Neblogi atsiliepimai apie pirmą bandymą dalyvauti konkurse ir laimėti „Creative“ garso plokštę, o gal vasariški orai paskatino Vairutą brūkštelėti dar vieną eiliuotą odę apie garsą. Ką čia ir bepridėsi – smagu kad žmones (kažkas) įkvepia.

Šio rašinio konkursinis numeris 12 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite jau nuo šio vakaro 😉

Muzikinė beprotystė

Oras suvirpėjo, keistą šokį judesių išvystė.
Tyliai, tyliai…
Vos girdėti.
Garsas darosi aiškesnis.
Tuoj lyg iš po žemių jisai išlįs.
Prieš jį aš patapsiu kur kas mažesnis.
Mane tik sutryps

ir aš…

Tapsiu vanduo, iš rankų išlietas,
Virsiu dūmu lengvos cigaretės
Apliekit benzinu, nes aš esu laužas,
Esu aš žydra išprotėjusi marionetė.

Koja man savaime trepsi.
Inertiškai.
Na ir kas?
Po velniais, tai juk paralyžius.
O gal traukuliai?

Ir vėl man kulka pasileido į smilkinį.
Ir vėl atsidūriau aš centre
Paryžiaus.
Va tada tai jau buvo tikrai,

nes aš…

Išprotėjau
(gerąja prasme).

Debesie padangių, skraidink mane iš čia!
Aš esu mažas vabalėlis, pavergtas garsų,
Nežinau, kam skamba ši nuostabi muzika,
Lėk, vėjau, lėk, jei daugiau nei aš turi jėgų!

Ir aš išlėkiau labai toli,
Kur garso plokščių orkestras kuria simfonijas.
Jos tokios nuostabios,
Patikėk, žinau, kad gali.
Skrisk į šią šalį, būk tu sau ponas.
Muzika viską darys už tave.
Elegantiškos ir gražios, elegantiškos ir gražios
Natos tave pargriaus ir išmes
Tave skraidyti erdvėje

ir tu…