S0rr0w atsiuntė štai tokią linksmai liūdną Joninių istoriją. Skaitome, galvojame ir jau greitai galėsime vertinti.

Šio rašinio konkursinis numeris 7 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite jau nuo šio vakaro 😉

Liūdna istorija

Papasakosiu gana linksmai liūdną istoriją, ištikusią mane prieš keturis metus. Tuo metu buvo Joninės, todėl kaip tik atsiminiau šį įvykį. Tėvai ruošėsi kelionei į kaimą, o aš likau savo namuose Vilniuje. Teko pažadėti, kad nebus jokios netvarkos, gėrimo bei kitokių anarchijos požymių  Na aš sutikau (kad tik kuo greičiau jie atsikabintų nuo manęs). Jie išvažiavo. Praėjo valanda, o štai jau po poros valandų galėsiu kažką planuoti. Su draugais sumąstėme pas mane surengti šventę, nes pora draugų buvo Jonai, o ir šiaip po miestą nenorėjome daužytis.

Na, pagaliau jau ir vakaras atėjo. Sunešėme draugų garso aparatūrą. Ehh… Sovietinės S90 kolonėlės. Na ir prasidėjo mūsų šventė. Siautėm, gurkšnojom, šokom, žodžiu ko tik nebuvo. Muzika grojo visu garsumu. Sienos drebėjo, langų stiklai skilinėjo. Na aišku čia perdedu , tačiau garsas buvo didelis. Kadangi ir mano muzikos stilius kitoks nei įprastai (metal, rock, hardcore, darkwave, goth industrial, darkwave electro ir t.t ), o ne visokios „ruskaja radija“ aj ja ja divčiona, vera ja tibia liubliu. Turbūt tai ir sukėlė problemų… Išgirdau beldimą su ne, bet kuo, o su grindų šepečiu per savo langus. Atidarau, o ten kažkokia – nu neapsiverčia liežuvis pavadinti tos moteriškės išauklėta, protinga ir tolerantiška ( na turbūt ne visi būtume tolerantiški, kai 11 nakties skamba „Rammstein – Feuer frei.)

Taigi ji mane iškeikė visais savo žodyne rastais rusiškais, keiksmažodžiais(ir netik), koks aš toks ir panašiai, vėliau nurimus jos aistrų audrai, pasakiau, kad stengsimės tyliau švęsti ir nebus jokių problemų. Taigi šėlstame toliau, tik truputį tyliau. Visiems linksma ir smagu, kol po kokių dviejų valandų, po to incidento su kaimyne įvyko didžiulė katastrofa. Kadangi pas mane draugai ir draugės ėjo kur norėjo ir kada norėjo, aš namų durų nerakinau. Tai buvo mano klaida…

Pats negėriau, nes turėjau kitokių planų, tad prižiūrėjau tvarką namuose. Staiga buto durys plačiai atsiveria ir pas mus įbilda ne vienas, o net keturi policininkai. Mes visi nustėrstam. Muziką iškart pritildau, nes kai kurie draugai nebesugeba sugraibyti garso valdiklio. Vienas iš policininkų atskaito moralą, dėl triukšmo ir alkoholio ir aš jau viską išklausęs ir pažadėjęs, kad taip daugiau nebepasikartos. Tuo mano istorija būtų jau pasibaigusi, tačiau… Iš kolonėlių pasigirdo nauja daina. O tu dieve, pagalvojau aš. Atpažinau kokia daina. Ir pradžia apie policininkus, o dar necenzūrinė. Puoliau ją išjungti, bet buvo jau per vėlu…

Policininkai buvo įsiutę lyg žvėrys ( kur tau nebūsi, kai tokias blevyzgas dainuoja). Jie visus mus išsivežė ( mūsų buvo apie 12 man rodos). Mūsų Joninės tęsėsi policijos komisariate. Gavau 400 litų baudą iškart už tris ar keturis pažeidimus (nenoriu net prisiminti), kritau tėvų akyse, nors draugai sudėjo vėliau pinigus ir kompensavo už šį nemalonų įvykį. Buvo išties nemalonu net pažiūrėti tėvams į akis ir daugiau niekada nešvenčiu didelių švenčių namie.

Mokykitės iš kvailų klaidų (šiuo atveju mano) ir nekartokite jų.

E. Hemingvėjus yra pasakęs – „ Kiekvienas žmogus yra teisus, kol nesuklysta“

Aš suklydau…

Tikiuosi, kad ši istorija praskaidrino jums nuotaiką ir nesmerkite manęs, dėl šio poelgio, ačiū.