Garsiosios Hitman žaidimų serijos kūrėjai nusprendė šiek tiek pakeisti savo kūrybos kryptį, atitrūko nuo samdomo žudiko vadžių, ir pasuko nusikalstamų grupuočių bei išdavyščių keliu. Pirmasis šiame kelyje sutiktas akmuo buvo pavadintas Kane and Lynch: Dead men. Jis buvo grubus, sunkus, tačiau savotiškai patrauklus, ir vis koks keliautojas jį pačiupinėdavo. Bet buvo ir piktų kėslų turinčių žmonių, kurie jį apspjaudydavo, aptalžydavo, o negavę nieko gero tiesiog eidavo toliau burbėdami apie neišdirbtumą bei didžiules bėdas kurias sukėlė šis akmuo. Akmenį kelyje paguldę žmonės suprato, kad negali sustoti su tokiu kontraversiškai vertinamu kūriniu, ir nusprendė savo jėgas išbandyti dar kartą. Taip, nors ir nepalankiomis sąlygomis gimė Kane and Lynch 2: Dog Days.

Nuomonių apie Kane and Lynch buvo visokiausių. Vieni jį aukštino už neįprastus veikėjus, kiti jį murkdė į purvą už klaikų valdymą bei priedangos sistemą, treti užburbėjo, jog dėl jo buvo atleistas savo darbą dirbantis apžvalgininkas. Dėl tokių ant Kane and Lynch vardo klijuojamų etikečių didėjo žaidėjų bei kritikų nepasitikėjimas Eidos kompanija. Nors po šio fiasko kritikai murmėdami „Kur Hitman 5“ ėmė sukioti smilius prie smilkinių, Eidos neatlyžo ir pradėjo kurti naują Kane and Lynch dalį.

Pasikeitę, bet vienodi

Nuo pirmojo žaidimo įvykių praėjo jau nemažai laiko, Lynch’as išskrido į Šanchajų, susirado draugę bei šiokį tokį darbą. Kane‘as apsigyveno nežinomoje vietoje, atlikinėjo nešvarius darbelius. Tačiau jų keliai vėl susikerta. Kane’as Šanchajuje turi darbelį, kuris nulems jo bei jo dukters ateitį. Paragintas Lynch’o ir atvykęs keliomis dienomis ankščiau, Kane’as tikisi atsipūsti bei susipažinti su Šanchajumi artimiau, o tuo tarpu Lynch’as turi atlikti vieną įprastinį „paraginimo“ darbelį. Nepaslaptis jog vėliau šis „darbelis“ nueina šuniui ant uodegos, ir tenka viską srėbti. O srėbti yra ką.

Štai čia ir paliksiu istoriją gvildenti jums. Ji nėra labai įspūdinga, o antroje žaidimo pusėje ją galima įvardinti dviem žodžiais — sausas sprintas. Tiesa, kūrėjai nepašykštėjo šiokių tokių “kabliukų” į istoriją šimtu procentų lendantiems žmonėms. Tarkime Kane’as ir Lynch‘as – jie abu turi po artimą, labai brangų žmogų, dėl kurio turi pabėgti iš Šanchajaus, bei užbaigti sandorį. Kane’as dukterį (įdomus faktas tas, jog ji mirė pirmoje dalyje. Užuomina jog Kane’as išprotėjo?), o Lynch’as draugę. Kaip bebūtų keista, Lynch’as šiame žaidime tvardosi geriau negu Kane’as, tačiau tai daro gana šiurpiai. Vykstant įtemptiems momentams jis save įtikinės jog čia viskas gerai, jog tamsa turi būti įveikta, jog Kane’as po šių įvykių juos su drauge išsiveš toli toli ir jie gyvens laimingai. O tai vykstant vienai iš įspūdingiausių (apie ją vėliau) misijų, pradedi suprasti kodėl žaidimas reitinguotas suaugusiems, ir nerekomenduojamas silpnų nervų žmonėms.

Naujausias mados klyksmas?

Žaidimas puikiai galėtų tapti pavyzdžiu, kaip turi atrodyti realistiškumas. Čia nerasite nutrauktų galūnių, galvos nesproginės nuo kiekvieno bakstelėjimo, o prašauta akis nebus atvirai ir įkyriai kišama jums į monitorių slow-mo efektu, ginklus valdantys herojai nebus super taiklūs. Kiekvienas priešininkas pagautas kulka į galvą, bus uždengtas cenzūravimo efektais, kurie nors ir neparodys visų smagybių, tačiau privers pasijusti nesmagiai kiekvieną proto turintį asmenį, nes suvoksi, jog padarei tikrai bjaurų dalyką ištaškydamas to nekalto policininko smegeninę.

Bėgant pro autobusų stotelę ir girdint herojų aimanas kurias sukelia supjausyti kūnai (cenzūravimo efektas staiga dingsta) bei matant krauju paplūdusius kūnus aima nejaukus jausmas. Negana to? Veikėjai taip vaikščios tol, kol kūrėjai nuspręs jog gana traumuoti žaidėjus tokiais vaizdais ir galų gale duos iš mados jau prieš kelis dešimtmečius išėjusius drabužius. Tačiau aimanos nesibaigs, o bėdų daugės.

Youtubės žvaigždynas

Grafinis apipavidalinimas, garsas ir stilius yra vieni iš didžiausių žaidimo pliusų, tuo pačiu nėra išvengiama ir minusų. Žaidimo veiksmas bus rodomas nuo Lynch’o pečių tarsi būtų filmuojama buitine kamera, esant ryškesnei šviesai, šviesos šaltiniai sukels pikselizaciją, patiriant žalą ekranas pradės “byrėti”, ir nusidažys raudonomis dėmėmis. Bėgant vaizdas kratysis tarsi žiūrėtume girto praeivio kurtą video įrašą, o nugriaudėjus sprogimams… na, neliks nieko išskyrus sutrūkinėjusį garsą. Gražiausi žodžiai sukyla mintyse klausant garso efektų, bei vos girdimos melodijos, o jei turite aukščiausios klasės audio įrangą, pasiruoškite pagaliau pajusti už ką mokėjote visus tuos pinigus. Pajusite kiekvieną pirstelėjimą daugiabučio name, kiekvienas susišaudymas privers krūptelti. Nepakartojama.

Tačiau rožės čia ir baigiasi. Pagrindinių veikėjų veidai nors ir detalūs, tačiau šnekant juda minimaliai, kartais vos išsižioja. Tokie dalykai rimčiausias scenas paverčia tragikomedijomis, ir visos pastangos įsijausti į žaidimą nueina perniek. O kur dar šalutiniai veikėjai? Dalis veidų yra vaškiniai. Tiesiogine to žodžio prasme. Susidaro įspūdis jog vaško figūros atgijo, bei susiveikė versliuką Šanchajuje. Komedija.

Dalis animacijų yra nekokybiškos, o to negelbėja ir šiek tiek persūdyta sprinto kamera, su kurią panaudojus kiek ilgiau gali susisukti smegeninė. Internetiniuose forumuose teko skaityti patarimų, kuriuose buvo užsiminta jog turint silpną skrandį patariama išjungti vaizdo purtymo funkciją. Manau tai pasako gana nemažai apie šio aspekto problemas.

Praeities problemos

Kalbant apie valdymą, jis patobulėjo, tačiau tobulumui ribų nėra. Priedangos sistema kartais suveikia ne taip kaip nori ir visu gražumu atsidengi priešininkų ugniai, o jei esi tas laimingasis kuris slepiasi ne kūrėjų nustatytose vietose, gali tikėtis išvis nepriglusti prie jos. Ginklai labai netikslūs, jų daroma žala yra tokia, jog kartais pradeda atrodyti jog į priešininkus šaudome guminukus. Kartą į vieną policininką sušaudžiau 14 kulkų. Taip, skaičiavau 🙂

Granatų nerasime, tačiau turime sprogiuosius balionus, gesintuvus ir t.t.t. Juos pakėlę ir numetę šalia priešininkų galime sukelti neblogų fejerverkų, tačiau ir čia yra bėdų. Kartais šis triukas nesuveikia, nes išmetus gesintuvą jis papraščiausiai dingsta ir nesukelia sprogimo. Keletą kartų Lynch’as sugebėjo dujų balioną susprogdinti kiaurai sieną. Seni įpročiai niekur nedingsta? 🙂

Užsiminus apie problemas, norisi pastebėti jog žaidimo istorijoje siužeto skylių daugiau negu rėtyje. Viskas bandoma užglaistyti lygių krovimo metu, tačiau sekasi blankiai ir palieka kartų prieskonį. Susidaro toks įspūdis, jog už istoriją atsakingi asmenys iki pat išleidimo datos pralėbavo, o likus keletai savaičių skaudančiomis galvomis paskubomis sukurpė šiokį tokį žaidimo užbaigimą. Jis apgailėtinas. O jei būčiau filmavęs savo veidą kada pamačiau paskutinę žaidimo sceną, tikriausiai bučiau naujas internetinis herojus.

Pasiruošt, prijungt, ištestuot

Atskiros pastraipos nusipelno ištobulintas daugelio žaidėjų režimas. Idėja, žinoma, nepasikeitė, tačiau įgyvendinimas yra daug solidesnis ir kokybė yra labiau apčiuopiama. Pagal poelgius yra skiriami bonusai bei baudos, ginklai atrakinami pagal žaidimo stilių, o apgavystės bei keršto mechanizmas toks įtemptas, jog dabar tikrąja to žodžio prasme viso mačo metu sėdima kaip ant adatų. Mėgsti vogti pinigus iš bendradarbių? Gausi savanaudžio šunsnukio arba samdomo žudiko pravardę. Mėgsti veikti “švariai”, be nereikalingų aukų? Būsi profesionalas. Nori išlikti neutralus? Skinkis kelią, tačiau prižiūrėk savo gaujos narius.

Žemėlapiai panašūs, vagių ir policininkų kovos vyksta tose pačiose vietose, žemėlapiai greit pabosta, o dvidešimtą kartą bėgti atrastu keliu, žinant jog ten bus minimaliai priešininkų yra nuobodu. Ginklų įvairovė nors ir didžiulė, tačiau didžiąją dalį jų naudos labai mažai žmonių, nes suradus optimalų variantą artimai – tolimai kovai ekperimentuoti tiesiog nesinori, o ir reikalo nematyti. Tačiau daugelio žaidėjų režimas yra puikiai įgyvendintas bei vertas kiekvieno žaidėjo dėmesio. Neprikaustys metams, tačiau bemiegių naktų tikrai pasitaikys.

Kodėl verta keliauti į Kiniją

Ilgiau neaušinus burnos, noriu paminėti, jog Eidos tai padarė. Jie tikrai sugebėjo patobulinti savo juodajį arkliuką, tačiau iki auksinės žąsies dar trūksta. Nors kampanija trunka niekingas tris valandas, co-op režimas nepasiūlo nieko naujo, o žaidimo pabaiga niekingai apgailėtina, tačiau niekur nematytas daugelio žaidejų režimas ir aiškios nuorodos jog bus atsisiunčiamas turinys pratęsiantis susišaudymus internete padaro šį žaidimą rekomenduojamu išbandyti kiekvienam žmogui, kuris prijaučia trečiojo asmens šaudyklių žanrui, bei nori pats pavaldyti “popkorninį” veiksmo filmą.