Na ir visiškam šio gurmaniško rašinių vakaro užsigardžiavimui – geimer pasakojimas apie jo garsą. Skaitom ir įsidėmim numerį, balsavimo pradžia – jau rytoj

Šio rašinio konkursinis numeris 16 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite nuo liepos 2 dienos vakaro.

Paslaptingoji garso banga

Še ir vėl baugi Sekmadienio naktis… Ûmiai girgždančios žaliuzės mane priverčia kuistis ne savu kailiu, naktinių paukščių švilbesys – tarytum mane neša kaip klajojanti garso banga… Tik mano kambary egzistuoja garso šmėkla – naktį įjungtas kompiuteris… Net sapnai per jį pasisuka ne ta kryptim.

Guliu patamsy paslapčiom, žvelgiu į nenudažytas sienas… Gal ką naujo pamatysiu? Ne, regiu tą patį plakatą su „Creative SoundBlaster X-Fi Xtreme Audio“ garso plokšte. Vėjas skverbiasi per atidarytą langą, atrodo ir mane nupūs. Tačiau, vos užmerkus vieną akį, Capt – atsiklijuoja plakatas! Ką daryt? Juk naktis dabar… Nieko, ko man bijot? Viena koją iš lovos, antrą – trakšt…. Ech, tie kaulai, nors aš dar jaunas, hmmm, kažkas naujo. Taip su traškančiais kaulais nusikabaravau iki stalinės lempos, įsijungiau ją ir kai jau maniau, kad galėsiu ramiai priklijuoti plakatą, ir vėl…

Tas ūžiantis lempos garsas. Jis man jau ragus ant kaktos įstatė. Nieko, taip viskas ir pasibaigė… Net nepajutau kaip nukeliavau į sapnų šalį, ten, kur garsas tavęs nepasiekia.
Išaušo sekmadienio rytas. Jau devinta valanda ryto, su lyg šiuo žodžiu suskambėjo žadintuvas: brrr-brrr-brrr-brrr (dar vienas garsas, kuris mane okupuoja). Kagi, vėl traškančiais kaulais keliuosi iš lovos ir nekantraudamas skubu prie kompiuterio, paspaudžiu ant monitoriaus esantį Power mygtuką – vėl nemalonus garsas. Ką padarysi… Yeeeeees!!!!!!!! Pagaliau parsiuntė VIVA DANCE dainų albumą, kurio pusę metų ieškojau, iš laimės net nebereaguoju į aplinkinius garsus. Mano galvoje iškart užsiprogramavo vienintelė mintis – pasileisti dainą. Ką gi, pasileidžiu per muzikos maniakams žinomą player’į Winamp. Nustatau garsą iki dugno… Vaje! Net kolonėlės dreba. Šitaip įspūdingai prasidėjo „Didžioji ūžesio diena“.

Tačiau visą rytą mano galvoje, pilnoje visokiausių garsų, klajojo tik viena mintis – šiandienos vakarėlis. Vakarėlis, į kurį rinkis žmonės, lyg drugiai paaukoję save muzikai. Tarp jų būsiu ir aš… Tačiau, įspūdinga užduotis! Kiekvienas turi sukurti eiles apie garsą, Garsą – Jo Didenybę. Na, ką visą diena, kol galvoje ūžė garso vėjai, sukūriau šias eiles:

Garsas – dievo dovana,
Tarytum į saują sklinda jo šešėlis,
Tarytum šiurpulys sklinda sklinda pavienis,
Ne, jis toks nėra.
Garsas – tai vingiuojanti juosta,
Nenudažyta rožinėm spalvom, nematoma,
Tačiau jos grožis – mums visiems į ausį sklinda.

Garsas – nematomoji siela,
Siela – sklindanti tarp mūsų,
Gimėme, gyvenome ir mirsime –
Garsų pasauly,
Pasauly – kuris mums suteikė gyvenimą.

Laikas tiksi, tiksi tos sekundės, atrodo infarktas ištiks…
– Nesijaudink, – tarė Mama – garsas, tai tik technologija, technologija – kurią mes – žmonės, naudojame savo malonumui.
– Ne, Mama, Garsas – mūsų tėvas, be jo mes negirdėtume vieni kitų, be jų mes nesuprastume pasaulio grožio, galų gale Mama, be garso tu neišgirstum savo mėgstamiausių ATB dainų – atsakiau aš.

Jau diena – pietauju, tačiau širdį persmeigia suskambėjęs laikrodis esantis kitame kambaryje… Ir vėl išsigandau. Viskas, atėjo ta akimirka, supratau – mane seka Paslaptinga Garso Banga. Štai kur šuo pakastas. Nuo to laiko, kai supratau, kas mane supa, pajutau, kad garsas, kuris vyksta aplink mane suteikia man jėgų, jėgų – kurios mane priverčia pajusti garso ritmą…

Na ką, vakaras artėja, o aš tyliai sėdėdamas tamsiame savo kambaryje vis galvojau kaip iš namų išprašyti tėtį, kuris taip prieštarauja vakarėliui. O jis juk dirba garsų įrašų kompanijoje! Tai kodėl jam „nesuorganizavus“ vakarėlio koncerte?! Sumąstyta, padaryta! Atsidaręs stalčių, radau senus, apdulkėjusius bilietus į šiandien vykstantį Muzikos vakarėlį. Gera pramoga jam, gera pramoga man! Taip laikas ir prabėgo. Va je, jau šešta valanda vakaro, o juk aštuntą jau vakarėlis, o dar niekas neparuošta. Ką gi, prasidėjo įspūdinga nuotykių klajonė.

Pirmas žingsnis. Lipu tais senais girgždančiais laiptais į vaikystės prisiminimų apipintą palėpę. Ten randu savo bosinę gitarą, kuri atlaikė net aštuonerius metus! Jau ruošiuosi nulipti laiptais, tačiau dėmesį patraukia ta voratinkliu apgobta kolonėlė. Kas čia dabar? Juk aš ją pirmą kartą matau! Rodos teks išbandyti. Ką gi, mantoje jau du daiktai – gitara ir kolonėlė. Parvykus į savo kambarį, nedelsiant išbandžiau kolonėlę (tiesą sakant galvoje didesnis noras buvo išbandyti kolonėlę, o mintys apie gitarą lyg paukščiai iš galvos išskrido). Kolonėlė veikia, teks ją panaudoti vakarėlyje! Taip, pirma užduotis įvykdyta.

Antras žingsnis. Įrašyti dainas į kompaktinį diską, kuris bus paleistas vakarėlio metu. Ech, vėl spaudžiu tą didelį apvalų Power mygtuką esantį kompiuterio dėžės priekyje. Monitorius pradeda atvaizduoti pirmsu vaizdus (antri vaizdai jau Windows). Štai, Windows Startup Sound – vėl naujas garsas! Na, iškart prie reikalo, įsijungiu programą Nero (kurią deja, bet pripažinsiu – parsisiunčiau). Taip ir pradedu kelti dainas. Deja, nors kompiuteryje yra per 60GB dainų, į diską telpa tik 700MB. Įrašymas baigtas. Telieka išjungti kompiuterį, ir vėl Windows Shutdown computer garsas, kuris mane pakeri.

Trečias žingsnis. Pats sunkiausias, tačiau įdomiausias – paruošti būstą vakarėliui… Pamažu, pamažu ir einu prie pabaigos (negalvokit, kad pamiršau kolonėlę, kuri man leido pajusti labai gerą jausmą). Štai ir viskas! Kaip sakant, balius jau čia pat. Ech, skambutis į telefoną (vėl ta pabodusi skambučio melodija „Toreodor“, penkto lygio garso stiprumas, bei pritrenkianti vibracija), draugai jau perspėja, kad vyksta iš namų, o mane… Mane jau už viso kūno „suėmė“ stresas… Ką gi, nauja garso banga, pirmas svečias – skambutis į duris. Aš, girgždinčiomčiomis grindimis lėtai žengiu prie durų, atrakinu seną spyną, ir jas praveriu. Prieš akis pirmieji svečiai. Taip prie duris teko praverti dešimt, o gal ir dvidešimt kartų.

Svečiai susirinkę – vakarėlis prasideda. Pirmasis prie DJ posto žengiu aš (be to, vakarėlio tema „Mano garsas“), taip, keletą minučių prakalbau apie garsą, žmonių ovacijos bei rankų plojimo garsas mane tikrai privertė pasijausti garsų pasaulyje… Vakarėlis tęsiasi… Aš su savo bičiuliu Adolfu (žinomu kaip DJ_Blest) atlikau mūsų sukurtą dainą „Mano garsas“. Vėlgi… Ovacijos… Vakarėlyje buvo tikrai įspūdingų žmonių: nuo paprasčiausio tualeto dainininko iki aukščiausios klasės muzikos kūrėjų, „Creative“ atstovai Lietuvoje, bei pan… Net nepajutau, kaip pasibaigė, vakaras, begalė tvarkymosi, ech, atsiguliau sau į lovą, negalvojau apie jokius tvarkymus ir užsnūdau… Sekanti stotis Pirmadienis. Taip, mes visi gyvename garsų pasaulyje, pasaulyje, kurį sukūrė vaizdas, o garsas patobulino.