Atmerki akis, apsidairai. Miškas, šalimais teka upė. Pro šalį prabėga milžiniška lapė, o tolumoj dunkso pilis. Vaizdas vėl išnyksta. Atsibundi.

-Ar toliau tęsti apmokymus?
-Kur aš?! Kas čia per vieta?!

Ir taip mes įžengiame į „Aveyond: the Lost Orb“ pasaulį.

Iš tiesų, prisimenu savo jaunystę, o gal turėčiau sakyt vaikystę, kai figūrėlės sulig namu, pikseliais išsiliejęs vaizdas ir monofoninė muzika buvo kieti. Ei, ar aš sakau,kad jie dabar ne kieti? Turbūt kiekvienas žaidimų stilius turi savo mylėtojų bendruomenę ir toks vaizdas tik sukelias nostalgiškus prisiminimus apie tuos „gerus laikus“. O be reikalo tik nostalgiškus, nes pažaidus šį žaidimą aš jį pamilau. Pamilau per ašaras, pykčius ir neapykantą. Pamilau tada, kai jau pakankamai išliejau savo pykčio žaidimui ir pagaliau įsigyjau geriausius ginklus bei šiaip taip išspaudžiau:

-Aš. Jį. Įveikiau. Aš valgau tokius krabus pusryčiams!

Tiesa, tai nebuvo finalinė kova, bet prakaitą nuo kaktos braukiau kaip po tikro mūšio.
Kitaip tariant… Tokie kūriniai ir turi atgaivint šitą „senosios mokyklos“ žaidimų kartą! Ji gera. Taip, nervina žaidimo technika, valdymas, kartais NPC bukumas, tačiau įveikus porelę skraidančių drakonų Tave apima tokia palaima, kurios tikrai nesulauksi įveikęs dar vieną mutantą iš „Prototype“. Tai greičiau primena laikus, kai buvom jauni, žaidėm RuneScape ir džiaugėmės įvykdę sunkiausią užduotį F2P žaidėjams – Dragon Slayer.

Tad dar kartą apie „Aveyond: the Lost Orb“. Iš tiesų, tai jau trečiasis iš penkių serijos žaidimų apie magišką RPG, ieškant ir naikinant rutulius, kuriuos gavęs žmogus tampa visagalis, turintis neregėtą magišką galią. Visa laimė, jei valdžia papuola į gėrio rankas. Tačiau kas labiausiai gali gvieštis galios? Aišku, kad piktieji burtininkai. Va taip ir gimsta Lost Orb siužetas: vagilę Mel apgauna per jos pačios vestuves – jos didžiausia priešė pasiverčia į ją ir išteka už karalystės valdovo Edvardo (Tikiuosi nėra nemalonių asocijacijų? Man šypsnį iš pradžių išspaudė). Užpykusi ji išvyksta, tačiau tada kaip tyčia pasirodo tik vagilei matoma mistiška moteris Nox, kuri pasako, kad Mel kraujyje slypi galia, ir tik ji galinti sustabdyti kylantį blogį.

Iš tiesų, galiu nuvilti. Pradžioje žaidimas kiek neįdomus, o ir sunkus, tad kartais norisi jį trenkt ir mest. Tačiau pasigaili ir vėl imi. Teisybę pasakius, taip kankintis tenka didžiąją dalį žaidimo: atrodo, kam žaist tokį? Bet užkliūna akis už ikonėlės ir taip nagai niežti jį vėl įsijungt. O tada vėl įpykęs trenki, nes, atrodo, priešai kvailiau pulti ir negali – ko jie taip šlykščiai juda prie manęs? Man baigiasi gyvybės, o šitas tunelis be galo! Tokių gana dviprasmiškų jausmų draskomas ir žaidi.

Žinoma, priežaščių nusivylimui galima rasti ir daugiau. Pirmiausia, turi praeit nemažai laiko, kol apsipranti su valdymu. Į žaidimo meniu, statusus, galima patekti tik per ikonėles, kurias pasirenki ekrane, o vaikščioti daug patogiau su rodyklytėm. Skamba ne taip jau ir blogai,tiesa? Bet kelis kartus buvo keistas įvykis atsitikęs. Pirmą kartą tai atsitiko vos pradėjus žaisti žaidimą. Nerangiai užkliudžius ranką, ant klaviatūros supyliau visą stiklinę vandens. Na nieko, galvoju valydama, juk tai tik vanduo. Vis geriau nei velniškai saldi ir lipni arbata. Tačiau vėl įsijungusi žaidimą išsigandau: kas per velniava? Mel visiškai nereaguoja į mano klaviatūrą ar pelę. Dėl įdomu karts nuo karto pajuda tai pirmyn, tai į šoną, kol galiausiai atsitrenkia į sieną. Tarp kitko, net ir kursorius dingo iš žaidimo ekrano. Galiausiai padėjo žaidimo įjungimas iš naujo. Žinoma, dėl visko kaltinau vandenį. Tačiau kai tai pasikartojo dar bent kelis kartus be jokių pašalinių skysčių, kurie šiaip nedera kompiuterio klvaitūroje, kiek sutrikau – juk maniškis valdymas su kitais žaidimais ir word`u veikia, o štai Aveyond pasaulyje – ne. Tačiau negirdėjau, kad dar ką nors būtų ištikusi panaši nelaimė.

Kitas žaidimo trūkumas yra kovos. Na, ilgainiui jos pagerėja, o kai kurie ginklai pradeda skleisti įspūdingą šviesą puolimo metu, tačiau man nepatiko faktas, kad palikti kovą jos metu neįmanoma. Suprantu, negražu bėgti iš mūšio lauko. Tačiau žaidimo net sustabdyti negalima! O toks pyktis paima, kai turi terliotis, nors žinai, kad prieš Tave stovintis priešas tikrai sutriuškins Tavo ketvertą. Na, iš tiesų, tai viena iš paslaptingų priežaščių, kuri priverčia pykčio iškreiptu veidu jungt žaidimą lauk. O gaila, nes ir taip yra kur nervintis.

Esi priverstas sukąsti lūpą dantimis, kai išlendi iš kitos vietovės, mūšio nualintu kūnu ir siela, o Tave puola bent trys krabai ar šlykščios gleivės. Juk tikrai žinai, kad neįveiksi jų. Žinoma, koks žaidimas be gudravimų? Reikia stengtis vilioti juos tolyn, kad galėtum prasmukti pro mažytį tarpelį tarp jų, kad pagaliau pabėgtum ir galėtum patekti į rojun prilygstančią parduotuvę. O priešai juda velniškai lėtai link Tavęs. Tačiau čia pasireiškia jų gudrumas – jie nejuda vienas kitam iš paskos, o šalia vienas kito, tad akimirkos, kol gali pagaliau prasmukti, atrodo, tenka laukti visą amžinybę. O jei netyčia užkliudai priešą, štai ir patenki į kovą. Iš tiesų, ji tęsiasi labai ilgai, kadangi puolimas vyksta ėjimais. O jos sistema labai keista: tai Tu keturis kartus puoli, tai jie, o kartais Tu vieną ir jie vieną. Taip ir nesusigaudžiau,kaip ten kas ten.

Dar vienas užknisantis dalykas: „Aveyond: the Lost Orb“ neturi prakeikto žemėlapio! Anglų kalboje visada turėjau spragą – visada maišydavau krypčių pavadinimus. Bent viena nauda iš to, kad žaidimas neturi nei kompaso, nei žemėlapio – kryptis išmokau tobulai. Negana to, reikia grūstis po kitus tinklaraščius, kad susirastum kokį žemėlapį, kadangi takai takeliai čia vingiuoja per visą žemyną. Galiausiai visus užkampius ir šabakštynus pažįsti net geriau, nei miestą, kuriame gyveni. Kur Tau, geriau nei savo kiemą! Net nežinau, sukčiavimas tai, ar ne, bet žemėlapį buvau įsijungus visą laiką ir sėkmingai laikiau ten savo nosį, vos atsitraukdama pažiūrėti, kur einu.

Taip atsiranda kita išvada. Skaičiau, kad žaidime su pašalinėm uždutim praleidi apie trisdešimt valandų. Įvykdžius viską, aš praleidau vienuolika. Ir žiauriausia, kad kokias aštuonias iš jų aš praleidau klajodama! Šiaip pats žaidimo siužetas nėra labai sudėtingas ar painus, atitinkamai jis yra trumpas. Tačiau begaliniai klaidžiojimai ir kovos, su į Tave judančiais monstriukais, labai prailgina žaidimą. nors, teisybę pasakius, dabar, pabaigus Aveyond, net neįsivaizduoju šio žaidimo kitokio. Atrodo, kad viskas jam kaip tik: ir muzikėlė, ir įdomūs bei juokingi veikėjai, ir tie painūs keliai. Kažkaip galvoj ir nesusikuria žaidimas su kitokia grafika, kuriai tiktų toks siužetas. Žinoma, įspūdingai atrodytų kalbantys gyvūnai, undinės, drakonai, princas Edvardas ir gražuolė Mel, tačiau nepaaiškinamai šiam žaidimui grafika yra kaip tik atitaikyta.

Nežinau,ar tai bus kitas trūkumas, o gal jau ir pliusas, bet pinigai šiame žaidime sukasi velniškai. Be jų nei iš vietos. O ir lygio kėlimas čia asocijuojas su gyvybės stulpelio ilginimu,o ne stiprumo ar atakos tobulinimu. Jei nori geriau smūgiuoti – pirk naują ginkluotę. Nori apisiginti – vėl leisk pinigus. Kartais tai nervina, nes vos įveikus bosą, Tu atsiduri kitame mieste. O atrodo, kad vos prieš dešimtį minučių dėjaisi stipriausiu visoje karalystėje.

Iš tiesų, Tu galiausiai ir tampi stipriausiu,tačiau pačioje pabaigoje pasirodo vėl Nox, moteris, kurią mato tik Mel, ir pasako, kad viskas tik prasideda! Kažkodėl mano moteriška nuojauta įkyriai kužda, kad laukia dar vienas RPG žaidimas, kuriame vėl naikinsi magiškuosius rutulius. Bet to ir galima tikėtis, tiesa? O, užmiršau paminėti – pabaiga galinga. Labai. Nėra eilinio susidūrimo su bosu ir jo nužudymo. Ten kūrėjai užgriebia tai, ką moka geriausiai –suintriguot ir tempt gumą. Visą žaidimo eigą jie žaidžia tokiu tempimu ir galiausiai gaunasi, kad mes visą laiką vos ne vykdėm pašalines užduotis, vien tam,kad pakliūtumėm į pagrindinę. Na, ką čia ir prigalvosi: žaidime įgarsinimo nėra. Bet turbūt dėl to ir geriau. Paliekama vietos fantazijai, turbūt kiekvienas savo galvoje įsivaizduoja vis kitokį balsą. Tačiau keista, nes vis tik kiekvienas veikėjas tampa savitas ir Tu prie jų prisiriši. Kiekvienas turi savo istoriją, savo gyvenimą. Ir svarbiausia, kad nei vienas iš veikėjų neseka Tavęs iki pat žaidimo galo, todėl labai intuityviai turi rinktis, kam pirkti ginklus, kam ne.

Toks savarankiškas pašalinių veikėjų apsiprendimas labai pagyvina žaidimo eigą. O labiausiai patiko tai, kad ne tik įvykdžius misiją atsiranda video intarpas. Na, meluočiau, jei sakyčiau, kad tai, ko mes sulaukiam, vadinami video intarpai. Tiesiog pokalbių burbuliukai ir apsidairymai. Tačiau jie gražiai nupiešti, o veidukai šonuose labai gražūs ir mieli.

Tačiau turiu pripažint, kad nors tai ir linksmas žaidimas, tokios „senosios mokyklos“ gerbėjams reiktų vengti šios žaidimo. Kodėl? Na,priežastis paprasta – paprasčiausiai jis nėra toks gilus, kokio norėtųsi. Taip, įtraukia, tačiau jį žaidžiant neatsipalaiduoji, o tik susinervini. Nepatiri daugiau malonumo, nei kad sulauki nervų bei pelės nutrenkimo šonan. Gal tai tiesiog trumpas užsiėmimas trumpam, kurio antrą kartą tikrai nežaisi. Tačiau galiausiai… Man jį žaisti buvo smagu. Emocijos, kurios aplankė, kai baigiau žaisti? Palengvėjimas. Linksmas ir besididžiuojantis palengvėjimas.

„Aveyond: the Lost Orb“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!