Tikriausiai ypač tada, kai to visai nesitiki, „Steame“ ima ir pasirodo žaidimai, kuriuos mažiausiai turėjai vilčių ar minčių ten išvysti. Tai itin būdinga nišiniams žaidimams, orientuotiems tik į specifinę žaidėjų kategoriją. Neabejotinai į šią kategoriją patenka ir „Vanguard Princess“, kuris 2D muštynių žanro gerbėjams yra lyg saldainiukas, o štai labiau tradiciniam žaidėjui gali pasirodyti it koks fetišas. Bet net ir šnairuojančius žaidėjus šį kartą į savo pusę toks žaidimas kaip „Vanguard Princess“ gali patraukti jo išties patraukli kaina (šiuo metu, su nuolaida, nesiekia net keturių eurų), už kurią, paprastai, be retos akcijos nieko vertingo neįsigysi. Taigi tai puikus šansas mėgstantiems ar iki dabar nė karto nebandžiusiems 2D muštynių žanro, bet tam čia ir esu aš, kad papasakočiau apie „Vanguard Princess“ daugiau nei vien jo įtartinai patraukli kaina.

Pirmas dalykas, kurio galbūt kai kas nežino apie „Vanguard Princess“ yra tas, kad jį pilnai sukūrė visiškai vienas žmogus – Tomoaki Sugeno (dar žinomas kaip Suge9), išgarsėjęs kaip buvęs „Capcom“ dizaineris, dalyvavęs visiems gerai žinomo „Resident Evil 3: Nemesis“ kūrime. Taip pat Tomoaki Sugeno apipavidalino veikėjus vienos garsiausių 2D muštynių serijos „King of Fighters“ žaidime „The King of Fighters EX: Neo Blood“. Akivaizdu, kad šis žmogus žino, ką daro, bet šį kartą jis nusprendė įrodyti tai visiems pats vienas sukurdamas ir nupiešdamas savo nuosavą žaidimą – „Vanguard Princess“. Žaidimą Tomoaki Sugeno kūrė naudodamasis „Fighter Maker 2nd“, tačiau jo galutinis rezultatas vis tiek pranoksta bet kokius lūkesčius. Tiesa, muzika žaidimui buvo pasirinkta iš įvairių archyvų, o visas žaidimo veikėjas įgarsino tiksliai į tokių žaidimų stilistiką pataikiusios aktorės.

Kaip ir įprasta, istorija tokiuose žaidimuose niekada negroja pirmais smuikiais ir niekas už tai niekada nepyksta. Aišku, pasitaiko netikėtų išimčių (netikėtai akivaizdus pavizdys visiems – „King of Fighters XIII“, kuriame istorija visiškai nieko nesitikėjusius ištaškė bei nustebino), bet šiaip dažniausiai tai netgi šalutinis elementas iš kurio reikalaujama paties elementariausio preteksto tam, kad veikėjai kautųsi vieni su kitais. Taigi šiame žaidime pasakojama apie merginą, turėjusią ypatingų galių, kurią, žinoma, savo reikmėms pasitelkė kariuomenė. Tą merginą visi buvo linkę išnaudoti ne tik kariniams tikslams, bet ir šiaip išnaudoti, todėl galiausiai viskas baigėsi tuo, kad per visą Žemę nuvilnijo kelios energijos bangos ir dar eilė merginų buvo paveiktos taip, kad kiekviena įgavo kažkokių specifinių sugebėjimų. Tada, žinoma, ta mergina, nuo kurios viskas prasidėjo paskelbia karą visam pasauliui už tai, kad žmonija ją išnaudojo, o tos, kurios netikėtai įgavo savo galias, stoja jai skersai kelio. Na, akivaizdu, jog nieko stebuklingo, bet kaip dingstis pliektis visai suveikia.

Viso žaidėjui leidžiama rinktis iš dešimties veikėjų, kurios stebėtinai skirtingos tiek vizualiai, tiek pagal sugebėjimus ir kovos stilių. Apskritai šių dešimties herojų, jei kyla noras sužaisti su visomis, pakaks ne vienam vakarui, o noras dėl vienų ar kitų priežasčių tikrai kils (pagrindinis jų sufleruojamas šios apžvalgos antraštėje). Tiesą sakant turint omenyje tai, ant kiek išdirbtos vizualiai ir kiek išplėtotos kovos prasme yra šios dešimt veikėjų, stebėtina, kodėl „Vanguard Princess“ kainuoja tik tiek, kiek kainuoja, o ne kokius 10 eurų ir pan. Žodžiu, be to, kad visos merginos vizualiai patrauklios ir visas maga visapusiškai apžiūrėti, kiekviena turi tiek savo ginklus, tiek atakas, tiek tų pačių atakų greitį bei efektyvumą. Kai kurios su savimi nešiosis šaltuosius ginklus, kai kurios – šaunamuosius (nuo lanko iki pistolėtų ar pusę ekrano užimančios futuristinės patrankos). Tiesa, žaidžiant su veikėjomis, kurios šaudo, po gyvybių indikatoriumi atsiras specialus apkabų stulpelis. Gerokai skiriasi ir jų kovos stilius. T.y. jei labai pripratai prie kurios nors kovotojas ir su ja tau sekasi žaisti, gali būti visiškai suvystytas žaisdamas su kita. Iš tikro šiose 2D muštynėse kaip jokiose kitose pasijaučia, kuomet veikėja yra skirta šio žanro pradedantiesiems ar veteranams, nes kai kurių personažių atakos klampios, reikalauja labai tikslaus paspaudimo bei momento ar būna efektyvios tik tuomet, kai derini jas su kitomis atakomis ir t.t. Žodžiu, veikti žaidžiant „Vanguard Princess“ ir aiškinantis kiekvienos veikėjos kovos principus tikrai yra ką, todėl tiems, kam patinka žaidimo stilistika, apipavidalinimas bei pačios kovos šis žaidimas taps ypač patogus tiek greitiems prisėdimams, tiek kelių valandų kovų maratonams.

Žaidimo viršelis skelbia, kad „Vanguard Princess“ yra 2D muštynės 2 prieš 2. Tai yra tiesa, bet įdomu šiuo atveju tai, kokiu principu tas 2 prieš 2 vyksta. Esmė ta, kad pasirinkęs vieną iš dešimties veikėjų, žaidėjas turi pasirinkti ir vieną iš penkių pagalbinių veikėjų, kurios būna perpus mažesnės už pagrindines herojes ir kaunasi tarsi antrame plane. Žaidžiant šias mažąsias kovotojas galima labai sumaniai panaudoti tiek gynyboje, tiek puolime, kuomet jos iššoka į pirmąjį planą ir tiesiogiai užvožia Tavo priešininkui. Tiesa, su šiomis pagalbinių veikėjų atakomis lengva prašauti pro šalį, todėl kova su jomis pareikalaus papildomų įgūdžių, bet toks sprendimas su pagalbiniais veikėjais, kurie visos kovos metu laksto antrame plane ir vos paliepti įšoka į įvykių sūkurį yra tiek originalus, tiek gana įdomiai pasiteisinantis.

Aplinkų gausa šis žaidimas nepasižymi, bet tos, kurios yra – nepriekaištingos. „Vanguard Princess“ pasižymi labai vientisų stiliumi tarp savo aplinkų, animacijų bei pačių personažių, todėl malonu žaisti ir nepavargsta akys. Be to viskas labai kokybiškai veikia, nebūna atsilikimų tarp atakų, kokių nors sulėtėjimų ar kokių pigių pagudravimų – visos animacijos kokybiškos, išbaigtos, todėl galima įsijausti ir mėgautis kova. Muzika taip pat skoningai pritaikyta aplinkoms, net nusistebėjau. Be to besiklausant atmosferinių, nei per daug blaškančių, nei per tylių muzikinių kūrinių tikrai yra į ką paganyti akis – ypač įspūdį palieka lygis su besileidžiančia saule ir jos spindulių apšviestais oranžinėmis japoniškos šventyklos kolonomis arba žvaigždėta aplinka naktį, tokių tamsiai mėlynų spalvų, su netikėtai įdomiais foniniais sprendimais. Žodžiu, gražus, malonus akiai žaidimas, tik, aišku, tieks, kas nekenčia „anime“ šio žaidimo vizualas ir pateikimas gali nepatikti. Bet čia jau nebe „Vanguard Princess“ kaltė…

Šiaip pats žaidimas yra pakankamai minimalistiškas, jo meniu absoliučiai neprautas – istorijos režimas ir „versus“ režimas, jei nori pasikauti su draugu. Pats istorijos pateikimas taip pat gana varginantis – viskas išreiškiama statiškomis užsklandomis ir tai ne tik primityvu, bet ir atgyvenę. Tai, ką tarpusavyje kalba kartais prieš kovą pasišnekėti nusprendžiančios veikėjos irgi nei į tvorą nei į mietą – atrodo, kad rašė žmogus, kuriam tiesiog rašėsi bet kas. Taigi dialogai žaidime išėjo plaukiantys, kaip ir pradžios bei pabaigos užsklandos apie kiekvieną istoriją – apie merginų asmenybes nieko konkretaus nepasakoma, o charakteris ar kažkokie individualūs tikslai užkabinami tik paviršiumi. Dėl to bent jau ši žaidimo dalis išėjo visiškai neįdomi ir žaisti su kiekviena veikėja vien dėl jų istorijos neverta. Bet, užtai, viską su kaupu atperka paskutinė kova su ta mergina, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Garantuoju, tokios įtemptos ir dinamiškos kovos „Vanguard Princess“ galėtų pavydėti toli gražu ne vienas 2D muštynių žanro žaidimas. Ypač turint omenyje, kad čia Tavo priešininkas paskutinės kovos metu nesukčiauja ir nenaudoja tų pačių sunkiai atblokuojamų ir pusę gyvybių stulpelių pasiglemžiančių atakų.

Galiausiai belieka pasakyti tiek, kad „Vanguard Princess“, nors skirtas ir ne visiems (kaip ir bet kuris kitas 2D muštynių žaidimas), savo žanrui gėdos nepadaro. Net priešingai – „Vanguard Princess“, būdamas toks pigus, gali labai nesunkiai reabilituoti visą žanrą prieš tuos, kam kada nors teko juo nusivilti bei sudominti tokius žaidėjus, kurie niekada 2D muštynių nebanė. Tuo tarpu šio žanro mėgėjams ir veteranams „Vanguard Princess“ yra du kiškiai vienu šūviu: puikus nevarginantis 2D muštynių žaidimas į kolekciją bei proga paganyti akis į trumpus sijonus bei tai, kas po jais. „Steam“ sistemoje visi įsigiję žaidimą gali nemokamai atsisiųsti „director`s cut“ priedą, kuris nuims cenzūrą. Įtariu, kad pastarasis sakinys buvo paskutinis argumentas, kurio nekantriai laukė tie, kas iki šiol dvejojo. Dėkoti nereikia.