Pristatydama „ultrabook“ koncepciją 2011-ųjų „Computex“ parodoje, „Intel“ turėjo aiškią viziją, kokie turėtų būti šios klasės nešiojamieji kompiuteriai. Naujausiais kompanijos procesoriais aprūpinti modeliai privalėjo būti ne didesnio kaip 21 mm storio, pasileisti iš atminties ne lėčiau kaip per 7 sekundes, veikti ne trumpiau kaip 5 valandas ir kainuoti ne brangiau kaip 999 $, nes už tokią sumą „Apple“ nuo 2010-ųjų pardavinėjo tokių specifikacijų „MacBook Air“.

Viena vertus, nuo 2006-ųjų „Apple“ kompiuteriai naudojo tik „Intel“ procesorius, tad vienos bendrovės sėkmė buvo ir kitos bendrovės sėkmė. Kita vertus, 2007-aisiais pasirodžius išmaniajam telefonui „iPhone“, o 2010-aisiais pristačius planšetinį kompiuterį „iPad“, vis didesnę „Apple“ asortimento dalį ėmė sudaryti ARM procesorių varomi prietaisai. Mobiliesiems įrenginiams leidžia atlikti daugiau ir daugiau užduočių be kompiuterių, ėmė mažėti jų pardavimai, o drauge ir jiems reikalingų „Intel“ procesorių užsakymai. Labiausiai nukentėjo nešiojamų kompiuterių sektorius. Ilgus metus jis padėjo atsverti smunkančius stacionarių kompiuterių pardavimus, tačiau po planšetinių kompiuterių išpopuliarėjimo jis prarado ištisą mažų nešiojamų kompiuterių – „netbook“ – segmentą.

Rodos, vienintelė „Apple“ išvengė technologinių pokyčių sukeltų perturbacijų, nes „MacBook Air“ pardavimai tik augo. Svarbiausia, kompanija pardavinėjo savo pigiausią nešiojamą kompiuterį už tokią kainą, už kokią kiti pardavėjai jau siūlė aukštos klasės modelius. Visa tai bylojo, kad vidutinių poreikių vartotojai nori nešiojamų kompiuterių ir gali jiems išleisti tūkstančius dolerių, bet tik jei tai „Apple“, o ne koks „Lenovo“, „HP“ ar „Dell“ produktas, nors ir sumontuotas tų pačių žmonių iš tų pačių detalių tuose pačiuose „Quanta“, „Compal“ ar „Pegatron“ mega-cechuose.

Žinodama, kad „Apple“ pardavinėja „MacBook Air“ su 30 % antkainiu tuo metu, kai, pavyzdžiui, „Lenovo“ užsideda vos 10-15 %, „Intel“ manė, jog konkuruodami specifikacijomis su „Apple“ taip pat agresyviai, kaip konkuruoja tarpusavyje, kiti nešiojamų kompiuterių pardavėjai galės atsigriebti už prarastus pardavimus vienos kompanijos užimtame segmente.

Sulaukę už tokiems ultrabukams reikalingus komponentus 700 dolerių viršijančių sąskaitų, į kurias dar nebuvo įtraukti 100 dolerių surinkimo ir 150 dolerių platinimo bei reklamos kaštai, jie iš karto pareiškė, kad prekiauti 950 dolerių vertės kompiuteriais po 999 dolerius neapsimokės. Pardavėjams pavyko sutilpti į triženklę pradinę kainą tik gavus iš „Intel“ 100 dolerių subsidiją reklamai ir 20 % nuolaidą procesoriams, nors kai kurie iš jų, tarkime, „Acer“, net ir po to turėjo pardavinėti savo pigiausius modelius už savikainą.

Ribotos tiekėjų galimybės patenkinti užsakymus, ypač kalbant apie „Apple“ pas „Catcher“ ir „Foxconn“ rezervuotus aliuminio korpusus, pardavėjams galiausiai išėjo į naudą. Sulaukta 40 % mažesnio negu tikėtasi pirkėjų susidomėjimo. Beveik visi iki vieno turėdami daugiau atminties už „MacBook Air 4.1“ (11″) ir kainuodami pigiau už „MacBook Air 4.2“ (13.3″), pirmieji „Acer“ ir „Asus“, o paskui ir „Lenovo“, „Toshiba“, „HP“, „Samsung“ bei „LG“ ultrabukai bandė išskirti kas mažesnio storio ar svorio korpusu, kas spartesniu procesoriumi ar talpesne baterija, o kas didesnės raiškos ar įstrižainės ekranu, tačiau nei vienas jų nesiūlė tokio gero balanso kaip „Apple“ makbukas, kurio ekrano, klaviatūros ir lietiklio kokybė dar ilgai išliko nepranokta.

Nors arčiausiai prie tikslo priartėjo „Asus“ su „Zenbook“ ir „Lenovo“ su „IdeaPad“, geriausią kainos ir kokybės santykį pasiūlė „Dell“ su „XPS 13“. Praėjus daugiau negu penkeriems metams nuo jo pirmosios versijos pasirodymo 2012-ųjų vasarį, šis ultrabukas išlieka bene geriausiu „MacBook Air“ pakaitalu.
„Dell“ atnaujino „XPS 13“ jau šešis kartus, kaskart vos sulaukusi naujos kartos „Intel“ procesorių. Per tą laiką šis modelis įgijo daugiau ir spartesnės atminties, pažangesnes jungtis, talpesnę bateriją ir aukštesnės raiškos lietimui jautrų ekraną, kurį po „Intel“ nuo 2013-ųjų ragino diegti į vis daugiau ultrabukų. Nuo visų šių naujovių „XPS 13“ ne tik nepadidėjo ir nepasunkėjo, bet net dabar labiau sumažėjo ir palengvėjo.

Deja, nuo 2016-ųjų techninis progresas sulėtėjo, kai „Acer“ ir „Apple“ nepristatė atnaujintų šios klasės modelių, o naujieji „Intel“ septintos kartos „Kaby Lake“ architektūros procesoriai buvo tik 10-15 % našesni už šeštosios kartos „Skylake“, nes silpnai aušinami negalėjo ilgai veikti naujai pasiekiamais aukštesniais dažniais. Juos nuo šio rudens pakeitė aštuntos kartos keturių branduolių procesoriai, galintys suteikti iki 44 % didesnį našumą negu dviejų branduolių septintosios kartos procesoriai, tačiau kadangi jie vėl paremti „Kaby Lake“ architektūra (mobiliųjų „Coffee Lake“ procesorių dar nėra), ultrabukuose ir toliau vargiai išnaudojamas jų potencialas.

Tikriausiai būtent dėl šios priežasties „Dell“ 2017-ųjų modelį pardavinėja su 2016-ųjų modelio revizijos numeriu, o oficialiame „XPS 13“ aprašyme pakeitė tik eilutę apie naudojamų „Intel“ procesorių kartą. Šiaip jau būtų kvaila pirkti modelį su senos kartos procesoriais, kai greitai bus visu parduodami naujieji, bet renkantis „XPS 13“ konfigūraciją svarbu atsižvelgti į tai, kad intensyviausiai jo procesorius bus apkraunamas naudojantis įvairiomis nuotraukų redagavimo, vaizdo įrašų montavimo, objektų projektavimo ir kitomis darbo programomis, – žaidimams net turint galingiausią „i7“ klasės procesorių kliudys integruota vaizdo plokštė.

Žodžiu, surizikuočiau ir įsigyčiau ne aštuntosios, o septintosios kartos „Intel“ procesorius naudojantį „XPS 13“. Gal ne būtinai tokį kaip šis, apginkluotą „Intel Core i7 7500U“ procesoriumi su „Intel HD Graphics 620“ integruota vaizdo plokšte, „Elpida“ 16 GB LPDDR3 darbinės ir „Toshiba“ 512 GB SSD nuolatinės atminties bei „Sharp“ 3200×1800 raiškos lietimui jautriu ekranu, kuris su „Windows 10“ operacine sistema kainuoja apie 2100 eurų. Maždaug tiek apytikriai kainuos tokių specifikacijų „XPS 13“ su „Intel Core i7 8550U“ ir „Intel UHD Graphics 620“. Kasdieniam naudojimui visiškai pakaktų pigiausios komplektacijos, kurios, tiesa, pigia nepavadinsi.

Kaip bepaimsi, penktos revizijos „XPS 13“ brangus. Pigiausia mūsų šalyje parduodama konfigūracija atsieis bent 1500 eurų. Tiesa, ji anaiptol ne pati asketiškiausia, kokią siūlo „Dell“. Užsienyje galima aptikti biudžetinių variantų už 800 eurų, bet išleidus tokią sumą pinigų norėtųsi ko nors daugiau negu „Intel Core i3-7100U“, 4 GB DDR3 ir 128 GB SSD. Bent 3200×1800 raiškos ekrano vietoje 1920×1080.

Viskas dėl dydžio. Kaip 13,3 colių įstrižainės ekraną turintis nešiojamas kompiuteris, „XPS 13“ neįtikėtinai kompaktiškas, vos ne tokių matmenų kaip modeliai mažesnės įstrižainės ekranais. Tai 304 mm pločio, 200 mm gylio ir 9-15 mm storio aliuminio, plastiko ir anglies pluošto sumuštinis. Net su lietimui jautriu ekranu ir įbrėžimams atspariu stiklu korpusas sveria tik 1,29 kg, tad yra patogus laikyti viena ranka. Viena ranka sunkiau tik atlenkti vos ne hermetiškai prisispaudusias korpuso puses. Ne kartą turėjau atskirti jas abiem rankomis, pasidėjęs kompiuterį kaip kokį lagaminą.

„XPS 13“ dizainas solidžiai santūrus ir pragmatiškai minimalus, atkreipiantis į save dėmesį tik įjungimo, įkrovos ir baterijos lygio šviesos indikatoriais, iš kurių pastarasis pats sumaniausias ir naudingiausias, nes gali būti bet kada aktyvuotas fiziniu mygtuku. Diodais apšviesta ir klaviatūra, nors ir ne taip tolygiai ir gražiai kaip „MacBook“ kompiuteriuose. Patys klavišai išdėstyti patogiais tarpais spaudžias tyliai bei lengvai, gal tik truputį per kietai dėl vos 1,3 mm siekiančio paspaudimo gylio, bet daugiau negu 1,5 mm tokio lieknumo korpuse tikriausiai ir nebuvo galima tikėtis. Gylio trūksta ir abiems lietiklio klavišams, įrengtiems po stebėtinai tiksliai pirštų judesius ekrane atkartojančiame lietimui jautriu paviršiumi.

Tiesa, daugiau negu lietikliu naudojausi lietimui jautriu ekranu, ir grąžinęs „XPS 13“ dar keletą dienų pratinausi atlikti pasirinkimus pele. Kartais tai taip natūralu, pavyzdžiui, naršant po programų meniu punktus ar žaidžiant strateginius žaidimus, kad nė nepastebi, kaip po kurio laiko prie ekrano intuityviai kyla ranka. Gaila, kad paskui ant jo veidrodinio paviršiaus lieka aiškiai matomos braukymų ir baksnojimų žymės. Gaila, kad matiniais paviršiais padengti tik standartinio tipo 1920×1080 raiškos ekranai.

Kad ir kaip vertinčiau didelės rezoliucijos teikiamus privalumus peržiūrint nuotraukas ir vaizdo įrašus, 3200×1800 rezoliucija 13,3 colių ekranui yra bereikalingai didelė. Talpindamas 276 pikselių colyje, šis „SHP144A“ modelio „Sharp“ ekranas pikselių tankiu lenkia absoliučią daugumą aukštos raiškos televizorių, monitorių ir tų pačių nešiojamų kompiuterių ekranų, ši nusileisdamas tik telefonų ir planšetinių kompiuterių analogams. Prisipažinsiu, jame smagu apžiūrinėti senovinius paveikslus ir žemėlapius su padidinamuoju stiklu taip, tarsi juos studijuotum realybėje, bet kadangi norint pamatyti skirtumą į ekraną reikia žiūrėti iš taip arti, abejoju, ar modeliuose su tokia maža įstrižaine dukart didesnė rezoliucija verta šimtus eurų siekiančių papildomų išlaidų. Tuo turėjau progos įsitikinti palyginęs 2K raiška nufilmuotų ir „Blu Ray“ formatu įrašytų „Alien: Covenant“, „Baby Driver“ bei „Ghost in the Shell“ ir 4K raiška nufilmuotų ir „4K Ultra HD“ formatu įrašytų „Jason Bourne“, „Lucy“ ir „Looper“ filmų vaizdo kokybę. Didesnius skirtumus pastebėjau tik bendrais planais nufilmuotose scenas, kuriose geriau matėsi smulkios foninės detalės, pavyzdžiui, namų fasadai panoraminiuose miestų kadruose.

Kur kas geresnį įspūdį paliko 1000:1 santykio vaizdo kontrastas, kurį nuo ne per silpniausio maksimalaus 0,4 cd/m² tamsumo padėjo pasiekti 100 cd/m² stipresnis už standartinį maksimalus 400 cd/m² šviesumas. Kaip ir pernykščiuose modeliuose, jis reguliuojamas automatiniu būdu nepriklausomai nuo operacinės sistemos nustatymų, kas greičiausiai padeda geresnius baterijos ištvermės rezultatus, bet tai gali trukdyti tinkamai sukalibruoti vaizdą. Laimei, QHD+ rezoliucijos modeliams „Dell“ yra išleidusi specialų programinės įrangos atnaujinimą, leidžiantį nusistatyti stabilų ekrano apšvietimo stiprį. Kodėl tokio atnaujinimo nesulaukė pigesnės konfigūracijos modeliai FHD ekranais, jau reikėtų teirautis pačios „Dell“.

„XPS 13“ rodo tokios kokybės vaizdą, kokios ir turėtų rodyti IPS matricos ekranas. Į tą kokybę standartiškai įtraukta platesnė spalvų paletė (~ 90 % sRGB, ~ 60 % AdobeRGB), atvaizduojama pakankamai tiksliai be jokios kalibracijos, ir platesni apžvalgos kampai (170°), leidžiantys išvengti ekrano lankstymo ir korpuso judinimo kaskart keičiant naudojimosi poziciją. Defektų, tokių kaip šio tipo matricoms būdingas gelsvas švytėjimas, nepastebėjau. Užmačiau tik atleistinai menką šviesos nutekėjimą apatinėje dešinės pusės ekrano dalyje. Aptikau jį tamsoje didžiausiu apšvietimu žiūrėdamas ganėtinai tamsų filmą („Jason Bourne“).

Su 4K raiškos filmais „Intel Core i7 7500U“ susitvarko be vargo. Pradedant septintąją karta, „Intel“ išdresavo procesorius techninės įrangos lygiu iškoduoti jiems naudojamą HEVC (H.265) profilį. „Intel Core i7 7500U“ taip pat gerai pasirodė ir dirbant su „Microsoft“ bei „Adobe“ programų paketais, ko ir reikėjo tikėtis iš aukštos klasės procesoriaus. „Cinebech R15“ teste jis surinko 345, o „Geekbench 4“ vieno ir daugelio branduolių bandymuose atitinkamai po 4224 ir 8374 taškus.

Užuot naudojusi greičiausią šio procesoriaus palaikomą DDR4 tipo 2133 MHz dažnio darbinę atmintį, „Dell“ pasirinko geresniu suderinamumu ir mažesniu vėlinimu mažesniais dažniais pasižyminčią mobiliąją LPDDR3 1866 MHz alternatyvą, integruodama 4 dviejų kanalu režimu veikiančius „Micron“ („Elpida“) gamybos atminties lustus po 4 GB tiesiai į motininę plokštę.

Prie jos per 4 PCIe juostų M.2 jungtį prijungtas tik „THNSN5512GPUK“ modelio 512 GB talpos NVMe SSD kaupiklis iš „Toshiba“. Mano testavimų su „CrystalDiskMark“ metu jis mįslingai pasiekė geresnius negu gamintojos nurodytus nuskaitymo (1666 MB/s vietoje 1500 MB/s) ir prastesnius įrašymo (906 MB/s vietoje 980 MB/s) greičius.

Už atskirų komponentų testų rezultatus mane kur kas labiau domino visų jų galimybės kompensuoti integruotos vaizdo plokštės našumo stygių žaidžiant žaidimus.

Prilygdama dedikuotai „GeForce 920M“, „Intel HD Graphics 620“ nėra tokia jau niekam netinkama. Net priešingai, daugelis pigių nešiojamų kompiuterių savininkų sėkmingai ja žaidžia tokius žaidimus kaip „FIFA 18“, „Project Cars 2“ ir „EVE: Valkyrie – Warzone“. Našumas tiesiogiai priklauso nuo su ja komplektuojamo procesoriaus galios, o šie ultrabukuose greitai įkaista ir pradeda veikti žemiausiu palaikomu dažniu. Tas pats vyksta ir „XPS 13“.

Pradėjau nuo „Resident Evil 6“ ir, švelniai sakant, nuviliančių rezultatų. Natūralia 3200×1800 raiška stringa jau meniu ekranas, o žaidimą vargiai įmanoma žaisti 30 kadrų per sekundę dažniu net 1280×720 raiška ir žemiausiais grafikos nustatymais. Tiesa, dėl veikiau kalta ne silpna „XPS 13“ konfigūracija, o prasta žaidimo optimizacija.

Toliau – „Ashes of Singularity“. Vidutiniškai 9,2 FPS esant 1920×1080 raiškai, minimaliems grafikos nustatymams ir paleidžiant žaidimą per „DirectX 11“ programinę sąsają. Galima ristis žemiau – 10,4 FPS esant 1280×800 rezoliucijai, – tačiau kažin, ar verta.

Kitas žaidimas – „Asseto Corsa“. Čia jai geriau. Įmanoma žaisti net 60 kadrų per sekundę dažniu, bet tik prasčiausia grafika ir 1280×720 raiška. Padidinus rezoliuciją iki natūralių ekranui 3200×1800, kadrų kaita sumažėja iki 22 kadrų per sekundę. 1920×1080 rezoliucija tokiais nustatymais pati optimaliausia su vidutiniais 45 FPS – yra net vietos kai kuriems grafikos patobulinimams.

Kaip ir tikėjausi, „Dirt Rally“ veikia gerai. Netgi įmanoma žaisti 1920×1080 rezoliucija ir vidutiniais grafikos nustatymais pasiekiant ~ 27 kadrus per sekundę.

Žemiausiais grafikos nustatymais ir 1280×720 raiška „Far Cry Primal“ 3200×1800 ekrane atrodo baisiai, o pasiekia viso labo 24 kadrus per sekundę.

Panaši situacija ir su „Rise of the Tomb Raider“ – analogiškais nustatymais „XPS 13“ šiaip ne taip ištempia 19 kadrų per sekundę.

Strateginiams žaidimams nebūtina aukšta kadrų kaita. Žinoma, 10 kadrų per sekundę kaip „Ashes of the Singularity“ atveju tikrai per mažai, bet tokius kaip „Civilization VI“ galima visai pakenčiamai žaisti esant 25 kadrams per sekundę, kuriais, deja, šis modelis atkuria žaidimą tik 1280×800 raiška ir minimalia grafika.

Po „Rainbow Six: Siege“ ketinau išbandyti dar kelis žaidimus su vidiniais testavimo įrankiais, tokius kaip „Deus Ex: Mankind Divided“, „Ghost Recon: Wildlands“ ir „Total War Warhammer II“, tačiau jau nebemačiau prasmės to daryti, nors ši per vėlai išpopuliarėjusi „Ubisoft“ šaudyklė pasileido visai gerai – 1280×720 raiška, vidutinė grafika, beveik 30 kadrų per sekundę sparta.

Ne kažką, bet spėju, jog su „XPS 13“ vis tik būtų įmanoma žaisti tokius žaidimus kaip „League of Legends“, „Counter-Strike: Global Offensive“ ir „Overwatch“, be kurių daugeliui daugiau nieko ir nereikia. Galimybė paleisti kitus daugiausiai priklauso nuo žemutinė grafikos nustatymų ribos – aukštesnių iš kompiuterio su integruota vaizdo plokšte nereikėtų daug tiktis. Šio modelio atveju 3200×1800 ekranas tik dar labiau apsunkina padėtį, nes net sunkiai pasiekiama 1920×1080 rezoliucija atvaizduojami žaidimai pernelyg dantyti, kai tokios raiškos modelyje jiems net nereikėtų vaizdo glotninimo.

Bet ką ten žaidimai – „XPS 13“ akivaizdžiai ne tam. Be to, kad buvo suprojektuotas taip, jog net intensyviai veikdamas neįkaistų virš 50 °C ir neskleistų didesnio kaip 35 dB triukšmo, jis buvo optimizuotas itin taupiai naudoti baterijos energiją. Modelis su didesnės raiškos lietimui jautriu ekranu išeikvoja jos gerokai daugiau negu standartinis analogas, bet su ta pačia „Dell PW23Y“ modelio 4 celių 8085 mAh talpos baterija gali ištempti bent 3-4 valandas pramogaujant ir 7-8 valandas dirbant.

Tai paverčia „XPS 13“ tikru nešiojamu kompiuteriu, su kuriuo nereikia visur vežiotis 45 w įkroviklio. Tiesa, net ir be jo kompiuterį galima įkrauti per 2 PCIe juostų „Thunderbolt 3“/„USB 3.1 Gen 2“ jungtį „USB-C“ tipo kištuku, jei tik kabelis pajėgus per jį tiekti 20 v įtampos srovę. Tai tuo pačiu ir vienintelė „XPS 13“ siūloma vaizdo išvestis, kas gali sukelti problemų norint prijungti kompiuterį prie ne visada „DisplayPort“ palaikančių projektorių.

Dar yra dvi USB 3.0 jungtys, iš kurių viena gali tiekti maitinimą kompiuteriui esant išjungtam, pravartus „Realtek“ SD/SDHC/SDXC atminties kortelių skaitytuvas ir 3,5 mm garso išvestis, kuri tikrai pasitarnaus, nes maži 2,5 W galios stereo garsiakalbiai padės nebent iš bėdos. Mikrofonas, kita vertus, garso toną ir kryptį apčiuopia puikiai. Gaila, kad 1280×720 raiškos 30 kadrų per sekundę dažnio internetinė kamera transliuoja vaizdą ne pačiu patogiausiu rakursu iš kairiojo ekrano kampo. Kadangi „XPS 13“ neturi RJ45 jungties interneto kabeliui, už ryšius atsako „Qualcomm“ pagaminta „Killer Network 1535“ a/b/g/n/c/ac belaidžio ryšio plokštė, turinti ir „Bluetooth 4.1“ modulį.

Sudėjus visus už ir prieš, neturėtų stebinti, jog „XPS 13“ populiarus tarp verslo klientų, kurių neatgraso aukšta kaina, jeigu tik už ją siūlomas kompaktiškas ir patvarus korpusas, šviesus, gerai iš visų pusių matomas ir, už papildomą kainą, net lietimui jautrus didelės rezoliucijos ekranas, greita nuolatinė ir darbinė atmintis, visą darbo dieną ištverianti baterija, didžiausią krūvį pakeliantis procesorius ir plačiadažnis belaidis ryšis.

Iš kitos pusės, net ir jiems nepatiks sunkiai atsilenkiantis korpusas, viena vienintelė jame įrengta vaizdo išvestis ir kompromituojanti kameros pozicija. „XPS 13“ nelabai tiks ir tiems, kurie dirba su skaitmenine ir spausdintine grafika, nes jo ekranas pilnai neatvaizduoja reikalingų sRGB ir Adobe RGB spalvų palečių. Žaidimų gerbėjai irgi turėtų dairytis kitur, visų pirma į dedikuotas vaizdo plokštes naudojančius modelius, tokius kaip „Dell XPS 15“.

Games.lt