Žinote, dabar sėdžiu prie tuščio, virtualaus popieriaus lapo ir išsijuosęs vilkinu neramiam sekmadieniui (2014-02-02) seniai suplanuotą Spellforce 2: Demons of the Past apžvalgos rašymo procesą. Kai ausyse skamba neviltis, o atmintyje miršta poligonai, neišvengiamą pergalę kadaise pažadėjusio šiandieninio informacijos srauto pervargintas kovinis mėsos vienetas (skaitmeninių pasaulių valdovas) nejučia prisimena viduramžius. Na, ne istorinius, o virtualius. Prisimena tamsiausią savo periodą, kuomet neišsemiama informacija dar nebuvo tokia neišsemiama, o po kojomis dar neplaukiojo iškankinti, tačiau vis tik nesudoroti, apie naujausią (moderniausią, populiariausią…) būties modelį bylojantys mėsos gabalai. Į galvą sugrįžta ilgos valandos, praleistos tamsiuose požemių labirintuose ir atsakingai sustyguotos, iš skirtingų pusių atakuoti beskubančios kodinės žudymo mašinų divizijos. Į įaudrintas karo dievo smegenis sugrįžta nepakeliama įtampa, erzelis ir mirties baimė. Sugrįžta abejonė. Jis džiaugiasi. Virtualių požemių valdovas/veteranas nejučia išspaudžia nuoširdų pasitenkinimo šypsnį. Jam smagu. Viduramžiai sugrįžo!

Seni geri tamsieji amžiai…

Iš tiesų, viduramžiai, apie kuriuos pasakoja DOTP, yra itin asmeniška, jautri ir šilta tema, kurią kiekvienas galėtų drąsiai interpretuoti savaip ir dėl to, šiukštu, neturėtų būti baudžiamas. Nes tikrieji viduramžiai slypi pirmuose kartuose. Apsilaižykite prisimindami pirmąjį savo kartą požemyje ir drebančias rankas, kai jūsų vienetus apsupo ir pabandė sudoroti liūdnai pagarsėję vietinės reikšmės skeletai. Jaučiate? Ne? Tuomet, jūs nuoširdžiai nesiskandinote virtualybėje, arba esata dar jaunesnis už vis dar įnirtingai vaizdo intarpus prasukinėjančią liaudį.

Pažadinkite žvėrį
Kažkada teko matyti išsireiškimą „žaidėjo žvėris“ . Tarp kai kurių sluoksnių žymus malėjas liežuviu, šventine, garbinga proga neeiliniame žurnale, tarškė apie tai, kad vis mažiau skaitmeninių narkotikų patenkina nuo senų laikų (viduramžiai!) menamą „žaidėjo žvėrį“. Bet tai buvo prieš pasirodant From Software šedevrui nr. 2 (ir nr. 1), kurio vardo ir vėl minėti nebenoriu (neminėkite dievo vardo be reikalo). Visi tie, kas malatės RPG košėje, patys žinote, kad net ir šiandien vis dar galima gauti „žvėriškų“ dozių. Ir visai pigiai. Nežinau, koks buvo Spellforce ankščiau, tačiau regis, dabar jis taip pat bandė pažadinti „žvėrį“. Ne, šedevrų jis pasivyti nenorėjo, nes priklauso kitai sub kategorijai. Jis norėjo priminti valdovams apie jų vidų, pažadinti jų viduje tūnantį baisų padarą ir atkurti viduramžius (pa)sąmonėse. Tai vienas tų kartų, kuomet produktas, iš esmės, gali visiškai nieko nepapasakoti turinio prasme, nepademonstuoti technine ir apskritai nieko neduoti, tačiau gali šiek tiek stuktelti mus nykiais žiemos vakarais ir priminti gilią senovę, kai poreikių hierarchijos viršuje bujojo dar vienas tamsus tamsus žemėlapis.

DOTP yra štai tokia nykuma.

Mes patys mokame už savo klaidas
Aš nemeluosiu. DOTP tėra menkas, per klaidą mano paskutinių savaičių vakarais prieš akis įkyriai painiojęsis trečiasis-antrosios-serijos-dalies-papildymas (tuc-tuc), kurio kreiva, archainė natūra jau pirmomis minutėmis leido suprasti – pakibau ant netikėto, stipriai per didelio masalo. Jūs jaučiate ironiją, matydami žodžius „menkas“ ir „per didelio“, tiesa? Bėda ta, kad DOTP yra labai netvarkingas, vis dėlto nepatyrusios „Nordic Games“ apgraibom suręstas, gigantiško kodo papuvęs patiekalas, kurio vienintelė potenciali audotorija greičiausiai yra labiausiai užkietėję (nutolę) narkotinių kelionių kosmonautai. Tai nišų niša, kurią norės patirti mažuma, patirs dar menkesnė dalis, o prisiminusių, keletos metų laikotarpyje, skaičių, kūrėjai matys savo rankų pirštuose.

Visai dailus padaras. Beje, jis kalba.

Jei nebuvote ragavę ankstesnių DOTP, prisitvirtinkite šalmus ir pasiruoškite patirti stiprius egzistencializmo smūgius. Žaltys naglas, nes nieko nepasakęs ir neperspėjęs, per prievartą įmerkia vargšo nuotykių ieškotojo fizionomiją į prarūgūsį, 8 metų senumo vandenį ir liepia kvėpuoti. Atmestinai paruošti vaizdo intarpai su atmestinai lūpas dėliojančiais veikėjais, bei ne kitaip pateiktu, trūkinėjančiu turiniu, sklindančiu iš tų lūpų, be abejo, mūsų išgelbėti nesiruošia. Mes nieko nežinome, kas nutiko prieš tai ir kodėl miestą, kurio vartus saugome, kartu su mūsų būsimais įtvirtinimais, po kelių akimirkų atžygiuos naikinti žiauriosios skeletų armijos. Nieko nenutuokiame, kas dedasi aplink mus, o mechaninių niuansų, kreivomis rankomis suręsti apmokymų filmukai, atskleisti nepasiruošę. Reikia kažkaip suktis. Žemėlapyje susirasti kažkur išsirikiavusius darbininkus ir karinius vienetus, bei statytis barikadas. Mus kažkodėl vėl ir vėl ateina žudyti. Ech, užuodžiame viduramžius…

Melancholija taip pat būdinga tamsiems praeities laikams.

Lyg balta varna
Apie viduramžius, tikriausiai, byloja ir žemėlapių įkrovimo metu skambanti rami ir romantiška muzikinė tema, kurią pradžioje mokės atmintinai kiekvienas, nepaisant individo sąntykio su žanru ar netikėtumo, bandant išgyventi visa tai, faktoriaus. DOTP yra sudėtingesnis už didžiąją dalį tavo masinių skaitmeninių kareivėlių naikinimo platformų. Riebiausias niuansas yra tai, jog sudėtingumą žaidime generuoja ne tik jau nuo pačių pirmų akimirkų keliautojo (geriausias žaidėją nusakantis žodis) nenaudai agresyvus priešo skeletų armijų dydis ir atakų tankis. DOTP (ne)maloniai sunkina ir apie juodus (auksinius) viduramžius sentimentalias mintis sukelia žaidimo techninės klaidos. Nuo originaliojo Spellforce 2 prabėgo jau 8 metai. Tiek pat metų yra ir vaizdams, kurie dalinai puošia Spellforce. Dalinai jį puošia pasenusios, aštrios, švitrinio popieriaus savo trumpoje, apverktinoje virtualioje kelionėje nemačiusios aplinkos detalės. Šventas egzistencializme! DOTP yra vienas tų žaidimų, kurie liepia įvykdyti kvestą, tačiau nesudaro tam civilizuotų salygų. Sakykime, yra kvestas, kur reikia su savo avatarais (koks skirtumas…), nesukeliant įtarimo, tyliai pereiti miestą. Žaidimas vis kartoja, kad reikia slėptis šešėliuose, idant liktume nepastebėti ir kol Nordic Games ruošia eilinę pataisą, priešų žvalgas netikėtai įgauna savybę matyti kiaurai sienas… Na, o kur nei iš šio, nei iš to prieš akis būsimam požemių valdovui dingstantys objektai. Ir ne šiaip sau objektai, bet ištisos priešų armijos! O ir kvestai juk klišių klišė. Fu!

Šitas vaizdas čia, kad manytumėt, jog DOTP veža.

Baisu net pagalvoti, koks tai yra prastas žaidimas, vertinant šiandienos standartais. Jo, mano galva, nebegelbsti net plačiai mėgstamas LAN pastiprinimas su keturiais poliais. Nelengva pasakyti, kad DOTP koją pakišo neprotingai užkeltas sudėtingumo lygis, nes iš esmės man patinka iššukiai. Man smagu žūti ir kartėliui paralyžuojant vidurius, nagrinėti priežastį. Šis žaidimas tiesiog yra morališkai per senas ir techniškai per kiauras, blaiviai, sveiku protu vertinant jo egzistenciją.

Bet rimtai… Nuotraukose žaidimas visai nieko.

Tačiau kartais klaidos įkvepia
Kitas reikalas, kai žaidimą vertini pasikliaudamas jausmais. Kažkada seniai seniai, mes neturėjome interneto ir mūsų santykis su žaidimu būdavo intymesnis. DOTP sukelia tuos senovę (žr. viduramžiai) menančius jausmus: nežinomybę, alkį, kartėlį ir baimę, kad netikėtai, per žaidimo kode žiojėjančią, dar neištaisytą klaidą, teks vėl pralaimėti. Nes galbūt žemėlapyje tiesiog neužkrovė priešų gynybinio bokštelio? Ta prasme, su visa armija netoli jo? O juk senais laikais tokie, iš esmės žaismą keičiantys niuansai būdavo norma ir pačio žaismo, bei strategijos dalis. Turiu omenyje, netikėtumo faktorių ir realią grėsmę. Nes už virtualias klaidas mes mokame realiu prakaitu. Beje, šis niekšas dar turi savybę neįleisti į meniu langą, kol vyksta kova su bosu. O tokios kovos tai, kaip čia pasakius, viduramžiškos… Tad jei jums taip pasisekė, kad drįstate save priskirti kategorijai tų, kas 2000-ais metais išvydo Diablo II, o gal net Starcraft 1998-aisiais, apie DOTP įsigyjimą dar galite pagalvoti. Bet tik tada, jei tikrai esate basi ir ne(be)turite kuo svaigintis, o sintetinės šiandienos tendencijos savo injekcijomis baigia išgraužti viduramžiškus nuodus. Ir tai nėra rekomendacija.