1997 metais pasirodė pirmoji Postal dalis. Žinoma, JAV vyriausybė buvo baisiai nepatenkinta tokiu žiauriu kūriniu (pirmojo žaidimo esmė buvo tokia pat, kaip ir antrojo — žudyti), tad Postal buvo uždraustas keliose valstijose ir keliose šalyse už JAV ribų. Maža to, JAV Pašto tarnyba padavė su žirklėm bėgiojančius žaidimo kūrėjus į teismą (o kurių velnių tie kūrėjai su tom žirklėm lakstė? …

Kai norisi „babkių“

Kažkodėl aš esu tikras, kad mes niekada neišvystume Postal 2, jei ne triuškinanti GTA III ir GTA VC sėkmė. Greičiausiai RWS kompanija patys pabandė GTA III, pažiūrėjo pardavimus žyminčius skaičiukus ir prisiminė, kad kažkada irgi mokėjo daryti žiaurius žaidimus. Taigi vaikinai nustojo maukti alų ir susirinkę savo kontoroj (sprendžiant iš žaidimo, jų kontora didelė) nusprendė: „padarykime žaidimą, žiauresnį už GTA“. Kadangi pabandę kažką daryti pastebėjo, kad dirbant su grafika nieko nesigauna, jumoro jausmas pasireiškia tik švenčių dienomis, ir apskritai darant gerą žaidimą reikia daug DIRBTI, savo sprendimą jie pakeitė. Turbūt dėl to Postal 2 yra vienas šlykščiausių mano gyvenime matytų žaidimų nebrendyloms ir tėvų neprižiūrėtiems vaikams (tą prasme nei vienas blaiviai mąstantis gimdytojas neleistų vaikui žaisti tokio žaidimo).

Protestas?

Daugelis žaidimo gerbėjų gina Postal 2, neva tai „žaidimas protestas“, kuriuo kūrėjai išreiškia savo nepasitenkinimą rinką valdantiems Sims ir t.t. Bullshit. GTA III arba GTA VC yra konkretus pavyzdys, kad žaidimas, nors ir nepasižymintis puikiomis grafinėmis savybėmis ar „gerietiškomis“ idėjomis gali būti žavingas ir nepakartojamas. Postal gi savyje neturi nieko, išskyrus beviltiškai bukas skerdynes. Tikslas? Jokio tikslo, tingėjau stovėt eilėje banke, pasiėmiau kastuvą ir išdaužiau visus, įskaitant banko darbuotojus, apsaugą ir t.t. Kūrėjai teigia, kad žaidime nebūtina žiauriai elgtis, atseit, atstovėk eilę ir nereikės nieko skriausti. Kurgi ne… Žaidime gausybė klaidų, tad visi siužete numatyti dalykai dažniausiai nesuveikia. Atstovėjom eilę, spaudžiam „E“ kad užkalbintume kasininkę, o ji surinka, apsisuka 180 laipsnių kampu, ir tepa slides.

Tačiau palikime ideologiją ir siužeto „vingius“ ramybėje, gal žaidime puikus garsas, grafika, taktinės savybės, jumoras? Nė velnio. Žaidimas, varomas vieno tobuliausių pastarųjų dienų varikliuko „Unreal“, atrodo gėdingai. Tiesa, atviros erdvės dar pakenčiamos, bet užėjus į patalpas iš proto varo vienodos sienos, nešvarios, blankios ir nuolat besikartojančios tekstūros bei objektai. Tai kapas žaidimo grafikai, o vietoj antkapio pastatykime milžinišką televizorių, kuris nenustoja veikti net po to, kai į jį suvarom M16 apkabą. Vietoj vainikų paminėkim košmariškus praeivių modelius, nuo lubų varvantį kraują (nors to kraujo savininkas ramiausiai guli ant žemės), neproporcingai didelius item’us ir t.t. Mišias žaidimo grafikai laikys „Loading“ laikas, mat nuėjęs vos dešimt žingsnių žaidėjas būtinai patenka į zoną, kur žaidimas kraunasi. Tokių zonų gausybė, visiškai numuša norą kur nors eiti, o užsikrovimo trukmė, net ant žvėries su Intel Pentium 4 2,54 GHz ir GF 4Ti 4800SE trunka apie minutę. Žodžiu, žaidime nesunkiai rasite visus požymius to, kad kūrėjams rankos auga (atleiskite) iš subinės.

Žaidimo dokumentacijoje minimas „locational damage system“ irgi primena kažkokias pasakas. Žaisdamas nepastebėjau itin didelio skirtumo tarp pataikymų į galvą ar, sakykime, į pėdą. Žinoma, jei šaudoma ne į mus. Šiaip DI žaidime neegzistuoja, ir kūrėjų mėtomi tips’ai, neva bandykite slėptis už dėžių ir pan., atrodo juokingai. Vienintelė žaidimo sritis, kur galima rasti šį tą verto dėmesio, tai jumoras. Iš principo jis lėkštas lėkštas, dauguma „bajerių“ išlekia iš protagonisto lūpų jau iki kaulų smegenų įkyrėjusia Duke Nukemo maniera. Tačiau protestuotojų prieš knygas šūkis „Hitleris irgi rašė knygas“ pralinksmino. Žodžiu, Postal 2 turėtų būti išsiuntinėtas visiems kūrėjams, su prierašu „Šiame žaidime yra visos klaidos, kurias tik įmanoma padaryti kuriant žaidimą“.

Pabaigai

Postal 2 yra absoliutus šlamštas, darytas tikintis uždirbti pinigų, kuriuos tėvai duoda savo vaikams „ant ledų“. Antrą kartą Postal 2 įsijungiau tik tam, kad padaryčiau keletą stop kadrų straipsniui, vėliau iš karto atlikau procesą uninstall. Pamenu, kažkada bandžiau žaisti Postal 2 demonstracinę versiją, kurioje buvo 7 minučių limitas. Jų (7min.) buvo daugiau nei per akis. Pilnas žaidimas nevertas tų pinigų, kuriuos tektų už jį pakloti, jis nevertas net tų pinigų, kuriuos tektų pakloti už tuščią CD. O, svarbiausia, jis nevertas mūsų ir jūsų laiko…

Norit gero jumoro — įsigykit GTA Vice City, sėskit į Cheetah, nulėkit į vilą ir įsijungę radiją (Flash arba Espantoso stotis) stebėkit virš Vais miesto besileidžiančią saulę… Kai pabos, tiesiog išeikite į gatvę, ir kietas action pats jus susiras…