ir pirštams galbūt visai malonus plastikas, tiesiog laikant pelę rankoje kaista, tad nepriklausomai nuo to ar paprastai prakaituojate ar ne, pirštų galai ties mygtukų sritimi sušils gan greitai, o jau po poros dienų naudojimo ant mygtukų rasite nemalonias purvo sankaupas.  Aišku jos vienas du ir nusivalo popieriniu rankšluosčiu, bet man patiktų to nedaryti, juolab, kad valant bet kaip, nešvarumus nesunku „nuvaryti“ į tarpą tarp mygtukų. Beje, mygtukų apačia irgi niekaip neuždengta, tad nešvarumai po jais gali pakliūti savaime, ypač jei žaidimo vieta menkai prižiūrėta. Žodžiu tiesa yra tokia, šiems trūkumams aš skyriau daugiau vietos nei reikėtų, tačiau labai svarbu pabrėžti, kad neprižiūrėta Kinzu gan greitai taps atgrasi, mygtukai ims traškėti, o 120 litų bus išmesti veltui.

Bet gana apie maivymosi faktorių, kurio ir patys gamintojai prisipažįsta pelei nesuteikę. Kaip gi su žudymu? Tiesą sakant jokių priekaištų neturiu. Visų pirma reiktų atkreipti dėmesį, kad dabar pelėje montuojamas visavertis, 3200CPI, turnyrų kalibro optinis sensorius veikia be trikdžių pelei keliaujant 65 colių per sekundę greičiu. Tiesą sakant aš nelabai įsivaizduoju kaip toks greitis pasiekiamas, bet aš dažniau žaidžiu už snaiperius, nesu nervingas žmogus. Duomenys perduodami  nesipainiojančiu, 2 metrų, USB laidu su dvigubo pynimo apsauga, o kompiuteryje informaciją apdoroja sparčiai unifikuojamas „Steelseries Engine“ variklis. Tiesą sakant tai reiškia, kad Kinzu savininkams prieinamos visos funkcijos, tame tarpe ir statistikos vedimas ar makro komandų rašymas, tik vat prasmės tai daryti nėra.

Kinzu neturi net ne mandrais laikomų nykščio mygtukų, tad turime reikalą su visiškai klasikiniu graužiku. Kairys mygtukas, dešinys mygtukas, ratukas ir CPI keitimo mygtukas — visi reikalai, bet tikrai nustebau suvokęs kad daugeliui žaidimų to vis dar pakanka. Iš esmės tai reiškia, kad programinės įrangos suvienodinimas kuris daugeliu atveju yra šaunus dalykas, šiuo atveju kai kuriuos žaidėjus gali suerzinti. Su Kinzu naudojama programinė įranga realiai naudojama tik dviejų CPI reikšmių parinkimui, sveria kelias dešimtis megų, vien todėl, kad apima visas brangesnių modelių funkcijas. Žinoma tai niekis kalbant apie namų kompiuterį, tačiau jei pelė nešiojama į turnyrus, tai tik papildomas galvos skausmas žaidėjui ir/arba turnyro adminams.

Glotnų pelės slydimą užtikrina 3 gan dideli, keičiami UPE teflono padeliai, kažkokių priekaištų šiam sprendimui neturiu.

Šioje vietoje galiu prisiminti ir kitą dalyką — aš esu didelis „kuprotų“ pelių gerbėjas, tačiau kaip bebūtų keista, delne laikoma Kinzu pojūčiais kažkodėl labai primena klasikinius MX‘us. Nors šiaip aš ją labiausiai vertinu dėl paprastumo ir sąlyginai prieinamos kainos, nes toks graužikas laisvai gali tapti pakaitiniu. Esmė tame, kad rimtesnės, daugiau mygtukų turinčios pelės ne ypač tinka universaliam naudojimui ir darbui. Detalių gausa didina riziką, kad kažkas sulūš, tad ir tąsytis jas nešiojamo kompiuterio krepšyje nesinori. Kinzu šioje vietoje tinka beveik idealiai, nes signalo ir veikimo prasme tai yra žaidėjams skirtas „tournament grade“ įrenginys, bet savo išvaizda ir funkcionalumu tai paprasta pelė, tobulai tinkanti tiek kasdieniam naršymui, tiek darbui su pavyzdžiui grafikos programomis.

SteelSeries Kinzu v2 kainuoja apie 120 litų, tad ir jos kaina daugiau ar mažiau atitinka siūlomą kokybę, panašiai tiek pat kainuoja dauguma biudžetinių, žaidėjams skirtų įrenginių. Ne visi jie gali pasigirti tokiu sensorium, ar varikliu kokius turi Kinzu, tačiau vertinant dizainą dauguma konkurentų atrodo pranašesni, o kelių žanrų žaidimus žaidžiantys žmonės tikrai pasiges mygtukų nykščio srityje.

 

Steelseries nuolatos deklaruoja apie savo bendradarbiavimą su pajėgiomis, įvairias disciplinas atstovaujančiomis e–sporto komandomis, bet šiuo atveju susidaro įspūdis, kad garsiausiai savo reikalavimus produktui išsakė CS‘eriai.