Apžvalgą pradėsiu nuo įdomios įžvalgos: nežinia kodėl, kompanija „Square Enix“, kurdama „Final Fantasy“ žaidimus nešiojamam žaidimų kompiuteriui PSP, kaip reikiant eksperimentuodavo (ir, dažniausiai, į temą). Vieni daugiausiai kritikų liaupsių bei žaidėjų dėmesio susilaukę jų pastarojo meto „Final Fantasy“ žaidimai – „Crisis Core“, „Dissidia“ ir „Type-0“ – buvo labiausiai nutolę nuo tradicinio „Final Fantasy“ veido bei visi skirti PSP. Deja, PSP mirus, o „Sony“ sutelkus dėmesį į „PS Vita“, iškilo grėsmė vakarų žaidėjams taip ir nebeįvertinti 2011 metais Japonijoje pasirodžiusio „Type-0“ gerumo. Smagu, kad „Square Enix“ turėjo didesnių planų šiam žaidimui ir jis sugrįžta atsinaujinęs bei HD pavidalu. Tikėtina, daugeliui vien „Type-0“ taps geresnis už visą tryliktosios „Final Fantasy“ dalies trilogiją. Nors techniškai, šis žaidimas, kaip ir tryliktosios dalies trilogija, priklauso „Fabula Nova Crystallis“ sagai, todėl dalinasi su ja žaidimo visata.

Žaidimo pavadinimas, „Type-0“, reiškia vieną iš Akademijos mokyklos, esančios Rubrumo dominijoje, mokinių klasę. Joje, taip vadinamojoje nulinėje klasėje, mokosi 14 mokinių, pasižyminčių skirtingais sugebėjimais bei valdančių skirtingus ginklus. Šis keturioliktukas yra visos mokyklos pažiba ir būna siunčiamas į sudėtingiausias misijas bei net didžiausio masto karinius konfliktus. Žaidėjams visas šis pasaulis bei mokykla ar nulinė klasė pristatoma per naujoką Ace. Jis, iš dalies kaip ir titulinis žaidimo personažas, puikiai išlaiko dėmesį bei įsipaišo į bendrą istoriją, tačiau žaidėjui suteikiama galimybė pažinti ir nuo pat žaidimo pradžios valdyti visus 14 veikėjų. Taip pat šis keturioliktukas, jo valdymas bei paskirstymas žaidimo eigoje tampa viena iš „Type-0“ unikalių ir stiprių žaidimo savybių.

Sprendimas žaidėjui patikėti keturiolika visiškai skirtingų veikėjų bei leisti jam pačiam, savarankiškai išsilukštenti kiekvieno jų istorijas (Akademijoje bus atskiri šauktukai, skirti skirtingiems veikėjams, kuriuos aktyvavus prasidės jų asmeninės istorijos fragmentai) arba taip žaidimo eigoje nieko ir nesužinoti apie tuos, kurie atrodo neįdomus ar tiesiog nepatraukia. Pagyros kūrėjams už tai, kad visus keturiolika veikėjų sugebėjo padaryti skirtingais, bet ne tik vardais besiskiriančiais individais, kurie tiek vienas kitą papildo, tiek smagiai išsiskiria būdami krūvoje. Krenta į akį ir daugelis herojų vardų: Karalius, Karalienė, Machina ir t.t.

Ieškantiems žaidime tradicinės „Final Fantasy“ meilės istorijos ar lyriško bei ramaus perteikimo „Type-0“ gali pasirodyti kaip spyris ten, kur mažiausiai tikėtis: čia labai neslepiant ir nemaskuojant vaizduojami karo žiaurumai, sudėtingos bei negailestingos situacijos bei nuoširdžiai liūdni, aklavietėmis pasibaigiantys herojų likimai. Visa tai užplūsta kaip netikėtų emocijų lavina, kurią papildo niūrokas, liūdnokas žaidimo tonas (tiek muzikinis, tiek siužetinis). Žaidimo istorija bei jos pasakojimas, ypač įtraukiant žaidėją į ilgus, dažnai statiškus politinius disputus tarp veikėjų, primena nebe žaidimą, kuris tinka ir paaugliams, bet žaidimą, skirtą jauniems suaugusiems. Taip pat tai vienas retų „Final Fantasy“ serijos žaidimų, kuriame yra ir gana stipri bei išbaigta politinė istorija, ir, tuo pat metu, ne dirbtinas emocionalumas, apimantis ne meilę ar simpatijas tarp veikėjų, bet gerokai gilesnius jausmus bei išgyvenimus. Beje, šiame žaidime naudojami itin ilgi vaizdo intarpai, kurių metu nebijoma ir ilgų dialogų tarp veikėjų. Toks sprendimas atrodo šiek tiek keistas, kai prisimeni, kad „Type-0“ pirmiausiai pasirodė PSP žaidimų kompiuteryje. Nes, kaip visi įsivaizdavo tuomet (ir, manau, kaip įsivaizduoja iki šiol), nešiojama konsolė turėtų būti skirta daugiau trumpiems prisėdimams ir greitoms žaidimų sesijoms, o ne dešimties minučių trukmės intarpams.

Taip pat serijos senbuvius (tikėtina) gerąja prasme turėtų nustebinti „Type-0“ kova. Čia nebėra visiškai jokio ėjimais grįsto žaidimo – yra trys arba vienas žaidėjo pasirinkti aktyvūs veikėjai ir visi mūšiai vyksta tiesiogiai. Realiu laiku išsirenki priešininką ir su juo kovoji, o priešininkai bei kiti veikėjai – daro tą patį. Toks kūrėjų sprendimas įneša labai daug malonios dinamikos, o žaidėjui tampa kur kas lengviau suvaldyti savo herojus ir pradėjus ėjimą vienaip, priklausomai nuo situacijos pabaigti jį visai kitaip. Šio sprendimo dėka kovos tapo gerokai greitesnės, todėl atsiranda azartas jų sužaisti daugiau. Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti: žaidimas labai primena „Kingdom Hearts“ arba naujojo „Final Fantasy XV“ (kurio visi vis dar karštai laukia) kovų sistemas. Tik tiek, kad „Type-0“ žaidėjui beveik visuomet talkina DI valdomi veikėjai. Taip pat, kuriam nors iš žaidėjo išsirinktų trijų veikėjų kritus kovoje, galima greitai jį pakeisti kuriuo nors kitu laisvu veikėju. Žinoma, kovoje kritus visiems personažams, žaidimas bus baigtas, tačiau veikėjų tikrai daug, tad šis scenarijus sunkiai tikėtinas.

Nepaisant to, kad žaidimas jau turi labai šviežią ir patrauklią kovos sistemą, viską dar stipriau pagyvena veikėjų keturioliktukas. Kaip jau minėjau, veikėjai – labai skirtingi, bet skirtumai jaučiasi ne vien pokalbiuose su jais ar asmeninėse istorijose, bet ir žaidimo stiliuje. Pavyzdžiui, valdant Karalienę, galima tikėtis tradicinio „hack`n`slash“, o pasirinkus Karalių – žaidimas labiausiai priims trečiojo asmens šaudyklę. Taip yra todėl, kad kiekvienas iš keturiolikos veikėjų turi absoliučiai skirtingus ginklus, o jei kai kurių iš jų ginklai ir sutampa (tarkime, vienas turi pistoletus, o kitas – lanką), kova su priešininkais vis tiek tampa kitokia, nes skiriasi atakų greitis, stiprumas ar net kryptis (pvz., Ace svaidomos kortos galės apskrieti priešus iš šono). Taigi, žaidimas labai negreitai atsibosta, nes žaidžiant natūraliai norisi išbandyti visus veikėjus, o kiekvienas jų turi dar ir visiškai asmenines specialias atakas, todėl nuoboduliui su „Type-0“ nepakeliui.

Žavi ir puikiai sumanyta žaidimo struktūra. Galbūt kūrėjus ją sukurti tokią įpareigojo PSP konsolės formatas, o gal žaidimo koncepcija, bet visas „Type-0“ maždaug padalintas į dvi dalis: laisvas klajojimas po Akademiją, įprasmintas valandomis, kurios tirps kalbantis su pažymėtais veikėjais ar vykdant šalutines misijas, lankant paskaitas ir ilgos, siužetinės misijos, kuriose dažniausiai bus dideli ir aršūs bosai, siužetiniai vingiai bei „Final Fantasy“ žaidimų serijai būdingi akcentai. Smagu, kad žaidimas neverčia žaidėjo skubėti, bet tuo pat metu ir pasiūlo tam tikrą laiko įprasminimą, padedantį orientuotis bei planuoti veiklas, kurias žaidėjas nori įvykdyti prieš pradedant didžiąsias siužetines misijas.

Ir tarsi viso to būtų maža, „Type-0“ žaidimo eigoje nenustoja būti originalus bei siūlyti naujas žaismo mechanikas. Pavyzdžiui, įsižaidus ir įveikus kelis skyrius, žaidėjas bus supažindintas su realaus laiko strategijas primenančiu mini žaidimu, kuriame reikės vadovauti savo pulkams ir užgrobti priešų apgultą miestą, prieš tai apdairiai užėmus aplinkinius miestelius ar strategines vietas, kuriomis naudojasi priešai. Dar vėliau žaidėjas skatinamas jodinėti su žaidimų serijos „Final Fantasy“ simboliu tapusiais čokobais, gaudyti laukinius čokobus ar netgi juos auginti atskiroje, Akademijoje įrengtoje fermoje. Žodžiu, „Type-0“ pilnas inovatyvių tiek žaismo, tiek apskritai „Final Fantasy“ serijos detalių, kurios neapsemia žaidėjo, bet priešingai – gana maloniai išlaiko jo dėmesį absoliučiai viso žaidimo metu.

Kalbant apie vizualinę pusę, žinoma, stebuklų tikėtis neverta, bet tuo metu, kai šis žaidimas pasirodė žaidimų kompiuteryje PSP – „Type-0“ grafika buvo neįtikėtina. Man tikrai sunku įsivaizduoti, kaip „Square Enix“ sugebėjo padaryti kažką tokio PSP galimybių ribose. Aišku, kadangi dabar žaidimas perleistas žaidimų kompiuteryje „PlayStation 4“, vizualinė jo pusė, kiek įmanoma, sušiuolaikinta, tačiau riboto dydžio lygiai, smarkiai suspaustos aplinkos ir panašūs dalykai žaidžiant kartais numuša įsitraukimą bei vis primena, kad „Type-0“ jau tikrai nebe pirmos jaunystės žaidimas. Tuo metu žaidimo muzika yra nei geresnė nei blogesnė už didžiąją daugumą „Final Fantasy“ serijos garso takelių, o veikėjų įgarsinimas – kokybiškas, tik man pasirodė, kad kai kuriose scenose veikėjų lupos juda pagal japonišką įgarsinimą, o ne anglišką. Jei man nepasirodė ir tai pastebėjau ne aš vienas – apmaudu, tačiau galimybės, perkėlinėjant PSP laikų žaidimą į PS4, matyt, tikrai ribotos.

Nepaisant to, kad „Type-0“, kaip bežiūrėsi, pats tamsiausias ir žiauriausias „Final Fantasy“ serijos žaidimas (tiems, ko dar neįtikinau: žaidime miršta ne tik gyvūnai, bet net vaikai!), tai turbūt vienintelis iš paskutiniu metu išėjusių šios serijos žaidimų, kurį aš ramia sąžine galėčiau rekomenduoti absoliučiai visiems, pradedant prisiekusiais RPG žaidėjais ir baigiant veiksmo nuotykių žaidimų gerbėjais. Tačiau tuo pat metu tenka įspėti dėl tikrai atgyvenusios žaidimo grafikos bei apie PSP architektūrą galvojant sukurtas aplinkas, kurios tūkstančius kartų nusileidžia dabartiniams atviro pasaulio PS4 hitams. Pavyzdžiui, „Witcher 3“. Tačiau tiems, kas turi laiko ir nori sužaisti labai gerą, rimtą ir savo žaidimo procesu patrauklų bei įtraukiantį žaidimą, drąsiai rekomenduoju „Type-0“. O tiems, kas nori vien naujos kartos žaidimų, siūlau juos ir žaisti. O bežaidžiant ramiai sulaukti „Final Fantasy XV“, kuris, tikėkimės, jau nebe už kalnų.