Žiaurus pokštas

Jeigu simuliatoriai atspindėtų tikrąjį darbų smagumą, tikriausiai tik savęs ir savo gyvenimo nemylintys žaidėjai pasiryžtų atiduoti savo jėgas medkirtystei… Tokią išvadą susidariau pažaidęs „nepakartojamą“ žaidimą (jei taip galima jį pavadinti…), kuris yra nuobodesnis ir labiau sugedęs už visus kitus žaistus simuliatorius. Jeigu apie jį dar nieko negirdėjote iš humoristinių svetainių ar Steam žaidėjų bendruomenės sarkastiškų apžvalgų, tad leiskite Jums pristatyti prasčiausią iki šiol išleistą simuliatorių – „Woodcutter Simulator 2013“.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šis nelaimėlis yra toks pat smagus, kaip ir neseniai išleistas „Goat Simulator“ ar „Surgeon Simulator“, kuris netgi buvo sukurtas ir planšetėms, bet nieku gyvu neapsigaukit: „United Independent Entertainment GmbH“ (toliau „UIEG“) kompanijos darbuotojai vaikystėje tikriausiai žaidė negirdėtus Biblinius žaidimus (arba iš vis jų nežaidė) ir net nenutuokia, kaip turi atrodyti padorus simuliatorius, nes šis „pamestinukas“ yra dar didesnis antausis visai žaidimų industrijai nei skandalingasis „Flappy Bird“ ar visų prasčiausiųjų prasčiausiasis „E.T. the Extra-Terrestrial“.

Prieš pradedant vardinti blogąsias sąvybes, pirmiau norėčiau užsiminti, kas šiame simuliatoriuje iš viso yra gero, ir ilgai pamąsčius į galvą atėjo tik du teigiami dalykai: „Woodcutter Simulator“ žaidžiasi ant 60 fps (kadrų per sekundę), o dar įspūdingiau, jog per kelias valandas spėjau įsiminti visą garso takelį, kurį sudaro iš viso dvi skirtingos melodijos – meniu ir pačio žaidimo.

Kad tik sąžinė negraužtų, galėčiau sumeluoti, jog vizualiai žaidimas yra gražus, bet tai būtų nepadorus melas. Antravertus, žaidžiant maksimaliais nustatymais „Woodcutter Simulator“ nėra toks jau bjaurus ir tai nebūtų netiesa, nes transporto priemonių, medžių ir pastatų modeliai atrodytų gan neblogai… jei tik žaidimas būtų išleistas daugiau nei prieš penkerius metus.

Vis vien buvo sunkiau susitaikyti su tuo, ką pamačiau toliau: ilgą laiką svarsčiau, kiek laiko ir pastangų prie žaidimo dirbę žmonės turėjo įdėti kuriant šio simuliatoriaus pievas, upelius ir kitas aplinkas. Atrodytų, jog beveik visą laiką ekrane matomi vaizdai turėtų būti normaliai „nušlifuoti“ ir realistiškai sukurti, bet jei ne garsai, tada niekaip nebūčiau atskyręs bėgu pievele ar ant kažkokio žalio kartono lakšto… Dar vienas pliusas kūrėjams už tai, jog jiems pavyko sukurti nepaprastai realistišką miško jausmą: fone čiulbantys paukščiai ir medžiai, pro kuriuos galima prabėgti kiaurai, tiesiog atima žadą, o ką bekalbėt apie susmigimą į žemę ar iškritimą iš žemėlapio.

Jeigu mėgstat intensyvius pasišaudymus, adrenalino pilnas lenktynes, kraują virinančias kovas ar kartais pavaldyti Sims‘ų šeimynėle, čia rasite nebent viso šio mišinio priešingybę: visas veiksmas vyksta vėžlio greičiu ir norint iš vienos vietos nusigauti iki kitos prireikia mažiausiai penkių minučių, kol visai misijai įvykdyti duodama daugiau nei valanda. Nežinau ar toks standartas visuose šios kompanijos žaidimuose, bet nemanau, jog šie vyrukai yra kada nors žaidę „Quake“, „Super Meat Boy“ ar bent iš tiesų važiavę mini furgonu, nes kad ir kokią transporto priemonę valdytum, „UIEG“ kompanija vis vien atima visą sėdėjimo už vairo smagumą, sumažindama normalų mašinos greitį iki 20km/h ir apribodama valdymą iki trijų klavišų. Verta paminėt, jog toks dalykas, kaip aplinkos žala, šiame žaidime neegzistuoja, tad net ir atsitrenkus į paprasčiausią kelio ženklą auto priemonė sustos, o ką jau bekalbėt apie pastatus, kurie atrodo išvis pagaminti iš plieno.

„Woodcutter Simulator“, visai kaip kokiam RPG, Jūs gausite užduotis arba kitaip sakant „quest‘us“, kurių prašymai yra identiški – nukirsk tam tikrą kiekį medelių. Skirsis tik atlygis, kurį leisit degalams, įvairiam medkirčio transportui bei kitiems nereikšmingiems mechanizmams, medžio rūšis, kurių taip yra ne daugiau penkios, ir galiausiai kryptis, į kurią kris kertamas medelis. Juokingiausia, jog vietoj to, kad medžio kirtimą leistų atlikti pačiam žaidėjui, už Jus visą darbą atliks minutės trukmės intarpas, kuris aktyvuosis sėkmingai mažą taškelį pataikius į radaro centrą. Kitaip sakant – norint nukirst medį užteks priėjus sužaisti paprastą kelių sekundžių mini žaidimą, kurio sudėtingumo lygis niekuomet nesikeis, nepaisant medžio rūšies, kas padaro žaidimą dar monotoniškesnį, nei galit įsivaizduoti. Jei tikitės po valandos žaidimo dar būti nustebinti, vienintelis galimas variantas yra pamatyti, kaip nukritęs medis pradeda lįsti į žemę arba dar kaip nors kitaip kratytis, visiškai nepaisydamas fizikos dėsnių, kurie žaidime egzistuoja tik retkarčiais.

Kai jau maniau pamatęs viską, ką šis simuliatorius gali pasiūlyti – apdulkėjusį, niekieno nelankomą, daugelio žaidėjų režimą, nesuskaičiuojamus įkritimus į žemėlapį, juoką keliančias klaidas ir kitus niuansus – mane nustebino paskutinė staigmena: tradiciškai, prieš baigiant rašyti apžvalgą, norėjau įsijungti šį nelaimingą žaidimą, tik kad jis nelabai norėjo veikti… Persirašiau, bandžiau visais įmanomais būdais šį simuliatorių atgaivinti, bet vis vien „UIEG“ kompanijos žaidimas atsisakė veikti…

Bet galbūt taip ir geriau, vardan mano brangaus laisvo laiko ir sveikatos, nes „Woodcutter Simulator“ yra pats prasčiausias kada nors žaistas simuliatorius ir aplamai – vargu ar prastesnį mokamą žaidimą per savo gan netrumpą žaidėjo gyvenimą esu regėjęs – jau geriau pavaldykit ožką („Goat Simulator“ tekainuoja 10€) arba atlikite praktiką, būdami chirurgais („Surgeon Simulator 2013“ taip pat kainuoja 10€). Bet jei Jums linksmybės ne prie širdies ir tikrai neturit kur dėti pinigų (žaidimas kainuoja 15€) arba esate Youtuber‘is, savo žiūrovus linksminantis kančiomis, žaidžiant košmariškai tragiškus žaidimus, tada į šį simuliatorių dar galite pažiūrėti. Visais kitais atvejais – pamirškite apie šį žiaurų pokštą ir amžiams užmirškite šį vardą.