„Star Wars: Force Unleashed II“ sulaukė permainingų vertinimų ir apjuosė save gan neigiamu fonu. Kritikai žaidimą vadina „tęsiniu vardan tęsinio“, teigia, kad jis pernelyg trumpas ir menkai įdomus.

Galbūt, galbūt. Man sunku ginčytis, nes pirmos šio žaidimo dalies nesu žaidęs ir mano atspirties taškas kiek kitoks. Tiesa aš irgi nepasakyčiau, kad žaidimas labai geras, bet nepaisant keleto ryškių trūkumų, mano lūkesčius jis pateisino.

Bene ryškiausia žaidimo problema yra siužetas. „Star Wars: Force Unleashed II“ — lyg serialo kurio nežiūrėjai serija. Kažkur iš sezono vidurio. Pažiūrėjai, patiko, gal net sudomino, bet realiai tu pamatai tik trumpą įvykį kuris telpa į vienos serijos rėmus. Nepaisant to, kad istorija sugeba išlaikyti žaidėjo dėmesį, plačiąja prasme ji nieko nepasako. Aišku, jei žaidėjas labai domisi žvaigždžių karų visata, šią istoriją supantį didįjį paveikslą jis vaizduotėje gali nusipiešti pats, tačiau tai niekaip neįtakoja fakto, kad „Star Wars: Force Unleashed II“ yra apie nieką. Daugeliui šios visatos gerbėjų, toks poelgis bus lyg smūgis žemiau juostos, nes „Star Wars“ gerbėjai iš su visata siejamų kūrinių (nesvarbu kokioje medijoje pateiktų) visada tikisi istorijos gylio ir pločio. Į pločio sąvoka visada patenka nematyti pasauliai, nuotykiai bent keliose visiškai skirtingose planetose, tarpgalaktinės gyvybės formos ir t.t. Tuo tarpu gylis labiau atmosferiškas, būdingas Lucas Arts kūrybai ir apibūdinamas kaip miniatiūrinės dramos, kurių metu žmonės privalo suvokti kokie žmogiški jie yra, o Džedajai nuolat priešinasi GALIOS pagundoms slystelti į tamsiąją pusę. Meilė, draugystė, narsa, kilnumas ir amžina juodo ir balto konfrontacija yra lyg prekinis „Žvaigždžių Karų“ ženklas. Kai šių dalykų nerandi, pasijunti ne savas.

„Star Wars: Force Unleashed II“ nėra nei gylio nei pločio. Greičiausiai gylio trūkumas įtakoja ir tai, kad žaidimas nėra platus. Istorija trumpa, varoma neapykantos. Pagrindinis herojus lyg trijų metų vaikas… Jis nori saldainio, o jo negavęs puola į isteriją. Jei esat bendravę su trijų metų vaikais, žinot, kad jų isterija gali numaldyti tik troškimo patenkinimas. Isterikuojantį vaiką galite kalbinti, linksminti, barti, mušti, maldauti jo nusiraminti, bet visa tai bus lyg į sieną. Jie lyg robotukai su aktyvuota triukšmavimo programa, kurią atjungia tik konkrečiai TAS saldainis kurio jie nori.

Žaidimo herojus lygiai toks pats. Jis nori moters, o jos negavęs puola į isteriją. Bėda ta, kad nors ir elgiasi kaip trijų metų vaikas, žaidimo herojus turi galių apie kurias kiti Džedajai gali tik pasvajoti. Tai suvokdamas, Žvaigždžių Žudikas (Starkiller) į darbą paleidžia ne tik ašaras ir riksmus, bet ir visą GALIOS potencialą.

Stebėti visa tai iš šono savotiškai įdomu. Valdyti galią dar įdomiau. Tik tai ne „Žvaigždžių Karai“, jei jų tikitės…

Herojaus isterija tęsiasi lygiai 4 lygius. Bala žino. Gal kūrėjai tyčia taip susiaurino žaidimą nenorėdami išsklaidyti „pateisinimo“ aureolės. Noriu pasakyti… Mes esam matę gausybę herojų valdančių galias, bet nė vieno, kuris su jomis elgtųsi taip neatsakingai. Net ir patys baisiausi „Žvaigdžių Karų“ visatos veikėjai visada išlieka subtilūs. Sitai nuo Džedajų skiriasi tik tuo, kad jie galias naudoja dominavimui, bet net ir būdami blogiukais, jie niekada nesitaško GALIA chaotiškai. Toks elgesys, kokį demonstruoja Žvaigždžių Žudikas yra visiškai nesuvokiamas ir nepateisinamas šioje visatoje. Trumpa, neapykantos, nevilties ir užmaršties kupina istorija yra savotiškas pretekstas GALIOS išleidimui iš lempos.

Tiesa… Istorijos trumpumą ir neapibrėžtumą aš būčiau pasiryžęs atleisti. Mainais į šiuos dalykus gavau galimybę siautėti su galiomis taip, kaip niekada iki šiol. Net jei kituose „Žvaigdžių Karų“ žaidimuose buvo teorinės galimybės siautėti, aš nesiautėjau, nes kaip jau minėjau, pati šios kosminės operos atmosfera, įpareigoja žaidėją elgtis daugiau ar mažiau atsakingai.

Ko negaliu atleisti tai istorijos padiktuoto lokacijų skurdumo. Vos 4 lygiai iš kurių 2 yra kosminėje stotyje, 1 kosminiame laive ir vienas kosminiame kabančiame mieste. Tik vienas lygis iš 4 kažkiek išsiskiria savo spalvine gama ir architektūra. Visi 4 lygiai tarpusavyje ypač panašūs. Nesvarbu, kad jie dinamiški ar savotiškai dailūs. Nesvarbu, kad jų asketiškumas bendrąja prasme dera su „Žvaigdžių Karų“ stilistika. Svarbu tai, kad „Žvaigdžių Karai“ net ir pačioje skurdžiausioje savo formoje, visų pirma turi būti kosminis nuotykis. O kosminis nuotykis privalomąja tvarka reiškia skirtingų planetų lankymą. Sakau tiesiai šviesiai — jei „Žvaigdžių karų“ žaidime ar filme nėra džiunglių planetos, dykumų planetos ir ledo planetos, aš jaučiuosi apvogtas.

Mažai planetų = mažai priešų. Žaidime jų apgailėtinai mažai, o įvertinus tai, kad rimtesni oponentai nugalimi QTE sekomis, teks pripažinti, kad jos netrunka atsibosti. Kai kažkas spėja atsibosti ir taip trumpame žaidime irgi nėra geras ženklas.

Baigiant trūkumų dalį svarbu paminėti ir tai, kad iš tų 4 lygių, išbaigti tėra 3. Tai bene pirmas žaidimas mano gyvenime, kurį žaisdamas akivaizdžiai mačiau, kad paskutinio lygio kūrimui kažkas pristigo laiko arba pinigų (arba ir vieno ir kito). Paskutinis „Star Wars: Force Unleashed II“ lygis kupinas mechaninių klaidų, pasikartojančių sekcijų, blogai veikiančių dialogo skriptų ir varginančių, niekam nereikalingų ir nuobodžių „platforming“ sekų. To, bent jau tokia akivaizdžia forma, nėra nei viename kitame lygyje.

Ir tai būtų viskas, ką blogo visiškai objektyviai, galiu pasakyti apie žaidimą.

Gerų dalykų jame mažiau, bet…

Bet visi geri dalykai yra tiesiogiai susiję su tuo, ko aš iš žaidimo labiausiai ir laukiau. GALIOS diktuojama beprotybė. Jos žaidime gausu. Iš esmės visa „Star Wars: Force Unleashed II“ esmė ir siautėti su galiomis. Laužyti durys, glamžyti TIE naikintuvus kaip popieriaus gniūžtes, metyti būrius priešų kaip šapus. Tai žaidimas kuriame herojus naudojasi GALIA, o ne šviesos kalaviju. Čia viskas apsiverčia aukštyn kojomis. GALIÀ mes suvokiame kaip priemonę, kurią jos savininkas pasinaudoja tada, kai visos kitos priemonės nepasiteisina. Žvaigdžių Žudikas kitomis priemonėmis pasinaudoja tik tada, kai nebesuveikia GALIA. Todėl šviesos kalavijai jam reikalingi tik tam, kad pribaigti luošus, pakampėmis šliaužiojančius, GALIOS aptalžytus audros pėstininkus. Tai žaidimas, kuriame išties pasijunti GALIOS valdovu, žengiančiu per aimanuojantį pasaulį ir lengvu rankos mostu atimančiu gyvybes. Momentais, žaidimo eiga pasisuka taip, kad pasijunti it mirties ir liepsnų simfonijai diriguojanti giltinė. Lengvas rankos mostas ir saujelė priešininkų pakimba ore, gracingas krestelėjimas kita ranka ir jie jau skrieja pastiprinimo link. Susidūrimas, riksmai, kūliais besiverčiantys lavonai. Pasaka, kurioje tašką padedi galingais iš pačių pirštų galiukų trykštančiais žaibais.

Kažkas sako, kad galių žaidime per mažai, bet man sunku ginčytis, nes aš ir taip neišnaudojau nė pusės jų. Visų pirma, nes to nereikėjo. Antra… Aš to ir nenorėjau. Daiktų ir žmonių mėtymas galios pagalba yra pati didžiausia ir įspūdingiausia savybė kokią galėjo pasiūlyti žaidimas ir ji veikia puikiai. Žiauriai smagu yra demonstruoti savo galią naudojant būtent šiuos du elementus, nes tuo pat metu gali suvokti oponuojančios pusės bejėgiškumą. Tai ko gero vienintelis tikras ir bendras pojūtis kurį vienu metu išgyvenau tiek aš, tiek mano herojus. Žaibus irgi naudojau, nes gražūs. Visa kita… Na, ne nuobodu, tačiau tuo pat metu ne taip didinga. Ta prasme nematau nieko didingo tame, kad mano paliepimu kažkas ima ir iššoka pro langą, kai aš pats galiu jį kur kas įspūdingiau švystelti.

Žaidimo grafika, o taip pat naudojamas Euphoria variklis sukuria įspūdingą atmosferą šiai GALIOS fiestai. Modeliai detalūs, o jų fizika ir dirba tik tam, kad demonstruotų žemyn galvą kybančio priešo bejėgiškumą. Aplinkos nors ir nuobodžios, bet dailios. Sterilumas ir menkas detalių kiekis yra būdingas žaidimo visatai ir neatrodo svetimai, juolab kad dūžtančių ir GALIOS įtakojamų objektų žaidime netrūksta. Statiškumą griauna ir šviesos kalavijo paliekamos žymės, tad bendras žaidimo vaizdas vertas gero vertinimo.

Prie gerų dalykų priskirčiau ir žaidimo pabaigoje kiek suklumpantį įgarsinimą. Kai kurių personažų balsai gal kiek keistai parinkti, tačiau kalbėsena ryški ir spalvinga. Pats pagrindinis herojus kartkartėmis sudaro panikuojančio skystablauzdžio įvaizdį, kas tik dar labiau sustiprino trimečio isteriko paveikslą. Kaip jau minėjau, šiuo konkrečiu atveju tai puikiai dera su bendra žaidimo atmosfera.

Vargu ar tokį personažą priimčiau kitame žaidime, bet šiuo atveju kitokio Starkiller‘io aš nė neįsivaizduoju.

Muzika kaip visada.

REZIUMË

Intensyvus, agresyvus ir ryškus. Visai kaip 3D kinas, kuris bando pavergti žiūrovo dėmesį tėkšdamas veiksmą jam tiesiai į veidą. Kaip žaidimas, bendrąja prasme „Star Wars: Force Unleashed II“ sunkiai patempia penketui, bet kaip beprotiškos galios ir isterijos išraiška — dešimtukui.

Visumoje kovos eiga ir veiksmo sklandumas vietomis prilygsta ar net pranoksta tokius žanro atstovus kaip „God of War“ ar „Dante‘s Inferno“, bet iki pilnos ekstazės trūksta daugiau ir skirtingesnių artimos kovos judesių, animacijų, priešininkų tipų ir QTE sekų.

Painiausia tai, kad dorai nė nesuprasi kam šis žaidimas skirtas. Viena vertus „Žvaigdžių Karų“ fanai gali jaustis apgauti dėl žaidimo aplinkų siaurumo ir minties seklumo. Kita vertus, nebūdamas šios visatos gerbėjų, realiai nė nesuvoksi ką Tau duoda kūrėjas leisdamas va šitaip žaisti su GALIA. Pripažinkime, kad žaibu čirškinti priešus ne ką prasčiau gali ir koks nors Cole‘as iš „Infamous“, tiesiog vien žinojimas kokią reikšmę tas žaibavimas groja „Star Wars“ visatoje, jausmas jį naudojant visiškai kitoks.

Kas dėl žaidimo trukmės, ji nėra tokia trumpa, kaip bando pateikti kai kurie žmonės. Yra veikėjų, kurie „Demon‘s Souls“ įveikia per kelias valandas, bet tai nereiškia, kad žaidimas yra toks trumpas. „Star Wars: Force Unleashed II“ kampanijos normal režimu užteks 2-3 įsimintiniems ir netrumpiems vakarams. Vėliau dar dienelę galima užmušti šėliojant „Chalenge“ režime, kuris šį kartą padarytas labai smagiai (bet irgi per trumpas, kai pagalvoji). Žodžiu lyginant su kitais šiuo metu pasirodžiusiais žaidimais „Star Wars: Force Unleashed II“ trukmė yra normali, bet kaip „Žvaigždžių Karų“ atstovas jis atrodo lyg demo.

Žodžiu po ilgų dvejonių ir apmastymų, nutariau žaidimui parašyti septintuką. Tikiuosi paskaitę tekstą supratote kodėl*. „Star Wars: Force Unleashed II“ jokiais būdais nepatenka į rekomenduojamų žaidimų sąrašą šiandien, bet po gero pusmečio, kai jo kaina smuks bent du sykius (o gal net ir daugiau), jis tikrai bus vertas nuodėmės ir išlaidų.

*1. Žaidimas gan gerai perteikia tai, ką labiausiai ir akcentavo kūrėjai. 2. Nesu žaidęs pirmos dalies. 3. 7 yra per vidurį tarp 5 ir 10.