2005-ųjų „Need for Speed: Most Wanted“ pardavė daugiau kopijų negu bet kuris kitas „Need for Speed“ serijos žaidimas. Iki pasirodant 2010-ųjų „Need for Speed: Hot Pursuit“ jis buvo ir mano mėgstamiausias, nors juo toliau, juo mažiau supratau, kuo originalusis „Most Wanted“ taip sužavėjo mane ir kitus 16 milijonų žaidėjų.

Anuomet prie didžiausių žaidimo privalumų priskyriau įtemptas policijos gaudynes, kasdieniškus vėl pakeitusius egzotinius automobilius, technines ir estetines jų modifikavimo galimybes, platų varžybų tipų asortimentą, didelį pro neregėtai dailias aplinkas besidriekiančių maršrutų skaičių, originalų karjeros režimą su patenkinama siužetine linija bei atskirai turėti vertą muzikinį takelį. Dabar apie „Need for Speed: Most Wanted“ nesu tokios geros nuomonės, bet apie viską nuo pradžių.

Nors naudojo naujos kartos variklį ir pasirodė naujos kartos konsolei „Xbox 360“, „Need for Speed: Most Wanted“ vis dar buvo „PlayStation 2“/ „Xbox“/ „GameCube“ eros produktas.

Reta kuri iš šeštos kartos konsolių būdavo prijungta prie interneto, todėl pataisos joms skirtiems žaidimams pasirodydavo tik naujų leidimų, pavyzdžiui, „Greatest Hits“, „Platinum“ ar „Game of the Year“, pavidalu. 2005-ųjų pabaigoje „Xbox Live“ naudojosi kas ketvirtas „Xbox“ savininkas, tad „Xbox 360“ pasirodžiusį „Need for Speed: Most Wanted“ jau buvo galima tikėtis atnaujinti išplatinus pataisą internetu, kaip tai buvo triskart padaryta su kompiuteriams skirta versija. Vis dėlto kompanija „EA Games“, regis, nusprendė išleisti šiai konsolei jau pakankamai tvarkingą žaidimą – paleidus jį nereikia nieko atsisiųsti. Šiais laikais, kai „pirmosios dienos pataisos“ stebina nebent savo dydžiu, keista įsijungti žaidimą ir nieko nelaukus pradėti jį žaisti.

Taip pat keista nerasti jam jokio atsisiunčiamo turinio. „Need for Speed: Most Wanted“ jo paprasčiausiai nesukurta. Daugiau turinio (dešimt specialių automobilių, tris trasas „Quick Race“ bei papildomą iššūkį „Challenge Series“ režime) galima rasti tik kolekcinėje „Black Edition“ versijoje, išleistoje kompiuteriams bei „PlayStation 2“ ir „Xbox“ konsolėms.

Ne mažiau keista aptikti ir skurdų tinklo režimą, kuriame vienu metu gali varžytis vos iki keturių žaidėjų. Jam studija „EA Canada“ skyrė akivaizdžiai mažiau dėmesio negu karjeros režimui. Dabar neretai būna atvirkščiai, netgi kalbant apie tuos pačius „Need for Speed“ žaidimus, kurių pilnaverčiui funkcionavimui apskritai būtinas nuolatinis interneto ryšys.

Dar būtų galima paminėti ir kuklius pasiekimams („achievements“) keliamus reikalavimus. Žaidimų kūrėjai ne iš karto suvokė jų atveriamas psichologinio manipuliavimo žaidėjais galimybes. Pasiekimus jie, regis, laikė tik bereikalinga „Microsoft“ užkrauta našta ir nesistengė jais skatinti žaidėjų atlikti vienus ar kitus veiksmus. Norint atrakinti visus „Xbox 360“ pasiekimus, tereikia nugalėti visus penkiolika Juodojo sąrašo („Blacklist“) lenktynininkų.

Pasakojimui apie bevardį gatvių lenktynininką, siekiantį atsilošti savo „BMW M3 GTR“ iš Juodojo sąrašo nario, skirta neįprastai daug dėmesio. Nors žaidime tėra 9 minutės vaizdo intarpų, jiems režisuoti buvo pasamdytas Dave Footman („The 13th Warrior“, „X-Men“, „The Day After Tomorrow“), kinematografiją kūrė Brian Pearson („I, Robot“, „Underworld: Evolution“), o už meninius sprendimus buvo atsakingas dviem Oskarams nominuotas specialiųjų efektų meistras Habib Zargarpour („Twister“, „The Perfect Storm“). Bene svarbiausias vaidmuo – savų priežasčių padėti į bėdą patekusiam žaidėjui turinčios gatvių lenktyninės Mia – patikėtas modeliui Josie Maran, labiau išgarsėjusiai nuotraukomis „Glamour“, „Self“, „Vogue“, „Marie Claire“, „Seventeen“ ir „Lucky Magazine“, negu vaidmenimis filmuose „Van Helsing“, „Aviator“ ir „Thelma“.

Jos ir kitų aktorių vaidyba tokia pati neįtikinanti kaip kompiuterine grafika sukurtos aplinkos, kurių fone viskas nufilmuota, tačiau niekas ir nebando apsimesti, jog tai kažkas daugiau negu tik paiki vaizdo intarpai paikam lenktynių žaidimui. Nors savo menine verte jie ne ką telenkia „Sega CD“ laikų pavyzdžius, versdavusius juoktis iš tragikomiško aktorių įsijautimo į klaikiai neskoningus scenarijus, vaizdo intarpai čia savo paskirtį atlieka stebėtinai gerai – visa esmė išdėstoma minimaliomis priemonėmis per minimalų laiką. Viską, kas jų metu nutylima, bet galima nuspėti, smalsiausiems žaidėjams atskleidžiama per skambučius ir trumpąsias žinutes pačios žaidimo eigos metu.

Progresas vyksta pagal labai paprastą, bet visai įdomią sistemą, suteikiančią šiokią tokią pasirinkimo laisvę. Norint mesti iššūkį Juodojo sąrašo nariui, reikia atitikti jo keliamus reikalavimus – laimėti tam tikrą lenktynių skaičių, atlikti su bėgimu nuo policijos susijusių užduočių kiekį bei sukaupti už tai pakankami taškų.

Lenktynių tipų įvairovė visai nemaža. Priklausomai nuo požiūrio taško, gali net didesnė negu buvo „Need for Speed: Underground 2“, iš kur dauguma jų atkeliavo į „Need for Speed: Most Wanted“: standartinės lenktynes ratais, lenktynės į vieną pusę, rato nokautas, kai po kiekvieno rato iškrenta paskutinis važiuojantysis, dragas. Nėra drifto, kas man tiek prieš dešimtmetį, tiek dabar pasirodė kaip didžiausias praradimas. Taip pat nebėra lenktynių specialiai tam įrengtose trasose, kas man šiaip ar taip niekada nesiderino du pogrindinių lenktynių kultūra.

Užtat atsirado standartinės atskaitos taškų lenktynės, kur nestandartiškai, bet derant prie „Most Wanted“ temos, atskaitos taškus atstoja rinkliavų budelės. Prie žaidimo temos dera ir lenktynės pro greičio matuoklius – šio tipo varžybose laimi ne tas, kas pirmasis pasiekia finišą, o tas, kas iki jo būna sukaupęs didžiausią kilometrų per valandą skaičių, kuris, finišavus pirmajam visiems kitiems po truputį ima mažėti.

Nors visuomet reikalaujama laimėti apie 70 % siūlomų varžybų, sudaromos gan palankios sąlygos išvengti nemėgstamų lenktynių tipų. Tiesa, kaip ir kiekviename gerai apgalvoto dizaino žaidime, viskas turi savo kainą. Ta kaina šiuo atveju yra galimas policijos įsikišimas. Dažnai tenka rinktis tarp ilgų, bet per policijos patruliuojamus kelius nesidriekiančių, ir trumpų, bet juos kertančių, varžybų maršrutų. Lenktynių metu pasirodžiusi policija beveik netrukdo. Erzina tai, kad policijos persekiojimas tęsiasi ir joms pasibaigus.

„Need for Speed: Most Wanted“ pirmąkart po „Need for Speed: Hot Pursuit II“ grąžino policiją. Smagu, bet jos egzistavimas buvimas apkartino pasaulio tyrinėjimą. Nebegalima drąsiai važinėtis po miestą ir jo apylinkes. Baisu po įtemptų, keliolika minučių trukusių, gaudynių važiuoti į autoservisą perdažyti automobilio. Bet kur gali tykoti policija ir viskas prasidėti iš naujo. Dar blogiau – policija gali konfiskuoti automobilį. Kaip ir „Underground“ laikais, pinigai ant medžių neauga, brangiai kainuoja tiek automobiliai, tiek jų dalys. Šiuo atveju gerai bent tai, kad parduotuvių ieškoti nebereikia – jos tėra dviejų rūšių ir žemėlapyje yra pažymėtos iš anksto.

„Need for Speed: Underground 2“ miestas nebuvo pats detaliausias, nors ir labai gražus, tačiau apžiūrinėti jį ieškant parduotuvių, pinigų ir vietų nufotografuoti savo išpuoselėtam „Golf IV“ buvo išties įdomu. Kartais net įdomiau nei lenktyniauti. Viso to čia nebeliko. Miestas tėra gausybės trasų voratinklis, po kurį šiaip sau važinėtis net nerekomenduojama, kadangi skirtingai negu „Driver“ ar „Grand Theft Auto“ žaidimuose, policija ima persekioti vos pamačiusi. To išvengti padeda atsiradusi galimybė pradėti varžybas tiesiai iš meniu – iki starto vietos nuvažiuoti galima, bet daugiau nebebūtina.

Daugeliui nepatiko ir bėgimui nuo policijos keliamos užduotys. Iš pradžių reikalavimai menki, o žemiausios parengties policijos automobiliai tokie trapūs, kad sunkiau nuo jų netyčia nepabėgti, negu pabėgti. Apdaužyk ir sudaužyk tiek ir tiek automobilių, pabėk greičiau nei per tiek laiko, būk persekiojamas tiek minučių, pravažiuok tiek užtvarų, pridaryk tiek nuostolių valstijai… Ir panašūs dalykai.

Kai kurie aplinkos objektai gali būti sunaikinami kartu su iš paskos skubančiais pareigūnais. Tiesa, antroje žaidimo pusėje to jau gali nebepakakti atitikti kai kuriems normatyvams.

Pats su tomis problemomis nei tada, nei dabar nesidūriau, nes laikiausi savo laiko patikrintos taktikos: važiuodavau magistrale ratais tol, kol įvykdydavau reikiamą kiekį užduočių ir surinkdavau reikiamą kiekį taškų, o tada, paprastai pareigūnams vejantis mane jau vos dviem trim sveikais automobiliais ir laukiant pastiprinimo, nusukdavau į beisbolo stadioną, kurio tiek viename, tiek kitame išvažiavime stovi sugriaunamos struktūros – nuo šių spąstų kol kas nesugebėjo išsigelbėti nei vienas persekiotojas. Policininkų dirbtinis intelektas toli gražu ne pats geriausias.

Kur kas daugiau problemų man sukėlė Juodojo sąrašo nariai. Ne visi, bet dauguma. Dėl „Mario Kart“ išpopuliarinto ir keiksmažodžiu lenktynių žaidimuose vėliau tapusio guminio raiščio principo juos lengva prisivyti, tačiau sunku nuo jų atsiplėšti – įsiveržimas į priekį gali būti tik laikinas.

Pikta regėti, kaip į sieną atsitrenkęs ir visiškai sustojęs varžovas jau po kelių akimirkų ima šmėžuoti galinio vaizdo veidrodėlyje. Didžiausia įtampa tvyro dalyvaujant ratais vykstančiose varžybose. Neįmanoma ratas po rato didinti savo išsiveržimo į priekį kaip kituose lenktynių žaidimuose – viskas priklauso nuo įvykių eigos paskutiniame rate. Įprastų lenktynių metu tai trukdo mažiau, nes varžovai nėra tokie įžūliai greiti. Juos lengva ne tik pavyti, bet ir aplenkti, nors išsiveržti pernelyg toli irgi neįmanoma.

Prieš pradedant pagrindines varžybas su Juodojo sąrašo nariu patartina maksimaliai patobulinti automobilį, nes šie paprastai vairuoja būtent tokius. Našumą didinančių detalių asortimentas išliko panašus: varikliai, pavarų dėžės, pakabos, azoto oksidas, padangos, stabdžiai, turbokompresoriai. Nebegalima tik sumažinti svorio ir įsidėti naujos elektronikos kontrolės sistemos.

Kaip anksčiau, leidžiama reguliuoti kai kurių detalių veikimą – to daryti nebūtina, bet tinkamai suderinus automobilį žaidimas gali tapti juntamai lengvesnis, pavyzdžiui, priderinus turbokompresorių prie platesnio sūkių diapazono iš jo galima išspausti daugiau traukos įsibėgėjant.

Tarp įtaką automobilio našumui turinčių detalių yra ir aerodinamiai elementai. Pagrindiniai iš jų parduodami tik komplektais, kas, lyginant su „Need for Speed: Underground 2“, gerokai sumažino saviraiškos galimybes, nes nebegalima atskirai parinkti buferių, slenksčių, duslintuvų ir priekinių bei galinių žibintų, kaip ir, beje, įsistatyti neoninių šviesų, hidraulikos, įsidėti garso aparatūros į bagažinę.

Vis dėlto išliko galimybė perdažyti automobilį įvairių rūšių dažais, apklijuoti ji visokiais lipdukais, užtamsinti langus, parinkti jam spoilerį, oro ėmiklį ant stogo, kapotą, ratlankius ir pasikeisti spidometrą.

Iš dalies šis konservatyvumas paaiškinamas tuo, kad į automobilių garažą grįžo egzotiniai automobiliai. Čia galima rasti tokius modelius kaip „Aston Martin DB9“, „Lamborghini Murcielago“ ir „Mercedes Benz McLaren SLR“. Net ir priskaičiuojant papildomai atrakinamus automobilius, jų čia nėra taip jau daug. Nusprendęs įsigyti naują niekada nesijausdavau taip, lyg turėčiau platų pasirinkimą. Dažniausiai 3-4 skirtingi modeliai. Pliusas tas, kad visi jie, vertinant arkadinio lenktynių žaidimo standartais, važiuoja pakankamai skirtingai, net kalbant apie skirtingų galingumo pakopų modelius (kad ir „Porsche Cayman S“, „Porsche 911 Carrera S“ bei „Porsche 911 Turbo S“).

Nepatiko tik pats vairavimo modelis, tiksliau – fizika. Automobiliai per daug inertiški ir nerangūs. Net „Lotus Elise“ keistai tamposi po kelią. Nieko keisto, kad gerbėjai kompiuteriams skirtai žaidimo versijai tuojau pat po išleidimo sukūrė specialią valdymo pataisą.

Rafinuotumo stygių vairuojant kažkiek kompensuoja viena didžiausių „Need for Speed: Most Wanted“ pristatytų naujovių – laiko sulėtinimas („Speedbreaker“), panašus į „Zone mode“ iš „Midnight Club 3: DUB Edition“. Galimybių naudotis laiko sulėtinimu pakanka, kad juo būtų galima piktnaudžiauti. Ištiesinti automobiliui išvažiuojant iš posūkio ar išvengti susidūrimo su priešais atvažiuojančiu automobilių užtenka vos kelių akimirkų.

Tiesa, tik laiko sulėtinimo dėka neištinka neviltis kai kuriose lenktynėse su Juodojo sąrašo nariais, taip pat jis labai praverčia policijos persekiojimo metu, kai ši imasi desperatiškų priemonių sustabdyti bėglį – bando džipais rėžtis į jį kaktomuša.

Sulėtinus laiką išsijungia vaizdo išsiliejimo efektas ir galima pasigrožėti visai pakenčiama žaidimo grafika. Naujos kartos techninė įranga ir naujos kartos grafikos variklis leido pasiekti tiems laikams įspūdingų rezultatų su itin detaliais automobilių modeliais, gausiais aplinkos objektais, gražiais dalelių ir šviesos efektais, raiškiomis tekstūromis, dinamiškomis oro sąlygomis ir nuo saulėtekio iki saulėlydžio kintančiu paros laiku (jį, beje, galima bet kuriuo metu reguliuoti).

Apskritai, meniškas rudens atvaizdavimas su ryškiai dominuojančiomis geltona, oranžine ir ruda spalvomis ilguoju nuotoliu padėjo „Need for Speed: Most Wanted“ nuslėpti amžių, kas būtų buvę nepalyginimai sunkiau, jei žaidimui „EA Canada“ būtų parinkę realistiškesnį grafikos stilių su mažiau specialiųjų efektų. Keista tik, kad nesugebėta išspausti stabilios kadrų kaitos.

Pasiekti „Need for Speed: Most Wanted“ pabaigai gali prireikti per 10 valandų, nelygu kaip seksis bėgti nuo policijos.

Be karjeros ir daugelio žaidėjų režimų, palaikančio, tarp kitko, ir dviejų žaidėjų prie vienos konsolės varžybas, dar yra Iššūkių režimas („Challenge Mode“), kuriame specifinėmis sąlygomis reikia atlikti specifines užduotis, tarkime, per tam tikrą laiką tam tikru automobiliu iš tam tikros vietos pasprukti nuo policijos. Tokių užduočių iššūkių režime – daugiau šešios dešimtys, ir už juos galima laimėti karjeros režime šiaip neprieinamų automobilių, sakykime, „Porsche 911 GT2“.

„Need for Speed: Most Wanted“ jau nebelaikau tokiu geru lenktynių žaidimu, kokiu laikiau anksčiau, bet tai nereiškia, kad jis nėra geras.

Dabar jis toks geras, koks tik gali būti iš mados išėjęs arkadinis lenktynių žaidimas su nepaklusniu valdymu, mažu automobilių pasirinkimu, nesąžiningais varžovais bei kvailais policininkais, fone skambančiais trumpaamžiais praeities hitais, bet su dideliu varžybų ir užduočių skaičiumi, plačia jų įvairove, automobilių modifikavimu, vis dar gražiais jų modeliais ir juos supančiais kraštovaizdžiais, ir kažkur tarp privalumų ir trūkumų patenkančia siužetine linija.