Aš puikiai prisimenu tuos laikus, kai į namus pirmą kartą parsinešiau Civilization II. Žaidimuose tada buvau dar visiškai žalias. Nežinojau nei kas man patinka, nei ko noriu, net nebūčiau galėjęs tinkamai išvardinti visų žaidimų žanrus, tačiau į mano rankas patekęs žaidimas pakeitė viską.

Turbūt nereikia pasakoti kokią milžinišką įtaką šių žaidimų serija padarė ne tik man, bet ir visam žaidimų pasauliui. 1991 metais pasirodęs pirmasis Civilization ne tik subūrė marias gerbėjų aplink save, kurių daugelis ir iki šiol išliko ištikimiausi serijos gerbėjai, bet ir įnešė visiškai naują žanrą į žaidimų pasaulį kurio, drąsiai galima sakyti, niekas nepakartojo iki šiol. Aš džiaugiuosi, jog MicroProse neleido sau užmigti ant laurų ir jau 1996 metais į savo rankas galėjome paimti visiškai naują Civilization II. Dar daugiau civilizacijų, dar daugiau istorinių sprendimų, dar daugiau pergalių – visa tai buvo mūsų.

Gaila, tačiau turbūt todėl, kad išleido kelis Civilization serijos papildymus, kaip Test of Time ir Call to Power, kurie buvo ypatingai blogai įvertinti, MicroProse iširo. Keli darbuotojai, tarp jų ir žymusis Sid Meier, nusprendė jog Civilization IV serija taip greit nemirs. Jų naujai įkurta Firaxis Games jau 2001 metais išleido trečiąją serijos dalį, kuri pasirodė ne ką ne blogiau, nei du jos pirmieji pirmtakai. Žaidimas sugebėjo perimti pirmųjų dvasią, tačiau tuo pat metu pasiūlyti ir visiškai perdirbtą grafiką, plius daugybę patobulinimų.

Ir štai atėjo laikas į savo rankas paimti ketvirtąją dalį – Civilization IV. Jokių daug reiškiančių žodžių, nieko pribloškiančio – tiesiog romėniški skaitmenys, kaip jau priimta nuo 1991 metų, ir viskas. Žaidimų pasaulyje turėti frančizę nenutrūkstančia daugiau nei dešimt metų yra milžiniškas pasiekimas ir žinoma norėtųsi, kad ji niekados nenutruktų ir neprarastų savo dvasios, už ką jis ir yra vertinamas.

Jei teko bandyti bent vieną ankstesnę dalį, jums tikrai neprireiks daug laiko norint perprasti jį ir pradėti žaisti, nors tiek vizualiai, tiek vidumi žaidimas pasikeitė tikrai nemenkai. Žaisdami už vienos iš pasaulio tautų lyderių (Jekaterina iš Rusijos, Gandis iš Indijos), jūs turite išvystyti mažą gentį iki vienos iš stipriausių pasaulio valstybių. Kaip jūs tai padarysite, čia jau jūsų reikalas. Galite visas lėšas ir jėgas skirti kariuomenei ir bandyti savo kaimynus priversti paklusti jums jėga, tačiau jei esate prisiekęs pacifistas, galite ramiai bandyti eiti taikos keliu ir visas lėšas skirti mokslui. Būtent ši formulė ir padarė žaidimą nepaprastai populiariu – galimybė patiems spręsti kaip pasiekti finišą.

Kaip ir ankstesniuose žaidimuose, taip ir čia jūsų pasirinktas politinis veikėjas galės turėti dvi savybės, nulemsiančias tolesnį imperijos likimą. Pavyzdžiui išsirinkus organizuotumo savybę, visi išlaikymo mokesčiai bus sumažėję, o turint ekspansinių savybių, tik pastatyti miestai iškart gauna po du laimės ir sveikatos taškus.

Žaidimo sąsaja gali pasigirti, jog visiškai nepasikeitė nuo savo pirmtakų. Būtent tai manau ir lėmė ketvirtosios dalies populiarumą ir visuotinę šlovę. Nepasikeisti, tačiau tuo pat metu pasiūlyti daugybę naujovių ir patobulinimų, kurie ne tik nesugadintų žaidimo, bet ir labiau jį patobulintų, gali tik itin patyrę žmonės. Kaip ir anksčiau, mūsų pagrindinis žaidimo vienetas, visų pinigų šaltinis ir galybės indikatorius – miestas. Kuo daugiau ir kuo didesnių, bei įtakingesnių miestų turėsite savo valdose, tuo ir jūsų valstybė bus stipresnė.

Miestai vienu metu galės arba gaminti karinius vienetus, arba statyti kokius nors pastatus ar tiesiog rinkti pinigus. Visi jūsų miesto pastatyti pastatai, kuo puikiausiai atsispindės bendrame žemėlapyje. Tačiau skirtingai nei anksčiau, dabar pradėto ir ilgai statyto pastato taškai, sustabdžius statybas, nenueis veltui o galės būti panaudojami kitam pastatui. O jeigu kartais nespėsite pirmi pastatyti vieno iš pasaulio stebuklo, jums bus kompensuota pinigine išraiška.

Daug, daug, daug, daug naujovių – būtent šitaip galima pristatyti žaidimą. Kiekvienas „daug“ reiškia vis naują patobulinimą ir naujovę žaidime. Visų pirma į akis labiausiai krinta visiškai ankstesniuose žaidimo dalyse nematyta, bet pasaulio kultūroms turėjęs milžinišką įtaką (kaip sako patys kūrėjai), naujovė – religijos. Prieš žaidimo išleidimą daugelis fanų laukė ir tikėjosi, kad religijos bus itin svarbi žaidimo dalis, bet deja taip neatsitiko. Ir nors ir pradžių gali atrodyti visiškai kitaip, tačiau pasibaigus žaidimui taip jau nebeatrodo.

Nors visos religijos yra atrandamos skirtingais amžiais, nors jos ir suteikia galimybę statyti unikalius pastatus (kaip šventykla arba vienuolynas), bet realaus skirtumo tarp jų nėra. Įdomi religijos savybė yra ta, jog jei jums pavyko atrasti kurią nors iš jų, o vienas jūsų miestas tapo šventuoju tos religijos miestu, tai kitos civilizacijos miestas, kuriame yra jūsų religija, bus visada matomas. Tai pat kita civilizacija, priėmusi jūsų tikėjimą, tampa daug draugiškesnė jūsų atžvilgiu, o tas ryškiai atsiliepia politikoje. Bet kadangi nėra jokio religinio laimėjimo ar kitų svarbių dalykų, tai ji netampa tuo pagrindiniu vežančiu dalyku žaidime.

Taip, išgirdote teisingai – politika. Žinoma, jau nuo pirmosios Civilization dalies politika buvo vienas pagrindinių veiksnių žaidime. Ketvirtojoje dalyje ji tapo dar svarbesniu veiksniu. Visų pirma tik sutikę svetimos valstybės „unitą“ arba pasiekę jos sieną iš karto gaunate dvi galimybes: užmegzti diplomatinius santykius arba pradėti karą. Aš visados rinkdavausi pirmąjį variantą. Vėliau kiekvienas jūsų padarytas veiksmas bus įvertintas tam tikrais taškų skaičiais: teigiamais arba neigiamais. Jei kartais jūsų politikos balansas labai smarkiai nukris į minusą, būkite bet kada pasirengę karui. Na, o jeigu į teigiamą pusę – įsigysite labai gerą draugą, iš kurio galėsite tikėtis pagalbos bet kuriuo atveju. Tai pat atsirado galimybė ir išvyti nepageidaujamus kitų civilizacijų darbininkus tai „open borders“ susitarimas. Jo neturint, į kitos valstybės teritorija pateksite tik paskelbę karą.

Kariauti galėsite jau nuo pat valstybės pradėjimo momento, bet ankstyvųjų amžių kovos veikiau primins nesibaigiantį konfliktą. Iš vis, nugalėti panašaus galingumo ir išsivystymo lygį turinčią valstybę gali pasirodyti pernelyg sunku net ir jums. Kompiuteris kietai laikosi bet kurioje situacijoje ir karas gali užsitęsti iki žaidimo pabaigos. Viduramžių miestuose pozicijas laikantis keli lankininkai gali tapti sunkiu uždaviniu priešininkams tačiau paėmus kiek daugiau kareivių su kirviais, galima lengvai įveikti priešininką. Optimaliausia, žinoma, yra kuo greičiau pasiekti reikiamą techninį išsivystymo lygį ir pasistengti priešininkų lankininkus užpulti su bombonešiais ir tankais. Pergalė, galiam sakyti, bus jūsų rankose.

Kiekvienas jūsų kareivis dabar galės gauti ir specialius apdovanojimus už kuriuos galės pagerinti tam tikrą savo sritį (pavyzdžiui, smogiamosios jėgos galią). Kuo jūsų kareivis nugalės daugiau priešininkų, tuo stipresnis jis taps. Tai pat dabar artilerija gali ne tik apšaudyti priešininko karinius vienetus, bet ir iš saugaus atstumo sumažinti puolamo miesto gynybines jėgas. Aš plojau rankomis, kai sužinojau, kad pagaliau buvo ištaisytas balansas tarp jėgų ir jau niekada ietininkai nesugebės nukauti tanko. Niekada!

Jei kartais namuose turite didelę biblioteką, paieškokite joje tokios knygos „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“ ir pavartykite ją. Išties, per visą žmonijos istoriją buvo nepaprastai daug žymių ir nepaprastai talentingų žmonių, pakeitusių pasaulio istoriją. Jeigu vystote miestą tam tikru specifiniu keliu, pavyzdžiui kultūriniu, jūs turite daug šansų, kad jame atsiras vienas iš žymių pasaulio žmonių. Kiekvienas iš jų, gali duoti tikrai daug naudos. Pavyzdžiui, menininkas turi galimybę sukurti kokį nors šedevrą, kuris tame mieste sukels tikrą kultūrinį šoką, kas turėtų išplėsti miesto ribas. Yra galimybė įjungti žymiąją personą į miestą, dirbti jo labui. O jeigu jūs turite dviejų rūšių žymiuosius žmones, tai be abejones vertą pagalvoti ir apie „aukso amžiaus“ pradėjimą. Tokiu laikotarpiu visos civilizacijos funkcijos nepaprastai pakyla.

Firaxis visada klauso žaidimo fanų nuomonės, vienas iš tokių gerų pavyzdžių, būtų naujos funkcijos – galimybės pasirinkti žaidimo greitį – įdiegimas. Yra tris greičiai: normalus, greitas ir lėtas. Nepasirinkus nieko kito, visada pradedant žaisti bus normalus žaidimo greitis. Maždaug toks pat, koks buvo ir senose dalyse. Su greitu greičiu, savo civilizaciją išvystysite nepaprastai greitai ir žaidimas pasibaigs po maždaug kelių valandų. Na, o lėtas pasirinkimas skirtas visiems serijos fanatikams, mėgstantiems iš lėto mėgautis žaidimo malonumais. Su juo vienos civilizacijos vystymosi periodas išsitempia beveik iki maksimumo.

Iš tiesų, kiek daugiau paskaičius interneto forumuose, teko sutikti nuomonių, jog žaidime esanti „civilopedia“ nesugeba atlikti savo funkcijos ir nėra tokia, kokia turėtų būti. Keista, tačiau man niekad neteko jos įjunkti – tiesiog nebuvo reikalo. Prie žaidimo pridedama 200 puslapių instrukcijų knygutė ir milžiniškas plakatas, kuriame labai aiškiai surašytos visos technologijos ir specifikacijos, nepalieka jokių abejonių dėl atliekamų funkcijų ir jų reikšmės. Beje, knygoje yra aprašomi ir daugybė kitų dalykų, kaip, pavyzdžiui, kūrėjų žodžiai ir mintys.

Kad ir koks būtų įdomus priešininkų DI, kad ir kiek ilgai vystytume savo civilizaciją, tačiau galų gale viskas atsibosta. Vėliau pritraukti mūsų dėmesiui atkeliauja atnaujinta daugelio žaidėjų galimybė. Kaip ir priklauso kiekvienai gerai „ėjimų strategijai“, žaidime yra įdiegta „žaidimo el.paštu“ ir „hotseat“ funkcijos. O kaip priklauso bet kokiam šių dienų žaidimui – ir LAN, bei interneto režimai. Be visų šių dalykėlių, mūsų dar laukia trys fanų sukurti režimai ir pasaulio statymo funkcija. Žaidimas dar ilgai nepabos.

Žaidimo grafika nepateikia kažkokių ypatingai stebuklingų ar labai gražių vaizdų, aiškų tie animuoti pasaulio stebuklų sukūrimo filmukai yra tikrai gražūs, bet apskritai žaidimas neparodo kažko ypatingo. 3D grafikos varikliukas leidžia pritraukti vaizdus iki išties detalaus lygio (matosi jūsų pastatyti pastatai mieste). Visų politikos veikėjų portretai yra savotiškai gražūs ir puikiai animuoti, flirtuojančią Kateriną atpažinsite iš karto. Beje žaidimą apsimoka nusipirkti vien dėl jo meniu. Ta energijos įkraunanti ir prie bendro konteksto deranti muzika, bei dienos ir nakties kaita nuteikia daugiau nei maloniai.

Apskritai, žaidimo jėga ir grožis ne grafikoje, meniu ar garsuose, bet jo užvedančioje idėjoje. Jums nereikia būti istorijos fanatiku, kad suprastumėte žaidimą. Jis vienodai draugiškas ir pradedančiajam ir patyrusiam „civilizacijų“ ekspertui. Sujungusi visas geriausias ankstesnių frančizės dalių idėjas ir jas labiau patobulinusi, pagardinusi savomis naujovėmis, Firaxis pristatė geriausią visos serijos dalį. Būkite pasirengę artimiausius savo gyvenimo mėnesius praleisti civilizacijų karų ir konfliktų, iškilimų ir žlugimo makalynėje. Šioje košėje reikia mąstyti, kas nemąstys – tas neišliks.

P.S. žaidimas rekomenduojamas tik ypatingai didelę valią turintiems žmonėms, antraip bemiegės naktys gali tapti jūsų kasdienybe. O kas žinia, nelabai gerai darbui arba mokslams.

Vytautas, Games.lt