Iš žurnalo PC Gamer 2008/01.

Išgirdus apie Guitar Hero, dažniausiai pasitaiko dviejų tipų reakcija. Žaidimui pasirodžius PC, labai tikėtina, kad sureaguosi būtent vienu iš būdų. Pirmasis — džiugiai šūktelsi, iškelsi „heavy metal“ ženklą į orą ir lėksi ieškoti įsigyti ar bent jau pabandyti žaidimo. Antrasis — gūžtelsi pečiais ir skeptiškai sumurmėsi: „Gal verčiau vietoj žaidimo išmokti groti TIKRA gitara?“.

Pirmosios reakcijos ištikti žaidėjai jau laksto po gatves, ieškodami žaidimo, mojuoja rankomis ir klykia Guns‘ n ‘Roses tekstus, todėl jiems jau nieko nebepasakysi. Kreipsimės į antruosius, nes dėl tokio požiūrio jie ignoruos vieną puikiausių pastarųjų metų žaidimų. Nepaisant to, kad trečioji Guitar Hero serija nėra tokia kultinė klasika, kaip ankstesnės konsolių versijos, ji vis tiek leis pasijusti tarsi grotum Aerosmith ar kitoje legendinėje roko grupėje.

Kaip ir kituose ritmo žaidimuose, Guitar Hero reikia laiku ir teisingai pataikyti ekrane pasirodančius mygtukus. Tik šiuo atveju spaudinėjame ne įprastą klaviatūrą ar pultelį (galima ir taip, bet visiškai dingsta žavesys), o kelis mygtukus specialios gitaros rife ir judiname vietoje stygų esančią rankenėlę. Pati gitara platinama kartu su žaidimu. Žvelgiant iš šios pusės, Guitar Hero labai supaprastintai perteikia gitaros valdymą ir labai žaviai neatrodo. Tačiau nepaisant to, žaidimas tiesiog genialus. Štai kodėl.

Pirmiausia, mygtukų spaudinėjimo sekos paruoštos taip kruopščiai ir efektyviai, kad sukurią įtikinamą iliuziją, jog groja ne žaidimas, o Tu pats — juos spaudinėdamas. Šis jausmas vis stiprėja, kylant žaidimo sudėtingumo lygiui, kol galiausiai kiekvieno mygtuko paspaudimas atitinka atskirą natą. Antra, kiekvienos kompozicijos žaidime išmokimas ir geriausio rezultato pasiekimas prilygsta vairavimo žaidimams, kuriuose iki smulkiausių detalių bandome pažinti trasą. Dainos įveikimas be klaidų sunkiame ar eksperto režime sukelia nuostabų pasididžiavimo jausmą.

Gerai, sakys skeptikai, bet juk visą tai galima patirti grojant TIKRA gitara! Štai atsakymas vieno gitaristo, pažaidusio Guitar Hero III. Išgrojęs dainą jis, kandžiai šypsodamasis, ištarė: „Niekšai! Metų metus turėjau mokytis, kol galėjau stoti prieš žiūrovus ir sulaukti tokio audringo sutikimo.“ Tai žaidimas ne tik apie grojimą gitara. Tai žaidimas apie tapimą Gitaros Herojumi. Pasirodymus prieš virtualią žiūrovų minią, sveikinančią ir skatinančią Tave groti daugiau. Kai žaidimo kūrėjai Harmonix pradėjo kurti šį žaidimą, jų tikslas buvo negrojantiems žmonėms perteikti muzikantų emocijas koncerto metu. Guitar Hero tą sugeba padaryti nuo pirmųjų akordų ir dėlto jis yra toks nuostabus.

Tiesa, ši trečioji serija kurta jau nebe Harmonix komandos. Šie ėmėsi kur kas sudėtingesnio darbo — gitaros, būgnų, bosinės gitaros ir vokalo žaidimo vienoje vietoje, pavadinto Rock Band. Vietoje jų gitaros į rankas buvo įkištos riedlenčių ekspertams, Tony Hawk serijos kūrėjams Neversoft. Ir šie, nors primaišę į „grynąjį Metalą“ įvairių kitų stilių, bandė žaidimą padaryti dar patrauklesnį įvairiems žaidėjams. Nors tai ir pagirtina, tikras žavesys atsiskleidžia tik gerose roko melodijose.

Didžiausią ažiotažą žaidimas sukelia, grojant dviese Guitar Duel režimuose. Žaisdamas vienas ir teisingai pataikydamas natų serijas, pildai „žvaigždės matuoklį“, kuris vėliau padaugina uždirbtus taškus. Guitar Duel režime šie matuokliai naudojami kaip ginklai, trukdantys priešininkui sėkmingai pasirodyti, pavyzdžiui, sukeičia vietomis reikiamus paspausti mygtukus. Taip pat, žaidimas ne taip tiksliai atkartoja dainas, kaip senesnės serijos. O parenkamose kompozicijose vis daugiau sudėtingų solo partijų. Išlieka ir įprastos problemos: norint turėti didesnį dainų pasirinkimą, pirmiausia reikia įveikti jo kampanijas. Todėl nesurengsi smagaus vakarėlio su įvairiomis dainomis, prieš tai ilgiau nepažaidęs ar nesusiradęs išsaugojimo failų. Be to, kompozicijos, kurias galima groti nuo pat pradžių, yra labiau skirtos JAV klausytojams, tad kol „atsikapstysi“ kažką labiau girdėto ir kur kas įdomesnio, teks taikytis prie amerikietiško skonio. Nepaisant to, pastangos atsiperka, ir galiausiai turi puikią smagių ir garsių „hitų“ biblioteką, kuriuos bet kada gali sugroti vienas ar su draugais.

Jei niekad neteko žaisti Guitar Hero konsolėse, tai vienintelė galimybė pabandyti tokį dalyką PC. Tai tikrai verta, nes klausimas nėra, kodėl reiktų žaisti žaidimą, užuot mokiusis groti tikra gitara. Klausimas — kam tau reikia tikros gitaros, kai gali taip smagiai leisti laiką žaisdamas?