Vizualiai čia visko mažiau. Šviesos šaltinių, šešėlių, atspindžių, augalijos, eismo, praeivių, rūko, lietaus. Aplinkos objektų ir veikėjų geometrija panaši, tačiau beveik viskam panaudotos žemesnės rezoliucijos tekstūros. Vietomis galima aptikti tekstūrų, atkeliavusių tiesiai iš asmeniniams kompiuteriams skirtos versijos, bet jos panaudotos tik kelioms akį traukiančioms detalėms, pavyzdžiui, ant sienos projektuojam Čikagos žemėlapiui. Nėra kameros iš transporto priemonių vidaus. Vėjo košiami medžiai, krūmai ir žolės juda taip, tarytum būtų kratomi poltergeisto. Spalvos nenatūraliai sodrios. Sprendžiant iš dantytų linijų gausos, vaizdo raiška nesiekia 1280×720 rezoliucijos. Net prieš šešerius metus išleistas „Grand Theft Auto IV“ atrodo geriau, jau nekalbant apie „Sleeping Dogs“ ar „Grand Theft Auto V“.

Kūrėjų teigimu, tai geriausiai animuotas žaidimas „Ubisoft“ istorijoje. Pagrindiniam veikėjui naudojama maždaug 4000 animacijų. Priešams – beveik tiek pat. Daugiausiai animacijų sukurta miesto gyventojams – virš 5000. Nežinau, ar tai galioja ir „Xbox 360“ versijai. Žaisdamas nieko ypatingo nepastebėjau

Iki pastarųjų atviro pasaulio žaidimų toloka ne tik grafikos prasme. Čikaga žaidime panašaus dydžio kaip Los Andželas iš „L.A. Noire“, ir tokia pat negyva. Gal tik ne iš pirmo žvilgsnio. Gatvėmis važinėja automobiliai, bėgiais rieda greitieji traukiniai, šaligatviais vaikšto žmonės, parduotuvės prekiauja drabužiais, elektronika, ginklais ir vaistais, barai pilsto alų, užkandinės verda kavą, kažkas žaidžia šachmatais, kažkas lošia pokerį, kažkas netrukus gali būti sumuštas, apiplėštas ar nužudytas. Žavu, bet tarp viso to trūksta elementarios sąveikos, kokios visi jau seniai įpratę tikėtis iš šiuolaikinių atviro pasaulio žaidimų, o ką jau kalbėti apie naujos kartos atviro pasaulio žaidimus, prie kurių save išdidžiai priskiria šis egzempliorius.

Žaidime yra virš 70 skirtingų transporto priemonių. Įvairių rūšių automobilių, motociklų, laivų. Tik jokių orlaivių. Remiantis nepatvirtina informacija, „Xbox 360“ ir „PlayStation 3“ versijoje yra keliomis transporto priemonėmis daugiau nei skirtoje asmeniniams kompiuteriams bei dabartinės kartos konsolėms

Pailiustruosiu. Kartą važiuodamas užmiesčio keliu pamačiau dviejų automobilių avariją. Sustojau šalimais ir stebėjau, kas bus toliau. Išlipę vairuotojai stovėjo prie savo mašinų ir šaltai spoksojo vienas į kitą. Gal jie susimuš? Gal atvažiuos policija? Kai po kelių minučių tapo aišku, kad nieko panašaus neįvyks, nusprendžiau pasižvalgyti po įvykio vietą. Kol apžiūrinėjau mikroautobusą, kuris sankryžoje stuktelėjo į galą staiga sustojusiam lengvajam automobiliui, abu eismo įvykio dalyviai mistiškai pradingo. Apie jų staiga nutrūkusią egzistenciją bylojo tik du automobiliai praviromis durelėmis. Jaučiausi taip, lyg būčiau patekęs į Davido Lyncho filmą. Vėliau pastebėjau, jog šioje Čikagoje nėra nei greitosios pagalbos, nei gaisrinės, nei taksi. Ir policija atvažiuoja tik tada, kai pats iškreti ką nors nedoro. Nors kiekvienas miestietis turi atsitiktinai sugeneruotą vardą, pavardę, amžių, profesiją ir pagal tai sumodeliuotą išvaizdą, visi jie į žaidėjo veiksmus reaguoja vienodai. Nesvarbu, tai vieniša mama ar jūrų pėstininkas.

Tapatybės nustatomos automatiškai, naudojantis telefone esančia „Profiler“ programėle. Ji veikia kontekstualiai. Visi su ja susiję veiksmai atliekami vienu ir tuo pačiu mygtuku. Priklausomai nuo situacijos, galima klausytis telefoninių pokalbių, skaityti žinutes, tuštinti banko sąskaitas, įsilaužti į vaizdo stebėjimo kameras, pakelti ir nuleisti tiltus, keisti šviesoforo signalus, aktyvuoti eismo blokatorius, trikdyti priešų komunikacijas bei išdarinėti kitokius triukus. Kai kuriems veiksmams reikalingi specialūs vienkartiniai įrankiai. Juos pagrindinis veikėjas, įkvėptas Makgaiverio instrumentalumo, susimeistrauja iš čia pat rastų elektronikos dalių. Labiausiai patiko įrankis, kuriuo galima visai apylinkei išjungti elektrą. Įsilaužimai dažniausiai vykdomi prisijungiant prie vienos vaizdo kameros, tada prie kitos, tada dar prie kitos ir taip tol, kol į kameros matymo lauką patenka prietaisas, į kurį reikia įsilaužti. Tai greitai tampa rutina. Kaip ir tas įkyrus minižaidimas, kuri būtina sužaisti bandant prasiskverbti į geriau apsaugotus tinklus.

Aiden‘as Pearce‘as tiek pat netipiškas, kiek ir necharizmatiškas. Jo ateitis „Watch Dogs“ serijoje miglota

Daugelį pagrindinių misijų galima įveikti nepastebėtam. Tam šiek tiek praverčia galimybė įsilaužti į vaizdo kameras ir manipuliuoti tam tikrais aplinkoje esančiais objektais, bet labiausiai – laiko sulėtinimas ir pistoletas su duslintuvu. Tai neprilygstamas tandemas. Iš už priedangos stebi priešo judėjimą. Pasitaikius tinkamai progai išlendi, sulėtini laiką, nusitaikai į galvą ir šauni. Geriau įgudę žaidėjai taip gali likviduoti net po du tris taikinius iškart. Veltis į atvirus susišaudymus rizikinga net ir apsirūpinus geriausiais ginklais. Priešai nepripažįsta jokių kitų strategijų išskyrus agresyvų puolimą ir tuo visiškai kompensuoja savo ribotą išmonę. Net negalėčiau suskaičiuoti, kiek kartų buvau jų apsuptas ir užspaustas į kampą. Tokiais atvejais praverčia įvairūs papildomi įgūdžiai, kuriuos galima išmokti už kylant veikėjo lygiui įgytus taškus. Pavyzdžiui, susprogdinti kurio nors iš priešų kišenėje esantį telefoną arba užblokuoti ryšio kanalus, kuriais jie išsikviečia pastiprinimą.

Vairavimas kenčia nuo silpnai veikiančio „Havok“ fizikos variklio

„Raptr“ duomenimis, maždaug 15 valandų trukmės siužetinę kampaniją pabaigė mažiau nei 4 % ją pradėjusių žaidėjų. Nemanau, kad likusieji 96 % daug prarado. Įsiminė tik kelios misijos pačioje pabaigoje, ypač ta, kai visi mano ginklai buvo panaudoti prieš mane patį. Visas misijas kitas perėjau grynai iš reikalo, paskubomis, be didesnio entuziazmo. Įsilaužinėjimas greitai nusibodo. Tas pats per tą patį. Jokio iššūkio. Keikdavausi kiekvieną kartą, kai būdavau verčiamas tuo užsiimti. Didžiausią pasitenkinimą jutau žaisdamas „Splinter Cell“ stiliumi. Stebėdamas aplinką, slėpdamasis už priedangos, planuodamas veiksmus, laukdamas tinkamo momento šauti, stengdamasis kuo nepriekaištingiau atlikti kiekvieną užduotį. Valdymas puikus. Tik vairavimas dėl silpno fizikos variklio nei šioks, nei toks. Grįžtant prie pagrindinių misijų, nepatiko per prievartą brukama aktuali, tačiau iki skausmo pažįstama ir bereikalingai ištempta istorija. Nei minutės negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Viskas taip dirbtina, suvaidinta, sutirštinta. Jei kūrėjai būtų pasitelkę bent šiek tiek autoironijos, siužetas nebūtų atrodęs taip kvailai.

Specialiai šiam žaidimui sukurtame „Disrupt“ variklyje galima aptikti citatų iš „AnvilNext“ ir „Dunia Engine“ variklių kodo

Su papildomomis misijomis kas kita. Pats pasirenki, ką, kur, kaip ir kiek žaisti. Jomis nusmaigstytas visas žemėlapis. Šalutinės veiklos žaidime turbūt net daugiau negu pagrindinės. Apstu šaudymo, vairavimo, slapstymosi, įsilaužinėjimo, daiktų rinkimo ir visokio kito pobūdžio užduočių. Ypač nustebino išplėstos realybės ir haliucinaciniai žaidimai. Pirmuosiuose, skambant žaidimų automatų stiliaus muzikai, reikia šaudyti į ateivius ir rinkti monetas. Dirbtinai sukeltų haliucinacijų žaidimai viską pakylėja į aukštesnį lygį. Viename jų, „Madness“, reikia automobiliu traiškyti ant kelio vaikštančius monstrus ir rinkti jų dvasias. Įsijungus „Psychedelic“, šokinėjama milžiniškais gėlių žiedais. „Spider Tank“ haliucinacijoje duodama valdyti robotą vorą, įvairiais ginklais naikinantį žmones ir jiems į pagalbą atskubančias pajėgas. Jis gali šokinėti ir netgi kopti pastatų sienomis. Mano mėgstamiausiame mini žaidime „Alone“ reikia nepastebėtam aktyvuoti specialius įrenginius ir taip išvaduoti Čikagos gatves nuo keisto pavidalo miesto operacinės sistemos įsikūnijimų. Įdomu tai, jog kiekvienas mini žaidimas turi po individualų, nuo pagrindinio žaidimo atskirą įgūdžių medį. Pagirtina.