Na ir dar vienas trumpas Vairuto nutikimas. Viskas, antrą etapą irgi baigiame.

Šio rašinio konkursinis numeris 18 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite jau nuo šio vakaro.

Nutikimas

– Ei, Jurai, nori klijų pauostyt?
– Ką?! Išprotėjai gal?
– Na ir. Juk puiku bus.
– Ko jau ko, bet klijų aš neuostysiu. Tai apgailėtina!
Algis išsitraukia kažkokį suvyniotą „Norfa“ maišelį iš savo nutrintų džinsų kišenės.
– Štai. Nori?
– Kas čia?
– Žolė. Gryna, švieži marihuana. Pusbrolis parvežė.
– Bet juk tai beprotystė! Mes juk negalime… O, jei tėvai grįš anksčiau ir sužinos?
– Negrįš, nesijaudink. Va, turiu to specialaus popierėlio. Susukti reikia štai taip, –
Algis įdeda žiupsnelį žolės ir, rodydamas man, įmantriai susuka, – Turi ugnies?
– Ne, juk žinai, kad nerūkau.
Nė nespėjau užbaigti, o jis jau nukūrė į virtuvę. Po minutėlės grįžta.
– Imk, aš tuoj čia sau susuksiu pats vieną. Užsidek, va žiebtuvėlis.

Drebančiomis rankomis į lūpas įspraudžiau tą nelemtą suktinuką ir vos ne vos spragindamas
įžiebiau žiebtuvėlį. Įtraukiau pirmą dūmą.
– Užleisiu muzikos. Patinka „The Beatles“?

Nieko neatsakiau, bet girdėjau, kaip jis svetainėje išvertė plokšteles iš spintelės ir
įjungė patefoną. Niekada nejutau lyg plaukiočiau dangaus vandenimis, klausydamasis „Lucy in the sky with diamonds“. Kažkas nuostabaus. Klausausi ir matau kiekvieną vaizdinį. Kiekvienas dainos žodis pereina mane kiaurai ir išskleidžia savo žiedus vaizde. Algio nematau – vadinasi, kad ko gero dabar miegu ir sapnuoju. Turbūt gera žolytė buvo. Aš atradau vaizdą muzikoje!

Štai iš vieno balto debesėlio išlenda pats Džonas Lenonas – ilgaplaukis, su tokiais
skritulio formos akinukais! Jis mane pasveikina, o aš palietęs jo ranką instinktyviai lyg
kulka šoviau į dangų aukštai aukštai. Ausyse jau skambėjo kita daina – „Yellow submarine“, ir iš tiesų, kosmose aplink mane skraidė pageltusio maksiminio fermentinio sūrio spalvos laivai, o iš jų buvo girdėti rėkaujantys Tarybų Sąjungos jūrų laivyno jūreiviai. Jie rėkavo taip panašiai kaip iš to filmo „K-19″. Sutrikau. Bedainuojantys „bitlai“ staiga išskrido į kitą galaktiką, o sapnas ėmė temti. Vietoje lyg per sieną girdėjau ko gero patį nemaloniausią garsą pasaulyje, koks tą akimirką galėjo pasirodyti – motinos balsą.

Taip ir pasibaigė. Moralai, moralai, moralai – kokią savaitę su Algiu nieko kito ir
negirdėjome. Kad tie moralai, o gaila, nelabai skambūs buvo, todėl vėlgi mane gelbėjo mano kompaktinių diskų grotuvas, ausinukai ir mano ankšto kambarėlio durys, kurias kurį laiką laikiau užrakintas.

O aš susidariau savo moralą: muzika gelbsti visur – laimėje ar nelaimėje – nesvarbu. Todėl sakau jums: vaikai, gyvenkime draugiškai, ir tik muzika mums padės. Tiek.