Išskirtinai „PlayStation 3“ pasirodžius „Ridge Racer 7“, išskirtinai „Xbox 360“ pasirodęs „Ridge Racer 6“ neteko vertės, nes atsirado viskuo pranašesnė jo versija. Tuo jis mane ir sudomino.

Norėtųsi teigti, jog „Ridge Racer 6“ ir „Ridge Racer 7“ buvo paskutiniai klasikinio stiliaus serijos žaidimai, tačiau tai būtų netikslu. Ar tai buvo paskutiniai namų konsolėms pasirodę klasikinio stiliaus „Ridge Racer“ žaidimai? Taip. Ar tai buvo paskutiniai klasikinio stiliaus „Ridge Racer“ žaidimai apskritai? Ne.

Buvę itin populiarūs „PlayStation“ konsolėje, kuriai pasirodė net keturios viena už kitą pažangesnės serijos dalys, „Ridge Racer“ žaidimai „PlayStation 2“ aplankė tris kartus, bet tik „Ridge Racer V“ buvo galima laikyti tikru serijos atstovu – „R: Racing Evolution“ buvo lenktynių simuliatorius su realiai egzistuojančiomis mašinomis ir trasomis, o „Critical Velocity“ – keistas veiksmo žaidimas su automobiliais.

Serijos evoliucija vyko nešiojamose konsolėse. Iš pradžių nedrąsiai su „Nintendo DS“ skirtu „Ridge Racer DS“, kuris iš esmės buvo „Nintendo 64“ išleisto pirmų dviejų serijos dalių junginio „Ridge Racer 64“ kopija, o paskui jau nebijant modernizuotis su „PlayStation Portable“ išleistu „Ridge Racer“. Serija evoliucionavo ir toliau su antrąja „PlayStation Portable“ sukurto „Rage Racer“ dalimi, taip pat „Nintendo 3DS“ ir „PlayStation Vita“ aplankiusiais „Ridge Racer 3D“ ir „Ridge Racer Vita“, bet tai jau buvo po „Ridge Racer 6“.

Lyginant su pirmtakais, „Ridge Racer 6“ panašiausias į „PlayStation Portable“ išleistą „Ridge Racer“. Artimas jam ne tik tuo, kad, kaip ir jis, buvo tarp pirmųjų savosios konsolės žaidimų, bet ir panašiai veikiančia ir panašią įtaką lenktynių baigčiai turinčia nitro sistema, panašiai klasėmis sugrupuotais automobiliais bei į albumus surūšiuotais muzikiniais kūriniais, prie kurių galima pridėti ir saviškių. Lenktynių metu abiejose žaidimuose tauškia tas pats sprogstančiai energingas pranešėjas. Neskaitant trasų, kurios „PlayStation Portable“ žaidimui pasiskolintos iš ankstesnių serijos dalių, o „Xbox 360“ – sukurtos naujos, fundamentalių skirtumų tarp šiųdviejų „Ridge Racer“ nepastebėjau. „Ridge Racer 6“ tiesiog viskuo didesnis.

Ir, savaime suprantama, dailesnis, bet tik santykinai. Kaip „Xbox 360“ žaidimas, „Ridge Racer 6“ savo laiku nedarė įspūdžio, juo labiau to nedaro ir dabar, vertinant restrospektyviai. Automobiliai nebetuščiaviduriai, papildomi „Xbox 360“ megahercai ir megabaitai įgalino atvaizduoti bent jau kabinoje sėdinčio lenktynininko siluetą, tačiau mažos rezoliucijos tekstūromis padengti monolitiški jų kėbulai atrodo taip, tarsi būtų importuoti iš kokios nors taip ir neišleistos „Ridge Racer“ versijos „Sega Dreamcast“ konsolei.

Kodėl būtent jai, o ne, pavyzdžiui, „PlayStation 2“, „GameCube“ ar „Xbox“? Todėl, kad nei viena iš jų neturėjo tiek daug žaidimų automatų stiliaus žaidimų, kiek jų per trejus metus sulaukė paskutinė „Sega“ konsolė. Estetiškai „Ridge Racer 6“ atrodo būtent taip. Negyvi miestai, sintetinė gamta, sterili šviesa. Vietomis įspūdingi, bet plokšti galiniai fonai, primenantys matytuosius „Gran Tursimo 4“ ir „Gran Turismo HD“. Bet labiausiai – kadrų kaita. Užtenka palyginti su paskutiniuoju namų konsolėms išleistu „Ridge Racer“ – „Ridge Racer: Unbounded“. „Ridge Racer 6“ atkuriamas ultra-sklandžiu 60 kadrų per sekundę greičiu ir nors yra atvaizduojamas 1280×720 (720p), o ne 1920×1080 (1080p) raiška, kaip „PlayStation 3“ išleistas „Ridge Racer 7“, jo pertekliniais efektais neperkrautas vaizdas skaidrus kaip aukojamos vaidilutės ašara. Kita vertus, daugelis ir tada, ir dabar išleidžiamų japoniškų žaidimų tokie – daugiau dėmesio skiriantys žaidimo eigai negu jo išvaizdai.

Jei ne galimybė naudoti nitro, „Ridge Racer 6“ eigą būtų galima apibūdinti kaip visiškai tipinę „Ridge Racer“ žaidimams. Kaip ir juose, svarbiausią vietą užima slydimas šonu. Tai „Ridge Racer“ išskiria iš gausybės kitų lenktynių žaidimų, net ir tokių arkadinių, kaip jis pats, nes praktiškai visuose juose stabdymas toks pat svarbus kaip akseleracija. „Ridge Racer 6“ atveju stabdžiai naudojami tik inicijuoti šoniniam slydimui. Tiesą sakant, galima apsieti ir be jų: priartėjus prie posūkio užtenka akimirkai atleisti akseleratorių ir po to jį vėl spustelėti. Suvaldyti slystančiam automobiliui nereikia ypatingų įgūdžių.

Bent jau tiems, kurie pasižymi standartinėmis šoninio slydimo galimybėmis. Be „standard“ tipo automobilių dar yra „mild“ ir „special“, kuriems priklausantys modeliai šiek tiek greitesni ir gali įveikti posūkius ekstremalesnėmis trajektorijomis. Naujokams verčiau jų vengti, nes „mild“ ir „special“ tipo automobiliai sunkiau valdomi ir mažiau nuspėjami. Imant vairuoti vis galingesnius ir galingesnius modelius, ilgainiui tokiais tampa ir „standard“ specifikacijos bolidai. Galiausiai skirtumai tarp jų visų sumažėja iki minimo ir pergalę lenktynėse lemia vien sėkmė, kas yra vienas didžiausių „Ridge Racer“ trūkumų.

Pradedantiesiems skirtose varžybose, kurių „World Xplorer“ pavadintame karjeros režime per šimtas, nėra didelio skirtumo, nei koks automobilis naudojamas, nei kada aktyvuojamas nitro. Tai tampa svarbu atsivėrus patyrusiems, ekspertams ir meistrams skirtoms varžyboms, o be jų dar egzistuoja ir specialiosios bei finalinės varžybos – „World Xplorer“ sudaro pustrečio šimto lenktynių.

Reikiamu metu reikiamoje vietoje panaudotas nitro daugelyje varžybų yra vienintelis patikimas būdas laimėti. Nitro rezervai papildomi slystant šonu, tad ne mažiau svarbus ir automobilis. „Standard“ tipo modeliai, lėčiausi, sunkiausiai generuojantys nitro, bet lengvai valdomi ir patikimi; „special“ automobiliai greičiausi ir sparčiausiai papildantys nitro atsargas, tačiau sunkiai valdomi; „mild“ bolidai lyg ir turėtų būti optimalus variantas, bet jie labiau nuskausminti „special“ negu paturbinti „standard“. Galima sykiu išnaudoti visus tris nitro rezervuarus, du arba tik vieną. Kuo daugiau rezervuarų vienu metu naudojama, tuo daugiau greičio ir tuo ilgesniam laikui jo suteikiama. Nitro resursų vadyba ne mažiau svarbi už jo naudojimo vietos bei laiko ir automobilio pasirinkimą.

Finalines karjeros varžybas pasieks tik geriausi ir kantriausi „Ridge Racer 6“ žaidėjai. Kai atrodo, kad sunkiau būti nebegali, visuomet atsiranda dar ir dar sunkesnių varžybų. Taip man iš pradžių buvo su lenktynėmis vienas prieš vieną, kai turėjau varžytis su nesąžiningai greitu, neįtikėtinai precizišku ir nitro be paliovos deginančiu oponentu, tai paskui nutiko ir su varžybomis, kuriose turėjau aplenkti tris už mane kur kas greitesnius lenktynininkus.

Ties čia, kažkur „master“ kategorijos varžybų sąrašo pradžioje, pasibaigė mano kantrybė. Nusibodo kartoti tą patį per tą patį. Ir turiu omenyje ne vien tas siutinančiai sudėtingas varžybas. Turiu galvoje trasas ir automobilius, kurių žaidimu su pustrečio šimto varžybų talpinančiu karjeros režimu gerokai per mažai. Keli skirtingi lenktynių tipai, pavyzdžiui, lenktyniavimas nepasipildant nitro, neįneša pakankamai įvairovės, kaip ir veidrodinės trasos, mišrus paros laikas bei skirtingai nudažyti tie patys automobiliai. Daugiausiai iš „Ridge Racer 6“ gali išlošti serijos fanatikai, nestokojantys ryžto praleisti su žaidimu dešimtis valandų – tiek laiko prireiks laimėti visoms varžyboms. Pirmąjį serijoje tinklo režimą žaidėjai apleido jau senų seniausiai, tačiau liko jų vaiduokliai, prieš kuriuos galima lenktyniauti bandant pagerinti trasų įveikimo rekordus.