Nors daugeliui galbūt ir negirdėta, žaidimų serija YS neretai yra tapatinama su Zeldos legenda. Tai tartum savotiška „Zeldos“ atmaina tiems, kas nori daugiau arba nori kitaip, tačiau „The Ark of Napishtim“ toli gražu nėra toks geras, kad galėtų būti lyginamas su geriausiais „Zeldos“ žaidimais. Tačiau, nepaisant to, jis yra vienas geriausias žaidimų serijos „Ys“ žaidimų, savo laiku puikiai pasirodęs žaidimų kompiuteryje „PlayStation 2“, o dabar ir – asmeniniuose kompiuteriuose. Tik gaila, kad po tokios pertraukos… Šio žaidimo pasirodymas AK atrodo gana nenatūraliai ir pernelyg pavėluotai – visi juk žaidžia (arba ruošiasi žaisti) naujausią „Raganių“. O taip pat daugelis (kam tai rūpi) spėjo susižavėti naujovišku ir visai kitokiu YS – „Memories of Celceta“. Na, bet šiaip ar taip, tiems, kas ieško seno gero YS „The Ark of Napishtim“ duos viską, ko iš YS gali tikėtis.

Prasideda viskas labai žemiškoje vietoje – bare. Adolas Kristinas, kitaip žinomas kaip Raudonasis Adolas (pravardžiuojamas taip dėl ryškiai raudonų plaukų) ir jo ištikimas bendražygis Dogis sėdėjo prie staliuko ir kuo ramiausiai užkandžiaudami stebėjo už lango ošiančią jūrą. Tačiau staiga prisistatė garsus piratas Ladokas ir jo bendrakeleivė Terra. Ladokas pasiūlė Adolui prisijungti prie jo ir drauge atrasti pasaulio kraštą. Be galo mėgstantis nuotykius Adolas gal ir nebūtų atsisakęs, tačiau šiuo atveju vaikinas buvo tiesiog priverstas sutikti, mat smuklėje jį jau buvo pastebėję keletas sargybinių… Įvadinio vaizdo intarpo metu aiškiai matyti, kad Adolas su laivais plaukioti pratęs, tačiau Ladoko įgulą netikėtai užpuolė piratai. Taip prasidėjęs mūšis nulėmė Adolo pasiaukojimą dėl Terros – jis savo noru pasitiko šaltas ir atšiaurias jūros bangas. Tačiau fortūna neapleidžia raudonplaukio vaikino: papuolęs į didžiojo Vortexo sūkurį, jis pasiekia didelės salos Canaan krantus.

Saloje Adolą pasitinka vietinės seserys Olha ir Isha. Keista, tačiau būdamos labai panašios į žmones, jos turi po uodegą ir ilgas, elfus primenančias ausis. Greitai seserų dėka Adolas patenka į Rehdan kaimą, kur kitataučiai (kaip jis) sutinkami ne itin svetingai. Tačiau Adolas, mikliai atgavęs jėgas ir atsipeikėjęs, atskleidžia kaimo seniūnui Ordui savo gerą širdį ir tikslus. Taip raudonplaukis didvyris įgauna viso kaimo pasitikėjimą ir visokeriopą pagalbą. Netrukus paaiškėja, kad Canaan sala sudaryta ne tik iš Rahdan kaimo, bet ir Rimordžo uosto, kurį sukūrė visi kiti, atsidanginę į šią salą prieš Adolą. Čia vaikinas greitai ima tvarkyti kylančias problemas ir tampa savitu balansu tarp šių dviejų pusių. Netrukus jis išrenkamas pačios deivės Almos tam, kad apgintų senąjį Rehdan kaimą ir jo gyventojus nuo juodąjį kardą nešiojančio Ernsto ir mikliųjų jo padėjėjų fėjų. Su kiekviena iš jų turėsite „malonumo“ susidurti ir „nuotaikingai“ pabendrauti… Čia įsivelia ir mįslingas personažas Geisas, tiesiogiai susijęs su kiekviena šios salos paslaptimi. Taip pat sutiksite keletą personažų, kurie tikrai pagyvins žaidimą ir papasakos įdomių prisiminimų ar dar negirdėtų detalių iš praėjusių serijos dalių.

Žaidime nebus nieko neįprasto – tiesiog tvatini įvairiausius priešus ir keliesi savo herojaus lygį, kuris, tiesą sakant, nebus labai svarbus. Svarbiausia čia – tinkami šarvai, skydas ir kardas, kurių iš viso bus trys (apie juos šiek tiek vėliau). Iš viso žaidime yra 6 šarvai ir tiek pat skydų. Vienus galėsi rasti įvairiausiose slaptavietėse, kitus – reikės pirkti. Pinigų tikrai neturėtų trūkti. Jei nesibaidysi kovų, lengvai susirinksi penkiaženkles sumas ir jas tinkamai panaudosi. Pasirinkimas įvairiausiose krautuvėse labai gerai suderintas, todėl nusipirkti ko nors nereikalingo ar nekokybiško praktiškai neįmanoma. Be šarvų ir skydų meniu skiltyje galėsi pasižiūrėti ir savo įvairius talismanus ar šarmus. Iš pradžių galėsi nešiotis tik vieną, bet vėliau atrakinsi daugiau tuščių vietų inventoriuje ir visos problemos išsispręs. Nepasakyčiau, kad visi šie talismanai yra labai vertingi, bet kai kurie visai pravartūs – pavyzdžiui, apsaugo nuo nuodų, svaigulio, suteikia daugiau atakos taškų. Žinoma, čia bus ir daugybė kitų nišų, skirtų įvairiems daiktams arba šiaip visokioms žolelėms, medui bei kitoms gydomosioms priemonėms.

Kaip jau minėjau, vienintelis Adolo ginklas – vienas iš trijų kardų. Pirmasis, gautas už tikrą žygdarbį iš seniūno Ordo, yra Livartas. Jam paklūsta vandens stichija ir atakos, susietos su vandeniu. Antrasis ir, beje, mano mėgstamiausias – Blirante. Tai ugnies stichijos kardas, tačiau būtent jo atakos labai patogios ir neretai praverčia kovose su bosais. Trečiasis yra Ericcilas, kuriam paklūsta elektra. Ginklo idėja nebloga, tačiau Ericcilas nepatogus ir jo atakas dažnai reikia sugebėti pritaikyti tam tikrai situacijai. Kiekvieną iš šių kardų privalėsi tobulinti pas kristalų specialistę. Už tam tikrą jų kiekį ji (geriausiu atveju) patobulins norimą ginklą iki 11 lygio. Tad be aukso turėsi ne mažiau atidžiai ieškoti ir kristalų, o jų gausi nukaudamas savo priešus. Be abejo, kuo silpnesnis priešas, tuo mažesnė tikimybė gauti kristalų, tačiau po įnirtingos kovos su bosais jų gausi tikrai nemažai. Taip pat pakils ir veikėjo lygis, kurio matuoklis bus tiksliai virš gyvybių indikatoriaus. Todėl patirties taškus žaidimo metu rinksi vien tam, kad pakeltum gyvybės taškų skaičių ir padidintum veikėjo jėgą. Kad ji kiltų greičiau ir gynyba nebūtų žema, nuolatos turėsi tobulinti ginklus bei ieškoti naujų šarvų ir skydų.

Visa Canaan sala yra tartum suskirstyta į atskiras teritorijas. Vienose Adolas lakstys išsitraukęs skydą ir kardą, bet kitose jis bus beginklis. Todėl kai tik Adolas išsitraukia kardą, būk pasiruošęs – netrukus atsidursi įvairiausių priešų apsuptyje. Tai gali būti ir vikrios bitės, ir šlykštūs vabalai, net nuodais spjaudantys augalai… Jeigu eisi neteisinga linkme, žalos priešams nepridarysi, o tai reikš, kad esi dar nepakankamo lygio. Tuo metu jei eidamas skinsi užpuolėjus tiesiog vienu smūgiu, tuomet viskas gerai.

Kaip jau rašiau, kovos su priešais nebus labai sudėtingos, tačiau lygių bosai būtinai ištaisys šią klaidą. Nors susitikimas su jais bus retas, kai kurie iš jų tikrai nustebins – vien aukšto herojaus lygio tikrai neužteks. Čia turėsi būti gerai įvaldęs pačią žaidimo mechaniką, nes tik taip įveiksi kai kuriuos sunkesnius lygių bosus. Keista, bet būtent lygių bosai žaidime bus nepaprastai gerai animuoti ir net skurdžių aplinkų fone jie atrodys pasakiškai, ypač tie, kurie savo dydžiu bent dvidešimt kartų pranoksta Adolą. Blogai, kad stipresniems bosams ėmus šokinėti, kamera paskui juos neseka – juos sekti turėsi pats, o jie tavęs tikrai nelauks, todėl kartais tavo veikėjas žus tiesiog akimirksniu.

Esminė žaidimo klaida (ar bent jau man ji atrodo kaip esminė) yra požemiai. Juos pereiti privalėsi, nes už jų bus kovos su bosais, kurios taip pat privalomos. Norėdamas juos įveikti, turėsi būti nepaprastai gerai pasiruošęs, nes čia priešų bus daug ir stiprių, o tu – vienas. Sudėtingumo lygis gerokai šoktels į viršų, o tau teks nuolat ieškotis vietų, kur galima bent kartą pasikelti savo lygį. Čia pagelbės šen bei ten išmėtyti neprivalomi bosai ir deivė Alma. Radęs jos plunksną ne tik galėsi kada panorėjęs palikti požemius, bet ir atremti penkis Almos išbandymus. Visų iš karto negalima – kiekvieną atrakinsi žaisdamas, o sėkmingai užbaigęs kiekvieną iš jų, galėsi pasirinkti papildomų patirties taškų, aukso ar kristalų. Žinoma, galėsi ir nieko neimti, tačiau nemanau, kad tai protingas sprendimas – bet kokiu atveju žaidime tau kažko reikės.

Pats žaidimas atrodo iš tiesų labai gražiai ir jaukiai, tik vietomis, ypač požemiuose, žaidėją sups blankios ir neišvaizdžiai suderintos spalvos ar tiesiog aklina juoduma. Kartais ir plikos uolos atrodys kiek per šaltai, o kartais jas kontrastingai paįvairins koks gražus krioklys. Dialogų metu ekrane pasirodys gražiai išpiešti personažai ir tai tikrai paįvairins dialogų skaitymą. Tuo metu aplink gros rami, retsykiais paslaptinga ar net visai negirdėta muzika, kuri tikrai puikiai dera prie Adolo žygio. Taip, muzikos ir aplinkų dėka, sukuriamas jaukus ir stebuklingas pasaulis, kuriame visiškai neatsibosta būti.

Pasirodė jau net bala žino kelinta žaidimų serijos „Ys“ dalis su naujais Adolo nuotykiais, kitais veikėjais ir naujomis intrigomis. Tuo metu „The Ark of Napishtim“ yra „sukaltas“ neblogai, bet vietomis gali labai įkyrėti. Sunkios kovos su bosais kai kam pasirodys nepriimtinos, o tiems, kam tokie žaidimai iš viso ne prie širdies, negalvodami pabandę šią „Ys“ dalį ieškosis sau ko nors kito. Pats asmeniškai siūlyčiau šį žaidimą tiems, ką labiausiai kutena nostalgija senosios mokyklos žaidimams, o mintis užplūsta ankstesnių žaidimų (su visa derama jų stilistika bei mechanika) ilgesys.