Prieš vienuolika metų trys mega-kompanijos – „IBM“, „Sony“ ir „Toshiba“ – sudarė trilypę sąjungą naujos kartos mikroprocesoriui „Cell“ kurti. „IBM“ ketino panaudoti „Cell“ kaip statybinę medžiagą savo super-kompiuteriams. „Sony“ iš anksto planavo montuoti „Cell“ į savo būsimąją „PlayStation 3″ konsolę. „Toshiba“ dar nebuvo apsisprendusi, ką ji veiks su tokiu galingu mikroprocesoriumi. Visos trys kompanijos nuolat pabrėždavo, kad „Cell“ architektūra labai universali. Su neapskaičiuotai dideliu optimizmu pranašauta, kad ateityje „Cell“ gyvens kiekviename protingame buities prietaise.

Nuo tų šnekų praėjo jau daug metų. „IBM“ super-kompiuteriai dirba visu pajėgumu. „Sony“ konsolė „PlayStation 3″ išgyvena savo saulėlydį. „Xbox 360″, kurio centrinis procesorius „Xenon“ taip pat yra labai giminingas „Cell“ , – irgi pasiekė savo finalinę gyvenimo stadiją. Kur kiti „Cell“ naudojantys prietaisai? Šaldytuvai, viryklės, muzikiniai centrai, telefonai, fotoaparatai ir t.t. ? Susipažink su „Toshiba 46WL863″. Tai vienas iš pirmųjų televizorių su  „Cell“ širdimi.

Iš karto pasakau – ne, jis ne toks galingas kaip „PlayStation 3″ konsolė. Nieko panašaus. Tai televizorius. Tiksliau, išmanusis televizorius, turintis 117 cm įstrižainės „Full HD“ LED ekraną ir galintis atvaizduoti ne tik plokščią 2D vaizdą, bet ir įgaubtą arba iškilų 3D reljefą.

Bet apie viską nuo pradžių. Televizoriaus dizainą kūrė garsioji danų kompanija „Jacob Jensen Design“. „Toshiba 46WL863″ išvaizda nė per pikselį nenukrypsta nuo daug apdovanojimų pelniusios „Jacob Jensen Design“ filosofijos. Tamsiai pilkas televizoriaus rėmas kontrastuoja su veidrodiniu naftos juodumo ekranu bei tokios pat spalvos pjedestalu. Apatinėje dalyje ekrano rėmas platesnis – čia nutiesta skaidraus plastiko magistralė, ant kurios įsitaisęs ne tik „Toshiba“ logotipas, bet ir lietimui jautrūs valdymo klavišai drauge su įvairiais išorės jutikliais. Televizorių virš pjedestalo prilaiko chromuoto metalo prizmė, kylanti iš nedidelės apskritos angos su blizgiomis chromuotomis briaunomis.

„Toshiba 46WL863″ dizainas iš toli atsiduoda „premium“ klasės kvapeliu. Priėjus ir palietus, efektas toks pats – įrenginys pagamintas iš smėliu šlifuoto aliuminio. „Toshiba 46WL863″ korpusas yra plonas kaip paveikslas – jo gylis be pjedestalo vos 2,7 cm. Sveria jis taip pat nedaug – kiek mažiau nei 16 Kg (be padėklo). Idant prietaisas būtų kuo lieknesnis, „Toshiba“ nusprendė nemontuoti kai kurių vaizdo ir garso jungčių į patį korpusą. „AV“, „Component“ bei „Scart“ įvestims reikia naudoti specialius perėjimus, esančius komplekte.

Laidų vijokliai kartu su papildomais perėjimas šį televizorių paverčia tikru spalvotų kabelių aštuonkoju. Bet tai nė kiek netrukdo, kadangi visas tas chaosas lokalizuotas prietaiso galinėje dalyje. Labiausiai trukdė blizgus ekranas, dėl kurio kiekvieną kartą privalėdavau visiškai užsitraukti žaliuzes. Priešingu atveju paskausdavo akis bežiūrint į iš visų kampų partizaniškai puolančius atspindžius. Veidrodinis spindesys, pamėgtas visų TV gamintojų, atrodo viliojančiai tik parduotuvėse ir reklaminiuose bukletuose. Naudojant televizorių su tokiu ekranu namuose, spindesys sukelia tik papildomų rūpesčių – televizoriaus negali jo statyti kur papuola, būtina vengti net menkiausių šviesos šaltinių. Laikant „Toshiba 46WL863″ ant pjedestalo, jam trūksta stabilumo. Nesuprask manęs klaidingai, televizorius tikrai nenuvirs pagautas įžūlesnio skersvėjo. Tačiau nuolat apims jausmas, kad kažkur yra netinkamai prisuktų varžtų. Taip pat užkliuvo pernelyg plati niekieno žemė, skirianti televizoriaus rėmą ir pikselių pasienį. Du viršutinius rėmo kampus bjauroja randai, žymintys atskirų rėmo dalių susijungimo vietas. Žiūrint iš 5-6 metrų atstumo, nei niekieno žemės, nei linijų rėmo kampuose neįžiūrėsi, tačiau svečiai, degantys noru intymiau apgrabinėti brangų prietaisą, būtinai apie tai pasiteiraus. Ir paklaus, kodėl neprisukai visų varžtų, jungiančių televizorių su stovu.

Savaime aišku, svarbiausias kriterijus, renkantis televizorių, yra ne jo dizainas, o atkuriamo vaizdo kokybė. Dvimačio vaizdo teritorijoje „Toshiba 46WL863″ yra nepranokstamas. Tam pasitarnauja ne tik pažangus ekranas iš „AUO Optronics“, kurio lyg šventojo Gralio vaikosi HDTV fanatikai, bet ir būrys specialių vaizdo apdirbimo technologijų, kurioms diriguoja „Cevo Engine“. O „Cevo Engine“ yra ne kas kitas, kaip septynių branduolių „Cell“ architektūros procesorius.

Stratosferiškai aukštą kontrastą užtikrina „Pro LED 32″ technologija. Visas ekranas padalintas į 32 sektorius. Kiekvieno sektoriaus apšvietimo stiprį televizorius reguliuoja atskirai. Tarkime, stebi filmą ir matai sceną, kurioje saulė iš lėto grimzta už tamsaus pasišiaušusio spygliuočių miško. Šioje scenoje televizoriaus automatiškai sustiprins LED apšvietimą ties tomis ekrano zonomis, kuriose baltuoja saulė, ir sumažins jį ten, kur rodoma tiršta miško gelmė. Visa tai apskaičiuojama realiu laiku. Galinis ekrano apšvietimas kinta kiekvieną sekundę. Įsijunk aukštos raiškos fejerverkų sceną ir būsi priblokštas, kaip žaibiškai po stadiono dydžio ekraną paskirstomas apšvietimas. Ir tai tik viena iš daugelio „Toshiba 46WL863″ naudojamų vaizdo makiažo technologijų.

Pavyzdžiui, „Active Vision M800HD“ technologija ženkliai padidina vaizdo atnaujinimo dažnį. Tai nėra reikalinga video žaidimams ir filmams, bet labai rekomenduotina sporto rungtynėmis, kuriose dominuoja balistinės raketos spartumo veiksmas. „Resolution+“ praverčia žiūrint standartinės raiškos vaizdo įrašus ir žaidžiant tokiomis konsolėmis kaip „Nintendo Wii“ ar „PlayStation 2″ – aktyvavus šią funkciją, televizorius išanalizuoja video signalą, aptinka ir paryškina visas įmanomas vietas, palygina patobulintą kadrą su originalu, ir, jei viskas gerai, perduoda vaizdą į ekraną. „Cell“ procesoriaus dėka ši plastinė vaizdo operacija įvykdoma akimirksniu. Analogiškai vaizdo kokybės sveikatą gerina „3D Resolution+“ (skirta 3D medžiagai) bei „Network Resolution+“ (skirta vaizdeliams iš YouTube ir pan.). Kitos dvi panašiai veikiančios, bet primityvesnės technologijos – „Digital Noise Reduction“ ir „MPEG Noise Reduction“ – akivaizdžiai juntamo poveikio video kokybei neturi.

Dar viena dėmesio verta ypatybė – „AutoView“. Pasirinkus šią vaizdo opciją, visa ekrano nustatymų kontrolė pavedama televizoriaus smegenims, kurias „Toshiba“ vadina „Meta Brain“. Aktyvavus „AutoView“ funkciją, televizorius patikrina kambario apšvietimo stiprumą, tada išanalizuoja ekrane rodomą vaizdą, ir pagal gautus duomenis savarankiškai sureguliuoja televizoriaus nustatymus. Išjungsi kambaryje šviesą – bus sumažintas galinis ekrano apšvietimas. Atitrauksi žaliuzes – televizorius automatiškai aptiks šviesos pliūpsnį ir padarys viską, kad vaizdas būtų malonus net ir esant tokioms nepalankioms sąlygoms. Tas pats vyksta ir vaizdu ekrane – jis analizuojamas kiekvienu momentu ir pagal surinktus duomenis kaitaliojami ekrano parametrai.

Vis dėlto geriausio vaizdo automatiniais nustatymais tikrai neišgausi. Toli gražu. Norėdamas pamatyti, ką iš tiesų sugeba „Toshiba 46WL863″, turėsi praleisti valandą ar net daugiau knaisiodamasis po ekrano nustatymus. Universalių parametrų, kurie tiktų visoms patalpoms bei žiūrovams, tiesiog nėra.

„Toshiba 46WL863″ patiekiamas vaizdas nustebins net ir visko mačiusius HDTV gurmanus. O ypač juos. Juodos spalvos gylis vietomis leidžia pamiršti, kad tai „edge-lit LED“, o ne plazminis televizorius. Pirmąsias kelias minutes akių tinklainė tiesiog mirksta neregėto sodrumo spalvų balzame. Panašų poveikį sukeliančius vaizdus gali pasiūlyti nebent tik stiprūs haliucinogeniniai narkotikai. Arba brangesni televizoriai. Standartinės raiškos filmai tokio efekto neturi, bet jei žvilgtelėsi į ką nors esantį bent jau 720p raiškos, ilgai negalėsi atsidžiaugti tuo, ką matai. Bet vėlgi, norėdamas išsunkti viską, ką moka šis TV, turėsi prie jo nemažai prakiurksoti ieškodamas tinkamų nustatymų.

Smagiausia, kad susikūręs trokštamus parametrus, gali juos prisegti prie savo profilio. Televizoriaus korpuse esanti kamera yra ne šiaip sau – ji aptinka veidą ir pagal tai aktyvuoja reikiamą vaizdo bei garso profilį. Kai įeidavau į kambarį ir atsisėsdavau ant sofos, ekrane pasirodydavo žinutė „Welcome, Agnius!“. Tada būdavo akimirksniu aktyvuojami mano sureguliuoti ekrano ir namų kino sistemos nustatymai. Galima įkelti iki aštuonių savo veido nuotraukų. Kuo jų daugiau, tuo televizoriui lengviau Tave atpažinti. Gaila, bet ši sistema nėra iki galo išbaigta. Naktį kamerą geriausia visai išjungti. Kai būna tamsu, ji neaptinka nei veidų, nei judesių. Tada televizorius automatiškai pritemsta, o neilgai trukus – visiškai išsijungia.

Gaila, kad nebuvo galimybės išmėginti „Toshiba 46WL863″ atkuriamo 3D vaizdo kokybės. Nors šio televizoriaus kaina siekia apie 5000 Lt, kartu su juo negausi aktyviųjų 3D akinių, būtinų norint matyti trimatį vaizdą. Jie tikrai nėra pigūs. Šiam modeliui skirti akiniai kainuoja apie pusantro šimto litų. Už vienetą. Ačiū, nereikia.

Už tuos pusantro šimto litų geriau įsigyti išorines garso kolonėles, jei tokių iki šiol dar neturi. „Toshiba 46WL863″, kaip ir praktiškai visi kiti ultra-ploni televizoriai, negali pasigirti ypač audiofiliška garsiakalbių kokybe. Namų kino sistema yra būtinas tokio televizoriaus palydovas.

Didžiausia problema šiame televizoriuje yra ne garsas, o ribotos „Smart TV“ funkcijos. Po žandikaulius išnarinančius vaizdo kokybės tikėjausi kažko panašaus ir iš papildomų išmaniųjų savybių. Deja, teko nusivilti tuo, ką gali pasiūlyti „Toshiba Places“. Jei „Toshiba Places“ būtų bankas, aš jam paskelbčiau bankrotą. Aplikacijų pasirinkimas yra žemiau skurdo ribos. Tos programėlės, kurios yra siūlomos, nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau kaip penkias minutes. Blogiausia, kad nėra jokio būdo ką nors atsisiųsti iš interneto. Vienintelė galimybė papildyti programėlių asortimentą – sulaukti oficialaus atnaujinimo iš „Toshiba“. Net „Toshiba Places“ vartotojo sąsaja atrodo primityviai – primena nemokamą namų gamybos „Android“ programėlę.

Skirtingų video formatų palaikymas taip pat anaiptol nėra stiprioji „Toshiba 46WL863″ pusė . Kol žiūrėsi filmus iš DVD ar Blu-Ray diskų, viskas bus gerai. Vos tik užsimanysi tą patį padaryti iš USB rakto arba iš kompiuterio per vietinį tinklą, sulauksi problemų. Didžioji dalis aukštos raiškos filmų, kuriuos mėginau žiūrėti, neveikė. Iš pradžių maniau, kad viso to kaltininkas – DTS garso takelis, kurio nepalaiko didelė dalis vidinių video grotuvų, įdiegtų televizoriuose. Paskui pastebėjau, kad net ir siunčiantis filmą be DTS garso takelio (tokių yra nedaug), vieni filmai pasileisdavo, kiti – ne.

 

Kaip protingųjų televizorių kartos atstovas, „Toshiba 46WL863″ yra niekam tikęs. Taip, jis moka įrašinėti TV programas į kietąjį diską. Taip, jis turi šokių tokių programėlių vaizdo įrašams, muzikai, naujienoms ir panašiai. Taip, per šį televizorių galima naudotis socialiniais tinklais, tokiais kaip „Twitter“ ar „Facebook“ . Nėra jis jau toks atsilikėlis. Bet faktas yra toks: savo „Smart TV“ funkcionalumu „Toshiba 46WL863″ gerokai atsilieka nuo konkurentų. „Smart TV“ padarytus nuostolius atlygina bauginančiai kokybiškas ekranas, kuris, net neabejoju, buvo pagrindinis „Toshiba“ inžinierių prioritetas. Vis dėlto rinkoje yra kitų televizorių, kurie už penkis tūkstančius litų gal ir nepasiūlys pastebimai geresnės dvimačio vaizdo kokybės, bet tikrai pasižymės labiau išplėtotomis „Smart TV“ galimybėmis. Jos, mano nuomone, eiliniam vartotojui gali būti netgi svarbesnės nei kai kurios vaizdo charakteristikos, neturinčios dramatiško poveikio bendram reginio suvokimui.