Tikriausiai pamatęs „Modecom“ vardą spontaniškai prisiminei neseniai internete „laido riterių“ rekomenduotą kompiuterio korpusą ar maitinimo bloką. Deja, ši apžvalga nesusijusi nei su korpusais, nei su maitinimo blokais, taipogi ir ne su tinklo plokštėmis, kurias „Modecom“ taip pat gamina. Šį sykį Games.lt buvo suteiktas ultra ribotas 50> Eurų balastas, kurį numesti turėjome rinkdamiesi kolonėles. Aukštos klasės modeliai į šią kainų grupę niekaip neįtelpa, todėl akis nusukome į biudžetinius sprendimus. Ir radome kai ką, kas išsiskyrė akį traukiančiu dizainu ir turėjo viską ko reikia. Tai „Modecom MC 2180” – kolonėlės, kurios groja garsiai ir toli gražu nekainuoja kaip kaimyno „Audi 80” su dujų įranga.

Nesiruošiu gaišti Tavo brangaus laiko, mielas skaitytojau, su įsijautimu pasakodamas, kad „MC 2180” dėžė yra tobulo keturkampio formos, o instrukcijoje suskaitysi 23 puslapius. Tai juk niekam nerūpi. Bet išsyk Tau rūpėti turėtų tai, kad „MC 2180” turi labai mielą akiai ir jaunatviškumu dvelkiantį dizainą. Ką jau ką, bet „Modecom“ dizaineriai išmano kaip iš pačių primityviausių, ir pripažinkim, pigiausių medžiagų sukurti vertą dėmesio ir panegirikų dizainą. Skirtingai nei „Logitech“, „Creative“ ar „Microlab“ dizaineriai, jų „Modecom“ kolegos nebandė biudžetinės klasės produktuose tiesiai per aplinkui atkartoti aukštos klasės modelių dizaino. Taip jie išvengė paniekos, kurios dažnai „laido riteriai“ savo blog’uose pažeria tik prisiminę kokios nors audio firmos biudžetinį modelį, kuris atrodo kaip profesionali sistema, tačiau atkuria garsą kaip „iPhone 3GS” telefono garsiakalbiai.

„Modecom MC 2180” akį patraukia dviem dalykais – gražiais raudonos spalvos apvadais papuoštu žemų dažnių garsiakalbiu ir moderniai atrodančiomis kolonėlėmis. Ačiū Dievui, niekur nebuvo persistengta ir buvo išlaikytas asketiškas kaip Kalvinizmas, bet modernus Liuteronybė savo laiku, dizainas.

Deja, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Satelitai padaryti iš pusiau permatomos plastmasės, kas man asmeniškai atrodo puikiai, bet iš kitų kolegų komentarų susidariau įspūdį, kad jos tikrai nepatiks visiems. Gerai bent jau tai, kad kolonėlės suręstos iš kokybiško plastiko ir yra patvarios. Žemų dažnių kolonėlė nors atrodo pritrenkiamai kietai, „Modecom“ stebuklingai viską sugebėjo sugadint visą jos reguliavimo sistemą perkeldama į šoną. Tai jų manymu turėjo padaryti reguliavimą patogesnį. Bet aš noriu paklausti, koks ten reguliavimas gali būti, jei šone rasi tik bosų didinimo ar mažinimo rankenėlę? Kiek kartų per dieną, reikia nustatinėti žemus dažnius? Aš nusistačiau norimą lygį ir tokį laikiau visą laiką. Prisipažinsiu, kartas nuo karto tą svirtį pasukinėdavau, bet tik dėl testavimo sumetimų. Dėl tokio keisto dizaino sprendimo, nei pats Archimedas neišspręstų, kaip ir kur ją tinkamai pastatyti. Galima ją laikyt tiesiog ant stalo, bet kad ir kaip ją pakreipsi, visados atrodys taip, kad ką tik ją gavai ir dar nenusprendei kur statysi. Be to, kas gi laiko žemų dažnių kolonėlę ant stalo?

Žemų dažnių kolonėlė turi ir blizgios medžiagos fragmentą, panašų į medžiagą kuria dengta „PlayStation 3” konsolė. Visi senojo praėjusio dešimtmečio modelio „PS 3” savininkai pasakys, kad tai atrodo gražiai tik kol konsolė yra išpakuojama. Bet tai nėra taip beviltiška – jeigu per daug neknietės čiupinėti „subo“ gal ir nebus Tų pirštų antspaudų, kuriuos pamatę draugai vaidins „CSI“ ir kraipydami galvą klausinės „kieno čia?“

Gerai, nebūkim tokie kategoriški. Dėl keleto dizaino neprietelių juk negalim atsisakyti šių kolonėlių. Tai būtų tas pats, kas nepirkti monitorius vien dėl to, kad jame yra „stand-by“ lemputė, kuri šviečia negražia raudona spalva. Perkant kolonėles svarbiausia yra jų gebėjimas išgauti aiškius ir harmoningus aukštus ir žemus tonažus, bei įtikinamus efektus.

Visų pirma, iš kolonėlių už tokį biudžetą nereikia tikėtis per daug. Bet už tokią kainą nereikia ir tikėtis visiška kakofonija bet kokią dainą paverčiančios įrangos. Kas iš karto patraukė dėmesį, tai solidus „MC 2180” generuojamų decibelų skaičius. Nors ši sistema atrodo kaip pūkuotas kačiukas, bet ji gali užriaumoti kaip tikras liūtas. Ir nekreipk dėmesio į pardavėją, kai jis dievagosis, kad žemų dažnių kolonulės turimi 16W ir satelitų 12W x 2 yra tik kaip trąšos granulė „Achemos“ gamykloje, nekreipk dėmesio. Jis tiesiog yra neišmanėlis. Lygiai kaip dabar CPU dažnis yra tik griežtai sąlyginis galios reprezentatorius, taip ir kolonėlių vatų skaičius jau daugelį metų yra tik pigių muzikos centrų gamintojų marketingo triukas.

Su kolonėlėmis gausi ir keletą priedų. Tradiciniai iš laikų, kada „Policijos Akademija“ dar nebuvo rodyta per televizorių, atkeliavę 3.55 mm audio kabeliai tikriausiai nereikalauja išsamaus aprašo. Siūlau atkreipti dėmesį į nuotolinio valdymo pultelį, kuris nors būdamas suprojektuotas jau pagal pažįstamus brėžinius, bet atrodo ir veikia labai puikiai. Tai didelė, juoda svirtis, kurią sukinėdamas didinsi ir mažinsi (atsiprašau, didinsi ir didinsi) garsą. Ji yra labai patogi ir ją naudoti yra velniškai malonu. Be to, tokiu būdu ir garsą galima reguliuoti labai laipsniškai.

Užsukus visą garsą palikti „MC 2180” nepatartina, nes po kurio laiko gali pajusti, kad per savo aplaidumą pagreitinai klimato kaitą. Taip yra dėl to, kad žemų dažnių kolonėlė mėgsta generuoti šilumą ne mažiau efektyviau, nei Kauno termofikacinė elektrinė. Ant jos negi yra užrašas, kad po kurio laiko jos šoną liesti gali būti pavojinga. Keista, kad tai tas pats šonas, kuriame yra visos jungtys. Tai, žvelgiant į platesnę laiko perspektyvą, vėliau gali sąlygoti kokius nors jungčių gedimus. Todėl bet kur ir bet kaip jos negali statyti. Sudėjus su nepagalvotu jungčių išdėstymu, šios sistemos instaliavimas gali būti problematiškas.

Bet ir tai dar ne viskas. Išdėstymo variacijas riboja vos po pusantro metro siekiantys satelitų ir maitinimo laidai. Matyt su šiuo produktu visi dizaino privalumai privertė visą kitą paaukoti ant technologijų altoriaus.

Nustatęs protingą veido išraišką ir pradėjęs studijuoti technines „MC 2180” specifikacijas pamatysi, kad bent jau nominaliai šis kolonėlių komplektas gali groti ne tik garsiai, bet ir kokybiškai. Deja, tiesioginis specifikacijų lyginimas su kitomis kolonėlėmis dažnai esti apgaulingas ir klaidinantis. Kol grojama tyliai, „MC 2180” atlieka savo darbą skrupulingai kaip vokietis. Žemi dažniai tai šmėsteli tai vėl pradingsta, o dėl aukštų dažnių atkūrimo aiškumo radijo diktorius atrodys sėdįs visai šalia. Kita vertus, viskas tolydžiui ima važiuoti į blogąją pusę bandant kaip kokiam profesionalui programiškai reguliuoti ekvalaizerį ir didinant garsą. Nustačius garso lygį, kurio įstatymiškai negali demonstruoti kaimynams po devintos valandos vakaro, aukšti ir žemi tonai ima pjautis, kuris ims viršų. Galop aukšti tonai laimi su savo ausį veriančiomis oktavomis.

Sąmoningai praleidžiant visus „S/N ratio”, „input sensivity”, „channel separation” ir skandalingai pagarsėjusį „frequency response“, stačiai pulsiu prie išvadų. „Modecom MC 2180” yra idealiai surėdytos paprastam klausytojui, keletą kartų per savaitę peržiūrinčiam filmą, dienomis spoksančiam „YouTube“, o vakarais klausančiam mėgiamos muzikos. Iš kitos pusės, „MC 2180” dera kaip sviestas prie duonos ir chuliganui, mėgstančiam „bumčikus“, kad ir iškraipančius visus tonus. Tik nenustebk jei koks pažįstamas Originalas Tave išvadins paviršutinišku, ir, neduok Dieve!, – muzikiniu diletantu.