Greit pralėkė tie keli mėnesiai ir vieną rytą įsijungęs „Medal of Honor Multiplayer Beta“ supratau tą karčią tiesą.. Baigėsi. Pagaliau baigėsi. Laikas pasidalinti įspūdžiais ir su jumis. Keturiasdešimt valandų žaidime, tiek iš manęs atėmė „EA“, lyg koks rimtas RPG. Pasibaigus pramogoms galiu pasakyti, laikas buvo praleistas smagiai, taip, buvo savų privalumų ir savų trukumų, bet apie viską iš eilės.

Reikalas labai paprastas, jei esi žaidęs Battlefield’ą arba Moder warfare’ą nieko iš esmės naujo nerasi. „Medal of Honor“ stovi maždaug pusiaukelėje tarp jų, turi aibę pasiskolintų idėjų iš abiejų šaudyklių, taip kad tikėtis kažko visiškai naujo tikrai neverta. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad pasišaudymai tinkle nebuvo smagūs, jie dar ir kaip smagūs!

Beta mums siūlo pora rėžimų skirtinguose lygiuose. Pirmasis „Team Assault“, tai gerai visiems žinomas komandinis režimas, kuomet dvi komandos, 12 prieš 12, kovoja tarpusavi, jokių išskirtinumų čia nėra. Pats lygis atkuria Kabulo miesto griuvėsius, rytietiško tipo gatvės, daug pilkos spalvos, vietinių prekeivių stendai, aibe tuščių langų, daugybe smulkių detalių. Kartais sunku pastebėti net iš kur pašautas buvai, vietų vadinamiems camperiams sočiai. Dažnai atsidurdavau situacijose, kada šaudydavo iš skirtingų pusių, sankryža žemėlapio centre ideali vieta susišaudymams. Praėjus kažkuriam laikui komandų atsiradimo taškai apsikeisdavo vietomis, todėl niekad negali būti tikras iš kur tikėtis priešiškos ugnies. Komandos nariai neparodė didelio noro kooperuotis, vyko gan neapgalvota kova, reikalaujanti jau konkretaus žaidėjo įgūdžių. Žemėlapis pritraukė daugiau patyrusios šaulius, todėl gavęs malkų nulėkiau išbandyti kito rėžimo.

Antrasis – „Combat Mission“, kur kas smagesnis ir daugiau komandinio susižaidimo reikalaujantis režimas. Palikęs išties neblogus įspūdžius. Lygis primena per žinias matytus vaizdus, kalnuotas kanjonas, molio drėbti sukilėlių nameliai ir riedanti Amerikiečių artilerija. Tikslas priklauso nuo komandos, barzdoti sukilėliai siekia apsaugoti savo įsitvirtinimus, o Amerikiečių pajėgos – jas sunaikinti. Galutinis tikslas turėjo būti AA raketos, trukdančios oro pajėgoms sunaikinti svarbų taikinį. Pulti visada smagiau nei gintis, ar ne? Davė M16 ir į trasą. Lygis nemažas, tikras rojus snaiperiams, tik spėk slėptis už priedangų, o ir tos nevisada padeda. Kai kurios sienos ar tvoros neatlaikydavo kulkų krušos ar kokios sunkiosios artilerijos, tačiau tokios laisvės kaip „Bad Company“ čia neradau. Sugriovus pirmą užtvarą veržėmės tolyn, tankus teko palikti dėl pernelyg kalnuotos vietovės. Dabar jau negriauti teko, o užimti ir nurodytą laiką išlaikyti turimas pozicijas, o per tą laiką.. Ko tik nebuvo.

Minėjau, kad pulti smagiau, kodėl? Nes mirus gali atgimti prie tolimiausiai esančio komandos draugo, o sukilėliams visados tenka startuoti bazėje. Prieš tai galima pasirinkti viena iš kelių klasių, Rifleman, Special Ops ir Sniper. Pirmieji gauna Kulkosvaidžius bei automatus su granatsvaidžiais, Special Ops renkasi iš paprastų automatų bei šratinių šautuvų, o atsargoje nešiojasi RPG. Likę snaiperiai užantyje slepia detonuojamus sprogmenis. Kiekvienos klasės neišskirsiu dėl skirtumų, kurių apart arsenalo praktiškai nėra, bet va apie granatas reikia išsipasakoti. Taip atrodė, kad dauguma žaidėjų pamėgo rifleman’us, o pastarieji apsiginklavę dūminėmis granatomis. Taigi nežinios vedami komandos draugai tiesiog labai mėgdavo man padūminti prieš nosį, taip žinoma visiškai uždengdami taikinius, tikras susižaidimas! Progresuojant atsirakiname įvairiausius ginklus ir patobulinimus, nuo papildomų apkabų, daugiau žalos darančių šaudmenų iki duslintuvų ar optinių taikiklių. Nors betoje jų nebuvo tiek daug, skirtumas pradėjus su „nuoga“ AK-47 komplektacija ir perėjus prie pilnai ištobulintos versijos nėra jau toks didelis. Pagrindą sudaro atrakinami taikikliai, kurie tikrai palengvina kovas ilguose atstumuose, tačiau kad ir koks geras šaulys būtum priedangos laikytis teks nuolat. Tai nėra koks simuliatorius, bet tarp gyvybės ir mirties linija plona. Nėra gyvybių taškų, ekranas pasidengia krauju ir žiūrėk tavo mūšis jau baigtas, good luck next time.

Bradley pagalba sunaikinta gynybinė siena atvėrė kelią tolimesniam puolimui, dabar veržiamės į tankiai apstatytą gyvenvietę. Kampai kampeliai – puikios sąlygos gintis, medžiai braška, tvoros griūna, dulkės lenda į akis. Gražu! Sukosi galvoje tokia mintis, kad realybės pojūtis čia puikiai išlaikytas. Sprogimai, tolstantis kulkosvaidžių aidas, būtent taip turi atrodyti karas artimuosiuose rytuose. Tiesa šaudymas nėra pats tikroviškas, nors akiai ir ausiai malonu, jausmas ne toks kokio norėtųsi. Visi kariai ginklus laiko nepriekaištingai, atatrankos praktiškai nesijaučia, ar šaudai automatu ar kulkosvaidžiu, nesvarbu, jausmas labai panašus. Kažkokių ginklui specifinių įgūdžių čia nereikia, imi ir šaudai.

Pastiprinimas arba kitaip Killstreak’ai, atrodo dar viena tradicija daugelio žaidėjų šaudyklėse, matėm „MW2“, matysim ir čia. Surenki 40 tariamų taškų ir taktinių žiūronų pagalba gali iškviesti kokį F-35. Lyja bombomis, griūva pastatai, miršta žmonės. Tuos keturiasdešimt taškų surinkti nesunku, taškus dalina už įvairiausius nuopelnus kovos lauke. Tai gali būti šūviai į galvą, šūviai išgelbėjantys komandos draugą, gynybinėje pozicijoje nukauti kariai ir taip toliau, kažkur matyta ar ne?

Baigėsi mano mūšis pergale, sėkmingai įveiktas laiko barjeras, sunaikinti visi taikiniai, toliau sekė eilė pralaimėjimų ir pergalių, bet istorija ta pati. Žvelgiant iš šalies galima pagalvoti, kad „DICE“ tik ir bando sukurti savotišką nuosavą „Modern Warfare“ versiją. Amžinas klausimas, kuriems gi pasiseks labiau. Praėjo tie lakai kaip modernus karas stebino ir vertė iš koto, dabar šimtas vienas pagražinimas, naujas pavadinimas ir begalinė reklama. Kartais tokios situacijos ir sprendimai verčia susimastyti, kur dingo tikrosios vertybės?